Vėl kiek kitoks įrašas, šį kart tai, - ko dar čia nesu daręs, aptarsime kompiuterinį žaidimą. Laiks nuo laiko neblogai paįvairinti šitą, iš esmės, tik filmų recenzijų blogą, kokiu serialu, multiku ar trumpametražiu filmuku, šiuo atveju jaučiu, kad norėčiau pasidalinti ir šio žaidimo įspūdžiais. Nors nuolat prisimenu kai kuriuos žaidimus, o ypač Silent hill, šnekėdamas apie tam tikrą estetiką ar kažkokių filmų momentus, atskirus epizodus, bet recenzuoti žaidimo dar neteko.
Anyway, SH visada buvo labai didelis siaubo nuotykis ir labai reikšminga sąvoka mano horroro kultūros supratime, tad nuolat jį prisimindamas jaučiu jam ypatingą pagarbą, dėl to gal ir man pažaisti naują žaidimo dalį yra labai didelis įvykis, mat visai nesu geimeris, o taip pat norisi ir su jumis pasidalinti. Menu kaip pirmasis SH ant Sony Playstation konsolės sudrebino mano tada dar gan vaikišką pasaulėlį. Niekada iki tol nebuvau matęs nieko panašaus, o juo labiau žaidime, kuriame pats esi pagrindinis veikėjas ir visos negandos tarsi nutinka tau pačiam.
Ne tik, kad su herojumi išgyveni ilgą ir baugią istoriją, bet tarsi ir pats ją kuri, - žaidimas gali turėti skirtingas pabaigas, kurios priklauso nuo vieno ar kito tavo pasirinkimo eigoje. Tai buvo visiškas šokas, tas pasaulis įtraukė ir nuskandino mane savyje, jis mane gasdino, žavėjo, žudė ir mylėjo. Per naktų naktis sėdėjau prie gana sudėtingų galvosukių ir painių labirintų vien tam, kad sužinoti kuo baigsis šitas asmeniškas ir toks dailus košmaras. Taip pirmąją dalį perėjau gal aštuonis kartus ir iki šiol manau, kad tam tikra prasme ji, - pati geriausia, nepaisant aišku palyginus prastesnės grafikos ir t.t. Vėliau teko pažaist ir kitus, perėjau antrąjį, su draugu trečiąjį, ketvirtam rodos strigau ir pereiti nepavyko, poto dar teko žaisti homecoming, kuris jau patiko daug mažiau. Atrodo praleidau dar Origins, kurį žadu greitu metu susimedžioti, tad apie tą kolkas nieko negaliu pasakyti.
Shattered Memories norėjau pažaisti nuo pat tada kai jis pasirodė, deja pradžioje jis buvo sukurtas tik nintendo Wii ir PSP, jei neklystu, ir tik vėliau pasirodė versija PS2, daiktui, kurį dabar turiu ir pats (radau Londone išmestą į gatvę žmonių, kuriem tiesiog nebereikia). Taigi dabar kai papuolė proga, sėdau ir su didžiausiu malonumu puoliau pereidinėti Sudaužytus prisiminimus. Statistikos tiek, kad užtrukau pusantros dienos, t.y. vieną pachmielingą sekmadienį ir vieną dieną po darbo, tad galiu konstatuoti, kad žaidimas skausmingai trumpas, palyginus su praeitais. Ir aš tikrai neskubėjau pralėkti visko kaip akis išdegęs, mėgavausi gražiais pūgos kaustomais apleisto miestuko vaizdais, klausiau visų, net ir nelabai prasmingų, pokalbių ir skaičiau kiekvieną pamatytą skelbimų lentą.
Taigi pirmas minusas - trukmė.
Antras minusas - istorija. Kam reikėjo iš naujo atkapstyti tą Harį Meisoną? Ar gi ne tobulai išklotas jo košmaras pirmojoje dalyje? Negalėjau atsikratyti jausmo, kad čia kažkaip amerikonai adaptuojasi savo tuščioms galvoms subtilią, sudėtingą ir siurrealistišką pirmojo SH istoriją, nors žaidimas ir kurtas Konami, bet kažkaip daug labiau smirda vakarais. Ar negalima buvo įvesti naujų personažų, kad ir niekuo nesusijusių su kitomis SH istorijomis? Užmerkčiau akis net į tai, jei istorija būtų skausmingai panaši, bet kokio velnio ją perrašynėti?
Keletas galvosukių buvo nepagrįstai sudėtingų, bet nieko neperkandamo (ypač jei užmeti akį į walkthrough internete hehe). Pasigedau painių labirintų. Nors 'piktojoje realybėje' ir mėginta mus versti paklysti sąmoningai, visgi pats judėjimas po miestą gana ribotas. Nėra to paklydimo jausmo kai žinai, kad eiti gali į visas keturias puses, bet nuėjęs į tas, kur nereikia, tiesiog nieko nerasi. Čia jei jau negalima tau ten eiti tai butinai bus užversta sniegu. Reiškias kelias, kuriuo einasi ir yra tas, kur žaidimas nori, kad tu eitum. Gal mažiau erzina, bet atsiranda daugiau suvokimo, kad čia tik žaidimukas, o įsijautimą tai smukdo.
Didžiausias nusivylimas - pabaiga, neva stulbinantis twistas, kuris turi mus nustebinti, o iš tiesų primeną pigią, madingą siaubo filmų twistinimo manierą. "Viskas buvo ne taip kaip tu galvojai, o buvo va taip ir taip!" Netegiu, kad twistas blogai, bet sakau, kad blogai, kai jis viską supaprastina iki tokių bukų išvadų, kad geriau jau išvis nežinoti kaip ir kas čia nutiko. Pirmoji SH dalis paliko daugiau klausimų, nei atsakymų, bet estetinė patritis buvo nepakartojama. Čia turime vieną atsakymą, bet į jį tesinori numoti ranka.
Dabar kas patiko. Žinoma gražutė grafika, galimybė detaliai viską apžiūrėti, laisviau judėti ir panašiai. Juokingas kontrolės momentas, nė kart nepravertęs, bet labai pralinksminęs judesiukas, - galimybė staigiai apsigręžti ir pamatyti kas tau už nugaros.
Kiti peikia tą ledo ir šalčio įvedimą, aš manau, kad gal tai visai nebloga įdėja kaip vienai daliai. Buvo epizodų kur net jauti tą garuojantį šaltį. Apledėjūsios gatvės labai pritinka dabartiniam metų laikui, dažnai sakoma, kad pragaras - šaltas, o skeptikams taip pat norėčiau padaryti pastabą, kad ir pirmajame SH snigo. Ir tai, kad ten - pelenai, buvo ištraukta tik filme. Nemaloniai atrodo staiga užšalantys veikėjų snukiai, nemalonu ir kai skesti mašinoje, o pro visas skyles pilasi ledinis vanduo. Veikėjo paniką apima ir tave, iš tiesų jaukiai sėdintį kambaryje.
Kitos naujovės irgi idomios, - svarbiausia pačiam gameplay'jui matyt ta, kad nebėra kovos. Nebėra ginklų, nebėra galimybės gintis. Viskas ką naujasis Haris gali tai bėgti ir slėptis, taigi atsiranda toks nuolatinės panikos ir bailumo elementas. Turbūt bene svarbiausia naujovė - Haris turi išmanųjį telefoną. Juo tenka nemažai naudotis. Jame yra ir žemėlapis (gps) ir fotoaparatas (kartais tenka nufotkinti kokį įtartiną kampą, o ten stypso nerami dūšia, kaip tiesiai iš JP siaubiakų) galima skambinti įvairiais numeriais (kad ir 911), o taip pat jis būtinas ir išspresti kai kuriems galvosūkiams.
Tas telefonas priduoda kažkokio realumo pasakojimui, mat visi turim tokį daikčiuką, tad puikiai žinom kaip juo naudojamasi, kaip perskaitoma žinutė ir ką ji gali reikšti. Tad ši naujovė tikrai sveikintina.
Bendrai tai visai faina, nors palyginti gal vidutiniška Silent hill patirtis. Girdėjau Resident Evil žaidimai dabar vis toliau eina veiksmo linkme, na džiugiu, kad SH bent jau stengiamasi išlaikyti tą pačią estetiką, nors jau gal ir tolokai nueitą nuo to pirmojo išėjimo į tą apsnigtą mažą miestelį. Man ji vis dėl to yra ypatinga, nors aš ir matau tuos trūkumus. Smagu girdėti ir tokią didelę įtaką padariusio Akira Yamaoka naują garso takelį.
Manau kiekvienas fanas turi teisę į savo nuomonę ir jei ji yra kritiška - tebūnie. Daug kas čia kitaip, bet ar būtų idomu jei viskas būtų taip pat? Aš žinau, kad imsiu džoistiką į rankas ir pasitaikius progai pažaisti kitus tęsinius, bet turiu pripažinti, kad Shattered Memories tėra aidas to SH, kuris kadaise apvertė mano pasaulį.
Pamenu šitąjį, dar kartkartėm laksčiau pas pusbrataną lošiman. Šiaip nors ir nelabai koks, jei lygint su SH trilogija, bet... turėčiau pripažint, kad turėjo smaguvos užtaisą ir šioji dalis :) Vienok keistokai ten tie pasilakstymai nuo priešų įgyvendinti.
ReplyDeleteBlyn, negerą nuojautą turiu dėl SH:Downpour, vis labiau panėšėja grajaus geimplėjus į SH:Homecoming :|
Man si dalis patiko savo naujovem: ledas, negalejimas gintis ginklais, staiga suveikiantis telefonas. Kai kurios mysles. Vieta su nesibaigianciu kambariu, ledinis vanduo masinoje (ir man toj vietoj pavyko sekmingai isjausti). Zaidimo trukumai: trukme ir pabaigos twistas. Kartais aisku svarbiau pati kelione, o ne tikslo pasiekimas, todel zaidimo pabaigos siulau nesureiksminti. P.S. labai rekomenduoju pameginti Silent Hill Origins jis jau panasesnis i senuosius SH.
ReplyDeleteKą tik užbaigiau. Kitoks, bet tikrai patiko. Jo, tai, kad trumpokas žaidimas ir kad kartojasi tie "ledo" košmarai, tai truputį minusas, bet gerai pasakojama ir įdomi istorija bei superinė grafika viską atstoja :) O ta vieta skęstančioje mašinoje tai turbūt visiems gerai įsiminė :D Pabaigą gavau su girtu grįžtančiu namo Hariu. Turbūt per daug spoksojau į to psichoanalisto barą su gėrimais :D
ReplyDelete8 iš 10 balų.