THE DIVIDE

Tik užmačiau, kad tai Frontier(s) režisieriaus naujas darbas, iškart čiupau, daug negalvojęs ir nors pradžioje atrodė šiek tiek keistas, tikrai nenusivyliau. Pradedama kažkokia naivia maniera, lyg pusiau komedija žiūrėtumėm, sunku patikėt teatrališka žmonių elgsena ir pati situacija atrodo gana pritempta. Tačiau čia vienas tų filmų, kurie gerėja su kiekviena minute ir kurio zajabyškumo kreivė atrodytų būtent va taip:  /

Taigi kas neišjungs per pirmąjį pusvalandį bus didžiai apdovanotas. Ir suprasti reikia, kad istorija net ne tiek apie apokalipsę, kiek apie žmonių elgseną įkalinime. Šiuo atveju man čia kažkaip primena vokiečių Das Experiment labiau nei kitus post-apokaliptinius filmus panašiu siužetu. Izoliuoti žmonės pasiskirsto į gerus ir blogus, gyvulėja, durnioja ir visaip kitaip eina iš proto. Aiškintis situacijos priežasčių nelabai ir mėginama, o taip pat nelabai verkiama ir dėl lauke žuvusio pasaulio, panašu, kad kūrėjus grynai domino elgsena narve.

O nuo tada kai pagauni tą psychanūtą nuotaiką, viskas eina tik geryn (filmo veikėjam žinoma - blogyn), prasideda šizofreniškas durniavimo teatras su žudynėm, kankinimais, prievartavimais, šūdais ir t.t. Ta nuotaika labai įsiurbia ir pradedi ryškiai jausti net ir nelogiškus ar išvis trenktus veikėjų veiksmus, nei jų emocijas, The Divide įgauna labai unikalios patirties skonį, savitą nuotaiką ir galui priartėjus jau net nesinori, kad baigtusi. Snukeliai parinkti irgi geri, vaidina ir mano meilė Michael Biehn. Veiksmas neva vyksta Niu Jorke ir aktoriai jau anglakalbiai parinkti, bet to prancūziško horroro prieskonio Xavieras taip lengvai neužglaistys. Keistas filmėkas, bet kai įsivažiuoja - super.

9/10

THE GREY

Ne visai čia siaubo filmas, tai labiau išgyvenimo drama ar trileris, bet manau verta jį čia nors trumpu žodeliu paminėti, nes ir įtampos ir to paties siaubo buvo apstu. Totaliai sukaustantis seansas, plėšrus, blyškus, dramatiškas. Išgyvenimo - siaubo ar dramų fanatikams, tikras saldainis. Lėktūvas nukrinta kažkur atšiauriuose sniegynuose, keletas vyrų išgyvena krytį, bet jų laukia ne mažiau 'malonūs' nuotykiai ir ant žemės.

Speigas, pūga ir ordos kraujo ištroškusių vilkų. Desperatiška kova už išgyvenimą. Gal tai ir drama, bet tikrai buvau surakintas įtampos ir siaubo kai tie vilkai riaumojo ir akutėmis iš tamsos blizgino. Va taip kartais realybė - geriausias horroras. Geras filmukas, prabėga staigiai, staigiai, drama pažeria gerų emocijų, prisimenu, kad esame gyvi, mylimi/mylintis ir tai yra tikra, o dėl niekų dejuoti neverta.

Didžiausias minusas - muzika pavogta tiesiai iš Sunshine. Jūs ką rimtai, kiek galima?
O šiaip tai kvapą atimantis nuotykis.

8/10

LEFT BANK

Tamsus, keistas 2008-ų filmas iš Belgijos Kairioji Pakrantė pasakoja nemalonią šiurpią miesto siaubo pasaką. Tarsi negeras sapnas, nežinai kas bus, nesupranti kodėl, bet jau baisu, kaip daugiadienių otchodas prilipęs šlykštus košmariškas nerimas. Tokia slogia nuotaika ir atakuoja filmas, dabar po peržiūros net tas plakatas toks nemalonus ir niūrus atrodo, kaip atsiminti kažką labai, labai negero, bet čia žinoma gerąja horroro prasme.

Sunkoka sumastyt ir su kuo palyginti filmą, į galvą šauna ir Absentia ir Heartless, Shrine nuotaikos šukės, o vietom gal net Possession ar Lyncho koks epizodas, nežinau, labai sunku perteikti tą nuotaiką žodžiais ar tekstu, bet nors kažkiek jau turėtumėt jaust kur lenkiu. Turi visų tų gerų subtilių dalykėlių po truputį ir antrąjį, sunkiau suprantamą, poodinį sluoksnį, kuris palieka mus lyg po slogaus sapno.

Didžioji filmo dalis atrodo kaip drama, sekame jauną bėgikę, kuriai sušlubuoja sveikata. Šalia atsiranda žavus, geraširdis vaikinas ir ji gana greit įsikrausto pas jį gyventi. Gyvena jie kairėje upės pusėje Antwerpe, aukštai stūksančiame daugiaubutyje. Čia, šešioliktam aukšte, prieš tai gyveno mergina, kuri dingo be žinios, nors filmo pradžioje mes matome, kaip ji įlendą į skylę rūsyje. Panašu, kad iš ten niekad ir neišlindo. Pradžioje viskas klostosi gražiai, porelė mylisi ir kartu kvailioja, atrodo pradžia ilgos ir gražios draugystės, bet filmas mus moko, kad pradžia tai yra kažko pabaiga, o pabaiga tai yra kažko pradžia.

Left Bank daugiau galingas savo jausmu nei istorija. Gražūs Antwerpo shotai, subtiliai ir meistriškai įkaltas garso takelis, unikali nuotaika. Tad be didelių šnekų tiesiog rekomenduoju pasižiūrėti kai norėsis ko sunkesnio ar keblesnio. Tikiu, kad daugiaaukščiai ir daugiabučiai slepia daugybę įvairiausių paslapčių, net ir pas mus, Lietuvoje. Kiekvienoj toje dėžutėje verda gyvenimas ir mirtis. Belgų filmų tikrai nesu matęs daug, bet šitas stiprus, geras pavyzdis, kaip turi atrodyti tikrai baugi istorija, kad ir dideliam mieste. Ką čia parašiau ir pats nelabai suprantu, bet reginukas super.

9/10

WALKING DEAD [Season 2]

Baigėsi antrasis sezonas. Pirmąjį jau aprašinėjau, todėl dabar norisi aptarti ir antrąjį. Nuomonių apie serialą, kaip ir ankščiau, daug ir skirtingų. Vieni peikia užaštrintą (melo)dramą, kiti veikėjus, treti dar kažką, bet nepaisant viso to burbėjimo, panašu, kad serialo populiarumas didėja, ką liudija jau vien tas faktas, kad serijų dvigubai daugiau. Pirmas sezonas tebuvo šešių, dabar - jau visos trylika serijų. Trečias sezonas žada jau būti šešiolikos epizodų, na tikrai nekantraudamas lauksiu vaikštančių numirėlių sugrįžimo rudeny.

Norėčiau šią recenziją parašyti daugiau kaip įspūdžių pasidalinimą su serialą mačiusiais draugais, nei kaip kažkokį pristatymą jį tik dar žiūrėsiantiems. Būtų įdomu ir jūsų atsiliepimų sulaukti, aš visada apsidžiaugiu radęs komentarą, viską perskaitau ir pračekinu. Taigi turiu įspėti, kad toliau seks virtinė spoilerių ir skaityti, nežiūrėjusiems, toliau gal nederėtų. Taigi kokie jūsų manymu antrojo sezono pakylimai ir nuopoliai?

Kai išėjo pirma antro sezono serija pamenu buvau primiršęs kas ten vyko ir t.t. Pasidariau kažką skaniai valgyt ir sėdau žiūrėti, tačiau ta nuotaika taip greit sugrįžo, įtampa ir siaubas iškart griebė už gerklės, kad net negalėjau ramiai pavalgyti, nes bijojau, kad vėpsodamas į lėkštę pražiopsosiu kokį trupinėlį šio aukso. Taigi išjungiau, ramiai pavalgiau, o tada įsijungiau, nesiblaškydamas ramiai žiūrėti. Veikėjai užspiesti užgrūstame, sustingusiame, o dabar zombių maratono siaubiamam greitkelyje. Pirmoje serijoje jie ir pameta mergaitę, kurios paieškos ilgam prirakins juos prie esamos lokacijos.

Vėliau netyčiomis pašaunamas pagrindinio veikėjo Riko vaikas Karlas. Nepatinka man tas vaikis, galėjo jis tada numirti, bet gal per plaukuoti serialo kiaušai pasirodytų amerikonams? Šitie įvykiai ir atveja veikėjus į senuko Heršelo fermą, kur vyksta praktiškai visas antrojo sezono veiksmas. Heršelas - taurelės privengiantis dievobaimingas seniokas, pirmąją sezono pusę taip pat neblogai erzina su savo pamokymais ir moralais. Kur dar ta neįtikima kvailystė laikyti zombius daržinėj, tikintis, kad pavyks juos išgyditi. Tačiau su laiku prie senio priprantame, pabaigon jis gal net pasidaro savas ir mielas kažkoks. Jo šeimos nariai (išskyrus dukrą Megę) - daugiau antraplaniai herojai, kurie skirti būti mėsa zombiams, scenarijui ištikus. Kūrėjai per daug nesivargina mūsų pažindinti su jų asmenybėmis ir kai ateina reikalas geriau sušeria juos numirėliams, vien tam, kad poto nesakytume, kad nebuvo aukų.

Ta ferma ir sėdėjimas joje, mano galva, - vienas pagrindinių šio sezono minusų. Tikrai bijojau, kad visas serialas čia ir taps 'be namų negerai', bet mano maldos išklausytos ir po dviem kartais daugiau serijų, nei man natūraliai norėjosi, jie pagaliau visgi išsineždino iš ten.
Taip pat man nuolatos kliuvo tas iš balos ištrauktas saugumas. Kodėl ten niekada niekada neatėjo joks zombis? Vienas kitas nukaręs, ir tai tik iš reikalo. O kai jau finalas tai toks pragaras zombių pralūžo, kad įveikti jų neimanoma. Man tai nelogiška, aš norėjau nors kiek Night of the living dead efekto, kad keli atšliaužtų per parą, kad kažkas budėtų ant stogo su šautuvu, kad veikėjai niekada ramiai nemiegotų ir nuolat prisimintų šaltą apokalipsę alsuojant jiems į atlapus. Čia daugiau susikoncentruotą į tarpusavio santykius ir socialinę dramą: kas su kuo miegojo, kas ką užmušė, kas žudėsi, kas prisigėrė ir panašiai.

Na gerai, kaip jau sakiau ankščiau, drama sukuria intrigą ir aš ne iš tų, kurie ant to burba, nes be intrigos nebūtų tokios motyvacijos nekantriai laukti kitos serijos. Už didžiąją dalį dramos turbūt ir atsakingas kietakaktiškiausias ir mano mylimiausias veikėjas, amžiną atilsį, Šeinas. Jisai priima radikaliausius sprendimus, kurie dažnai būna niekšiški, bet kartais ir vieninteliai racionalūs. Užpuolus eiliniam karštakošiškumo priepoliui jis ir atidarė daržinę, norėdamas išleisti zombius ir nutraukė ilgai užsitęsusias ir įgrysusias Sofijos paieškas, kas aišku buvo vienas įsimintinesnių sezono momentų. Očio sušėrimo zombiams gal ir nepateisinu, o juo labiau aišku nepateisinu perdėm plėšraus ir niekšiško elgesio priešpaskutinėje serijoje, bet šiaip jau daugeliu atvejų būčiau jam pritaręs. Miegok ramiai, švelnusis prince.

Dar vienas nuvylęs svarbus momentas tai iš Rembo terlionių ir haliucinacijų purvuose grįžtančio Darylo pašovimas. Kai kietėjanti blondinė Andrea palaikė jį zombiu ir kalė jam headshotą, tikrai buvau priblokštas ir sugniuždytas, tokia galimybė panikai ir konfliktui! Čia pat parodęs tokį kietumą serialas staiga išplera ir po reklamos sužinome, kad tai tebuvo nežymus įbrėžimas. Andrea prašovė, prašovė ir kūrėjai, nors turiu pripažinti, kad dabar kai Šeino nebėra, Darylas turbūt ir bus kiečiausias veikėjas. Dar turiu pasidžiaugti, kad nors ir kaip haliucinacija, sugrįžo jo kietašiknis rasistas rednekas 'Henry the serial killer' broliukas. Labai džiaugėsi akys jį matydamos ir labai tikiuosi, kad šitam seriale veikėjai jį dar sutiks. Nors iš tikro gal būtų realistiškiau jei ir nesutiktų, visgi didelė ta Amerika, nepaisant to, kaip scenarijui prireikus ji gali atitinkamai sumažėti.

Kita įstrigus pažiba tai epizodas po daržinės atidarymo, kuomet tikėjimą pametęs senis išvažiuoja į miestelį gerti, nes turbūt saugiai gerti namie yra gėda ir geriau pastatyti visų gyvybęs į pavojų, verčiant jo ieškoti po apokalipsės nusiaubto ir zombių knibždančio miestuko barus. Ši vieta ypatinga tuo, kad veikėjai pagaliau sutinka kitų žmonių, šie nėra geriečiai ir jų konfrontacija labai realistiška ir žemiška. Nuoširdžiai jaučiau tą nekaltam pokalby augančią įtampą ir negerovę, labai kietai padaryta. Pagaliau sužibėjo ir Rikas, mūsų gerasis mentas, kuris toks jau užpisantis gerietis, kad niekada nė musės nenuskriaustų. Buvau pritrenktas ir krykštelėjau iš laimės kai kiečiausio vesterno stiliumi jis netikėtai nušovė tuos maroziukus. Regis nuo tada Rikas vis vyriškėjo ir dabar jau nebebus toks mižnius, ir ar kas ji kaltins? Aplinka kalta, ir aš jį sveikinu pagaliau supykus.

Už ką jam tokia debilė, isterikuojanti žmona ir toks kvailas vaikigalis, velniažin, gal tikrai dievo nėra. Tai būčiau pažvengęs jei jo šeimą suvalgytų paskutinėje serijoje, o antraplaniai ir niekam neįdomūs Heršelo šeimos nariai liktų gyvi, haha. Na, bet čia deja tik fantazija. Ta negraži, isterikė žmona dar laukiasi ir kūdikio, gerietis Rikas žinoma nori jį pasilikti. Dar jie ten pasipeša kas tikrasis tėvas ir parsiveža įkaitą. Vėliau nežino ką daryt su tuo įkaitu, bando jį išvežti, bando jį užmušti, bet iš viso to gaunasi tik bjaurus žmogaus kankinimas. Galėjo palikt jį sudraskyti ant tos tvoros, būtų buvę žmoniškiau, bet kas gi galėjo žinoti, ar ne? Sunku nuspresti koks pasirinkimas yra teisingas kai vyskta zombių apokalipsė.

O, kad jau prisiminiau zombius, (lol šis serialas visgi apie juos) tai jie man buvo pradėję rimtai nepatikti. Visi jie tapo kažkokie vienodi, plėšriai gargaliuojantys / riaumojantis, geltonas linzes dėvintys guminiai klonai. Dar gi gana greiti ir šniokščiantys. Žodžiu atsirado kažkoks vienas zombio tipas ir visi pasekė jo mada. Gal čia tik man taip pasirodė ar gal per mažai tų numirėlių buvo, bet sakyčiau, kad kūrėjams reiktų pamatyti filmą Dead ir šiek tiek daugiau pasistengti su tais zombiais negu vien daryti tuos vienodus, pilkus, guminius šniokštalus geltonom akim. Bet šitą nuoskaudą gal atperka geroji naujiena, nežinia ar mutavus tam prakeiksmui, ar tik kažkaip ankščiau nepastebėta - dabar atsikelia visi mirusieji, nereikia net įkandimo. O tai ponios ir ponai atveria visai naujus horroro klodus. Paskutinėje serijoje Rikas išsižioja, kad visąlaik žinojo: infekuoti visi, net ir gyvieji.

Pabaigoje dar yra tos diskusijos apie įkaito egzekuciją ir bendrą grupės žmogiškumą. Žūsta geriečių numylėtinis, teisuolis senukas Deilas (taip pat meluočiau  jei sakyčiau, kad man buvo labai gaila). Įvykiai prie gero neveda, bet mums, kaip žiūrovams tai tik į naudą. Pagaliau pralūžta visas balaganas, visi tie zombiai, kurių taip pasigesdavau dabar atrodo išgirdo mane, tik pavėluotai ir visi vienu metu. Sekdami kažkokį malunsparnį jie, kaip organizuota nusikalstamoji grupuotė, atslenka iš miesto krūvele ir pagaliau atakuoja tą neliečiamą sodybą. Veikėjai supanikuoja, visi išsibėgioja kas sau, pamiršdami ankščiau trapią, bet dabar jau užkietėjusią blondinę Andreą. Tai nepasiseka labiausiai, vėliau sekame ją tikram survival horror košmare, - miške vieną, pėškučiom bėgančią ir atsišaudančią nuo kruvos zombių kai staiga ją išgelbsti kažkokia siurrealistinė kone-anime butybė su kardais, gobtuvu ir zombiais-vergais? What the...? nu gerai, mane šitas užkabino.

Kiti veikėjai patogiai apsistoja kažkokiam miško forte, kur Rikas jiems pasipasakoja, kad nebėra jau toks susna gerietis, koks buvo ankščiau. Nežinomybės persmelktais veidais veikėjai palieka mus iki kito rudens ir virš miško pakilusi kamera leidžia mums suprasti, kad trečiojo sezono veiksmas persikels į kažkokį didelį, tvirtą pastatą, kas aš kaip supratau/manau yra kalėjimas.
Na gerai, tikrai idomu, laukiam laukiam. Ir gal aš net suprantu kodėl veikėjai mieliau rinksis tokį variantą nei klasikinį važiavimą iki jūros ir negyvenamos salos paieškas.

Nepaisant visų trūkumų man tikrai labai patiko ir antrasis sezonas ir skeptikų pezaliukai mane mažai jaudina. Buvo tikrai silpnų serijų, bet serialas yra serialas ir galbūt nevalia iš jo reikalauti tokios tobulybės ar taikyti tokių standartų, kokie taikomi filmams. Vistiek Walking Dead rėžia gilų randą visos zombių kultūros istorijon ir reikia pripažinti šitą faktą, patinka jis jums ar ne. Man tai nuostabi pramoga, kartu su Namų Šeimininkėmis praskaidrinanti tokią šūdiną ir niekam nereikalingą dieną, kaip pirmadienis.
Kantriai ir išdidžiai laukiame rudens.

DEAD HEAT

Žiupsnys reanimuoto gėrio iš '88-ųjų, Dead Heat, Los Andželo policininkas - zombis! Niekad nemačiau Zombie Cop, dabar galvoju gal reiks pažiūrėt, smagi koncepcija: absurdiška, kvaila, bet niekur neregėta ir kažkokiu savitu būdu, - net bauginanti. Iš esmės tai yra komedija, bet čia pilasi daug kraujo ir yra daug veiksmo, tad perpinus su veiksmu ir siaubu gaunasi tikrai šauni, nostalgiją nešanti nesamonė.

Miestą puola nenušaunami plėšikai. Nušauti juos sunku, nes jie jau negyvi. Tirti bylos paskiriami du vyrukai, stačiokas mergišius, kurį vaidina Joe Piscopo ir pagrindinis mūsų personažas, kurio jau pavardė byloja jo likimą, pareigūnas Mortis. Taip nutinka, kad įsivėlus Mortis tragiškai žūsta, bet čia pat yra ir galimybė jį prikelti, tad ko gi ne?
Smegenų nedaug, bet užtat kaip smagu. Čia dar prilimpa patraukli blondinė ir vyrukai imasi ieškoti kaltininkų, kad galėtų atkeršyti.

Kūnas pūna, laikas ribotas, o užduotį atlikti dar trukdo visokie prisikėlę viščiukų sparneliai, kiaulių galvos ir kitokie mėsos gabalai. Humoras geras, bet kartais toks smarkiai groteskiškas, kad net man pasirodė kiek nemalonu, už ką tik didesnis liaupsas priklauso šiam mielam filmukui. Nuolat pasiilgstu tokių filmų, dabar nors ir daug absurdiškesnių pridaroma, bet vistiek kažkaip nebe ta jau devynesdiašimtųjų dvasia, o tas old skūlo prieskonis nuostabus ir padaro Dead Heat, - geriausiu sekmadienio vakaro seansu. Lengvas kultas.

8/10

THE AWAKENING (2011)

Dar vienas užmirštinas pavadinimas užmirštiname filme, labiau tinkančiam vidutiniškai televizinei peržiūrai, vakare, kai nėra ką veikti, nei pompastiškam kino pristatymui. Šiaip jau anglai neblogus siaubiakus stato, tad tenka kažkiek susiraukti, nors įtariu, kad šiuo kartu būsiu burbanti mažuma. Daug kam lyg ir patinka šitie "subtilūs", "daug slepiantys" ir "sukti" pasakojimai, man tai jie jau smirda kiaušų prakaitu.

Anglija, jauna, išsimokslinusi vaiduoklių medžiotoja pakviečiama į griežtą berniukų mokyklą, tirti neaiškios mirties ir besivaidenančio vaiko vaiduoklio. Paprastai šis tipas veikėjų karštligiškai tiki ir įvairiausia įranga bando aptikti vaiduoklius, šiuo atveju turime skeptikę, kuri žūtbūt visiem įrodys jog visa tai - apgaulė, šarlatanizmas ir sutapimai. Deja po šios stiprios moters figūra slypi jautri, įskaudinta, porcelianinė gėlytė, kuri tenori atrasti kažkokį pomirtinį pasaulį, nes turi nesumokėtų sąskaitų. Tas iškart labai matosi ir įžvalgesnį žiūrovą privalo nervinti.

Na atvažiuoja ji į tą pensionatą ir prasideda dvidešimto amžiaus pradžios siaubai, dramos ir detektyvai. Renkantis žanrą turbūt taip labiausiai ir tiktų filmą apibūdinti vienu žodžiu, tai daugiau detektyvas nei siaubiakas. Čia pilna pasapčių, užuominų, sąsaju ir t.t. Gaila tik, kad man nelabai rūpi. Kažkas bilda, skamba varpeliai, prabėga kažkoks vaikas kompiuteriniu snukiu, nei baisu, nei idomu. Visi čia turi savų paslapčių, kurias guvi detektyvė greit atskleidžia, bet ir pati ji kaip sakiau ne šventoji, čia pat puola isterikuoti, ieškoti meilės, na toks angliškas literatūrinis jovaliukas.

Pliusas būtų toks, kad išlaikoma įtampa, net ir skeptišką snukelį nutaisęs, visgi smalsavau kuo čia baigsis. Pabaiga nuvilia, dėl šimto twistų, kurie turėtų mus priblokšti, bet iš tikro sunervina: kam pasakojot vieną istoriją, jei čia visai kita? Ir tada opapa, o čia viskas buvo taip ir taip, o ne taip ir anaip. Fuck you.
Nuo pat Others su Nikole Kidman kažkaip atsiskiria bazės žmonių į tuos, kuriem patinka tokie filmai ir tuos, kuriem - ne. Aš šį kart būsiu tarp tų blogiečių. Filmukas yra geras, jis nesunkiai žiūrisi, kuria įtampa, gal ir gražiai pastatytas, sumontuotas, bet nuo tokių istorijų kažkaip norisi nusigrežti. Šiuo atveju gal net šiek tiek primena pasibaisėtiną '99-ųjų šūdą Haunting.
Išvada - gerai žiūrima, bet gana užmirština vidutinybė platesnėms masėms arba angliškų detektyvų mėgėjams.

5/10

ATM

Dar garuojantis, prie ekrano prikaustantis trileris ATM. ATM, tai bankomatas, kuriame galima išsigrynint pinigų, šiuo atveju, kažkas panašaus į mūsų Snoro budeles tik su didesniu apsaugos lygiu: sunkiai dūžtantys stiklai, kortele rakinamas įėjimas ir t.t. Prasideda gana vangiai, gyvenimiškos situacijos, darbo balius, merginos kadrinimas, įkirus draugas prašantys pavežėt namo, žodžiu nelabai aišku ir ko tikėtis.

Tad malonu kai mažai žinant situacija užpuola tave visu savo plėšrumu. Nakty, atokiam rajone, pūčiant šaltam vėjui šie žmogeliukai užsuka išsigrynint pinigų. Nei iš šio nei iš to už lango atsiranda durnius. Jų akyse jis užmuša žmogų, veidą slepia gobtuvas. Psychas neina vidun, tie bijo išeit laukan, prasideda įtemptas, bet mum labai smagus katės ir pelės žaidimas.

Nuo socialinių baimių (kaip gi čia dabar dauši stiklą) iki klykiančios kovos už išgyvenimą (kai dažniausiai jau būna per vėlu) filmas išlaiko dėmesį ir įtampą, kuo puikiausiai, todėl prabėga labai greit, vienas malonumas žiūrėti tokius sukaustančius trilerius. Veiksmas vyksta praktiškai vienoje vietoje, bet tas veikia labai gerai, palyginimui gal pasirinkčiau Phone Booth, Frozen, Open Water ar kažką panašaus. Istorija ne banali, žudiko veislė idomi, antrą kart žiūrėti gal ir nėra prasmės, bet kartą kalneliai tikrai smagūs ir rekomenduotini.

8/10

URBAN EXPLORERS

Paskaičiau Slasher recenziją ir nutariau pamėginti. Didmiesčių metro man - labai masinanti tema, ilgai nedvejojęs pats leisčiausi į tokią ekskursiją po užvirintus ir pamirštus tunelius. Be to, panašūs filmai buvo tikrai neblogi, - Creep, Midnigh Meat Train.

Veiksmas šį kart veda į Berlino požemius, kur į nelabai legalią ekskursiją leidžiasi grupelė paauglių. Čia jau iškart suerzina ta prancūzė, kuri šaukiasi bėdos ant kiekvieno kampo ir tas beibifeisas iš paskutinio Hellraiserio, bet kažkaip atrodo dar visai nieko tie tamsūs vaizdai, tai galima kentėt. Nepatinka iš neaiškų kur po žemėm atsirandančios šviesos (ok, suprantu, čia, kad mes matytume kas vyksta).

Prasideda šliaužiojimai po užmūritas pagalbines patalpas, puskvailiai pezalai apie nacius, idomi paauglių akcentų maišalynė: vokietis, amerikonas, venesuelietė, korėjietė ir prancūzė. Šiek tiek erzina per greitas kirpimas tarp kadrų, bet išties nejaukūs tie koridoriai, man trumpo turiuko užtektų ir jau norėčiau nešt iš ten kudašių, tad žiūrisi gana maloniai. Deja jau kai viltys sukyla iki ganėtinai padoraus lygio, - viskas subliukšta kaip senas balionas.

Atsiranda tas psychas bomžas, į kurį žiūrėt aišku visai malonu (nuoširdžiai sukrykštavau kai jis mujavo iš už važiuojančio traukinio, ar kai valėsi dantis su automatiniu dantų šepetuku), bet visa kita sumaunama taip stipriai, kad nežinau nuo ko ir pradėt. Būna geri siaubo filmai, kai jauti, kad veikėjams iš tiesų pyzda, jų situacijoj nieko kito negalėtum padaryti, tada filmas smogia, slegia, smaugia ir t.t. O čia tas atvejis, kai veikėjai daro idiotiškas nesamones, nieks nemeikina jokio senso, veiksmas nerealistiškai tūpas ir galiausiai tik trokšti, kad visi jie greičiau padvėstų.

Reikia dar pripažinti, kad filmas išlaiko įtampą, tačiau čia ji gal net sukeliama ne gerais metodais, o kažkokiu nuolatiniu erzinimu, kai norisi rėkti ant veikėjų, kad jie debilai, ne taip viską daro, nesamonė čia ir panašiai. Liūdna, kad toks potencialas sugadintas negrabiu darbu ir tamsūs tuneliai šį kart atneša tik susierzinimą ir nusivylimą, o ne siaubą ar džiugesį. Minusai nusveria teigiamus aspektus, filmas paprasčiausiai kvailas, tad gal nebent kvailiems žmonėms jis ir gali labai patikti. Man tai panašu į sušiktą dieną su daug žadėjusiu rytu.

4/10

SILENT HILL: SHATTERED MEMORIES

Vėl kiek kitoks įrašas, šį kart tai, - ko dar čia nesu daręs, aptarsime kompiuterinį žaidimą. Laiks nuo laiko neblogai paįvairinti šitą, iš esmės, tik filmų recenzijų blogą, kokiu serialu, multiku ar trumpametražiu filmuku, šiuo atveju jaučiu, kad norėčiau pasidalinti ir šio žaidimo įspūdžiais. Nors nuolat prisimenu kai kuriuos žaidimus, o ypač Silent hill, šnekėdamas apie tam tikrą estetiką ar kažkokių filmų momentus, atskirus epizodus, bet recenzuoti žaidimo dar neteko.

Anyway, SH visada buvo labai didelis siaubo nuotykis ir labai reikšminga sąvoka mano horroro kultūros supratime, tad nuolat jį prisimindamas jaučiu jam ypatingą pagarbą, dėl to gal ir man pažaisti naują žaidimo dalį yra labai didelis įvykis, mat visai nesu geimeris, o taip pat norisi ir su jumis pasidalinti. Menu  kaip pirmasis SH ant Sony Playstation konsolės sudrebino mano tada dar gan vaikišką pasaulėlį. Niekada iki tol nebuvau matęs nieko panašaus, o juo labiau žaidime, kuriame pats esi pagrindinis veikėjas ir visos negandos tarsi nutinka tau pačiam.

Ne tik, kad su herojumi išgyveni ilgą ir baugią istoriją, bet tarsi ir pats ją kuri, - žaidimas gali turėti skirtingas pabaigas, kurios priklauso nuo vieno ar kito tavo pasirinkimo eigoje. Tai buvo visiškas šokas, tas pasaulis įtraukė ir nuskandino mane savyje, jis mane gasdino, žavėjo, žudė ir mylėjo. Per naktų naktis sėdėjau prie gana sudėtingų galvosukių ir painių labirintų vien tam, kad sužinoti kuo baigsis šitas asmeniškas ir toks dailus košmaras. Taip pirmąją dalį perėjau gal aštuonis kartus ir iki šiol manau, kad tam tikra prasme ji, - pati geriausia, nepaisant aišku palyginus prastesnės grafikos ir t.t. Vėliau teko pažaist ir kitus, perėjau antrąjį, su draugu trečiąjį, ketvirtam rodos strigau ir pereiti nepavyko, poto dar teko žaisti homecoming, kuris jau patiko daug mažiau. Atrodo praleidau dar Origins, kurį žadu greitu metu susimedžioti, tad apie tą kolkas nieko negaliu pasakyti.

Shattered Memories norėjau pažaisti nuo pat tada kai jis pasirodė, deja pradžioje jis buvo sukurtas tik nintendo Wii ir PSP, jei neklystu, ir tik vėliau pasirodė versija PS2, daiktui, kurį dabar turiu ir pats (radau Londone išmestą į gatvę žmonių, kuriem tiesiog nebereikia). Taigi dabar kai papuolė proga, sėdau ir su didžiausiu malonumu puoliau pereidinėti Sudaužytus prisiminimus. Statistikos tiek, kad užtrukau pusantros dienos, t.y. vieną pachmielingą sekmadienį ir vieną dieną po darbo, tad galiu konstatuoti, kad žaidimas skausmingai trumpas, palyginus su praeitais. Ir aš tikrai neskubėjau pralėkti visko kaip akis išdegęs, mėgavausi gražiais pūgos kaustomais apleisto miestuko vaizdais, klausiau visų, net ir nelabai prasmingų, pokalbių ir skaičiau kiekvieną pamatytą skelbimų lentą.
Taigi pirmas minusas - trukmė.

Antras minusas - istorija. Kam reikėjo iš naujo atkapstyti tą Harį Meisoną? Ar gi ne tobulai išklotas jo košmaras pirmojoje dalyje? Negalėjau atsikratyti jausmo, kad čia kažkaip amerikonai adaptuojasi savo tuščioms galvoms subtilią, sudėtingą ir siurrealistišką pirmojo SH istoriją, nors žaidimas ir kurtas Konami, bet kažkaip daug labiau smirda vakarais. Ar negalima buvo įvesti naujų personažų, kad ir niekuo nesusijusių su kitomis SH istorijomis? Užmerkčiau akis net į tai, jei istorija būtų skausmingai panaši, bet kokio velnio ją perrašynėti?

Keletas galvosukių buvo nepagrįstai sudėtingų, bet nieko neperkandamo (ypač jei užmeti akį į walkthrough internete hehe). Pasigedau painių labirintų. Nors 'piktojoje realybėje' ir mėginta mus versti paklysti sąmoningai, visgi pats judėjimas po miestą gana ribotas. Nėra to paklydimo jausmo kai žinai, kad eiti gali į visas keturias puses, bet nuėjęs į tas, kur nereikia, tiesiog nieko nerasi. Čia jei jau negalima tau ten eiti tai butinai bus užversta sniegu. Reiškias kelias, kuriuo einasi ir yra tas, kur žaidimas nori, kad tu eitum. Gal mažiau erzina, bet atsiranda daugiau suvokimo, kad čia tik žaidimukas, o įsijautimą tai smukdo.

Didžiausias nusivylimas - pabaiga, neva stulbinantis twistas, kuris turi mus nustebinti, o iš tiesų primeną pigią, madingą siaubo filmų twistinimo manierą. "Viskas buvo ne taip kaip tu galvojai, o buvo va taip ir taip!" Netegiu, kad twistas blogai, bet sakau, kad blogai, kai jis viską supaprastina iki tokių bukų išvadų, kad geriau jau išvis nežinoti kaip ir kas čia nutiko. Pirmoji SH dalis paliko daugiau klausimų, nei atsakymų, bet estetinė patritis buvo nepakartojama. Čia turime vieną atsakymą, bet į jį tesinori numoti ranka.

Dabar kas patiko. Žinoma gražutė grafika, galimybė detaliai viską apžiūrėti, laisviau judėti ir panašiai. Juokingas kontrolės momentas, nė kart nepravertęs, bet labai pralinksminęs judesiukas, - galimybė staigiai apsigręžti ir pamatyti kas tau už nugaros.
Kiti peikia tą ledo ir šalčio įvedimą, aš manau, kad gal tai visai nebloga įdėja kaip vienai daliai. Buvo epizodų kur net jauti tą garuojantį šaltį. Apledėjūsios gatvės labai pritinka dabartiniam metų laikui, dažnai sakoma, kad pragaras - šaltas, o skeptikams taip pat norėčiau padaryti pastabą, kad ir pirmajame SH snigo. Ir tai, kad ten - pelenai, buvo ištraukta tik filme. Nemaloniai atrodo staiga užšalantys veikėjų snukiai, nemalonu ir kai skesti mašinoje, o pro visas skyles pilasi ledinis vanduo. Veikėjo paniką apima ir tave, iš tiesų jaukiai sėdintį kambaryje.

Kitos naujovės irgi idomios, - svarbiausia pačiam gameplay'jui matyt ta, kad nebėra kovos. Nebėra ginklų, nebėra galimybės gintis. Viskas ką naujasis Haris gali tai bėgti ir slėptis, taigi atsiranda toks nuolatinės panikos ir bailumo elementas. Turbūt bene svarbiausia naujovė - Haris turi išmanųjį telefoną. Juo tenka nemažai naudotis. Jame yra ir žemėlapis (gps) ir fotoaparatas (kartais tenka nufotkinti kokį įtartiną kampą, o ten stypso nerami dūšia, kaip tiesiai iš JP siaubiakų) galima skambinti įvairiais numeriais (kad ir 911), o taip pat jis būtinas ir išspresti kai kuriems galvosūkiams.
Tas telefonas priduoda kažkokio realumo pasakojimui, mat visi turim tokį daikčiuką, tad puikiai žinom kaip juo naudojamasi, kaip perskaitoma žinutė ir ką ji gali reikšti. Tad ši naujovė tikrai sveikintina.

Bendrai tai visai faina, nors palyginti gal vidutiniška Silent hill patirtis. Girdėjau Resident Evil žaidimai dabar vis toliau eina veiksmo linkme, na džiugiu, kad SH bent jau stengiamasi išlaikyti tą pačią estetiką, nors jau gal ir tolokai nueitą nuo to pirmojo išėjimo į tą apsnigtą mažą miestelį. Man ji vis dėl to yra ypatinga, nors aš ir matau tuos trūkumus. Smagu girdėti ir tokią didelę įtaką padariusio Akira Yamaoka naują garso takelį.
Manau kiekvienas fanas turi teisę į savo nuomonę ir jei ji yra kritiška - tebūnie. Daug kas čia kitaip, bet ar būtų idomu jei viskas būtų taip pat? Aš žinau, kad imsiu džoistiką į rankas ir pasitaikius progai pažaisti kitus tęsinius, bet turiu pripažinti, kad Shattered Memories tėra aidas to SH, kuris kadaise apvertė mano pasaulį.