Dar vienas kraupus genialaus Japonų režisieriaus K. Kurosawos [Kairo, Sakebi, Cure] vaiduoklių filmas. Šitas televizinis, 2000-ųjų metų. Jaučiasi truputi kuklesnis biudžetas, gal ir užmojai truputi kuklesni, bet visgi vistiek labai geras j-horror filmas, tvirtai stovintis tarp visų kitų azijietiškų vaiduoklių. Ir siužeto prasme šitas gal panašesnis į kitus vaiduoklių - keršto filmus, tačiau niekur nedingęs Kurosawos stailas, kuris bent jau man ir yra pagrindinis varykliukas žiūrėt jo filmus ir jų trokšti :) Ne smarkiausias dalykas out there, bet toks jau prie skanėstų.
Vis dar nepabosta man turbintis Azijietiškomis siaubo istorijomis su vaiduokliais, nors dauguma jų gan panašios, tačiau mane žavi tai, kad jos iš tiesų šiurpios ir autoriai sugeba sudaryt rimtą nuotaiką. "Perukas" - 2005-ųjų filmas iš Pietų Korėjos. Ką gi pridursi - plaukai. Nei geriau nei praščiau už panašius filmus. Man patiko ir patinka šiurpuliai ir drama. Gražiai nufilmuotas, gražiai pastatytas filmas apie vėžiu sergančią panelę, kuriai nuperka naują peruką, o anas pasirodo neklusnus plaukas ;)
Blyn išprotėję tie Japonai :D Režisieriaus Daisuke Yamanouchi 1999-ųjų filmas. Gan mėgėjiškas, bet užtat kokio parako turintis, eilinis pavyzdys, kad visai nereikia 254891554+ pinigų norint kažką įspūdingo susukti. Siužetas labai paprastas [Nedideli spoileriai]: keturi žmonės uždaryti žaidžia kažką panašaus į tiesa - drąsa dėl solidžios pinigų sumelės. Kas ištraukia karaliaus kortą, tas liepia kitiems kažką daryt ir jie turi tai daryt, kitaip bus diskvalifikuoti ir negaus savo išsvajotų babkių. Aišku nesunku nuspėti, kad viskas išslysta iš kontrolės ir tampa gore/porno karusėle, tačiau viskas pateikta ne rimtuoju, o persunkta iš tiesų beprotišką ir iškrypėlišką šypsnį keliančia nuotaika. Nežinau ar gerai čia juoktis, bet aš tikrai gerai ir maloniai praleidau laiką žiūrėdamas į tas nesveikas ir crazy nesamones, kurias visad siurprizu man pateikė filmo veikėjai. Tiems kas mėgsta juodą humorą, pakrypusį porno ir sick išmislus - super daiktas. imdb.
Užsuktas 2005-ųjų vaiduoklinis baubiakas iš Pietų Korėjos. Pradžioje atrodė nieko įpatingo, bet kuo toliau tuo darėsi įdomiau ir įspūdingiau. Kol žiūrėjau buvo "visai nieko", o kai pažiūrėjau pasidarė "tikrai geras" :) Šiaip jau formulė gan įprasta - negerai besielgiantys žmonės susilaukia mirusiųjų/nuo jų elgesio nukentėjusiųjų pagiežos. Bet čia yra ir smagus twistas, o gal net keleta + viskas tikrai gražiai, skoningai ir estetiškai padaryta, gero įvarumo duoda nuotaikų siūbavimai nuo tragedijos iki beprotystės ir panašiai. Ne pats geriausias, bet tikrai geras reginys azijietiškų ghost filmų mėgėjams. 8/10 Nors pradedu galvoti, kad šitie dešimbaliai įvertinimai - gan bukas sumanymas, kurio gal reiktu atsisakyt jeigu išmokčiau gražiau rašyti lol. Bet kokiu atveju tikrai verta pasižiūrėt.
Gan naujas (2006) Kiyoshi Kurosawa'os [KAIRO, CURE] filmas. "Mano knygelėje" šitas režisierius jau kultinis. Pripratus prie jo stiliaus, jis tampa tarsi magnetas, todėl dabar stengsiuos +- visus jo filmus pamatyti. Va jau siunčiasi ir "Seance". Na, bet apie SAKEBI. imdb perskaičiau, kad verstis turėtų kaip "klyksmas", tačiau išversta - Retribution "atpildas; bausmė". Nors tinka ir tas ir anas, visgi "klyksmas" mano galva čia limpa kiek šiurpiau ir ne-spoileriau, tad "Sakebi" ir vadinkime. Bajeris toks, kad šito filmo labai laukiau, o kai pagaliau gavau ir sėdausi pažiūrėti tai ištvėriau vos 14 minučių su trupučiu. Ir ne dėl to, kad jis būtu itin prastas hehe. Iš siaubo. Negalėjau pakelt įtampos, kuri man sukilo, tad galiu jus užtikrinti - vienam žiūrėt žymiai didesnis kaifas (na, bet kas besidomintis horror'u to dar nežino?). Mano kiaušiai pasirodė per silpni, tad laukiau kol atsiras kompanija. Šiandien pagaliau pasižiūrėjau jį su panele, bet vistiek sugebėjau prikraut į kelnes ir ne vienoj vietoj pasidažnint pulsą. Atsimenu prieš keletą metų ir "JU-ON: The grudge" negalėjau vienas žiūrėt. Dabar jau taip nebeveikia tie visi juodi plaukai ir staigūs šoktelėjimai. Na, o štai tas tystantis, košmariškas siaubas mane iškart išmuša šaltu prakaitu ir regis tokių filmų nėra daug, bet šitie keletas [Kairo, D@bbe ir tie, kuriuos dar sumedžiosiu ;)] mane tikrai truputi pasendino. Tiesiai iš baisiausių sapnų nužengę vaiduokliai, kurie neiššoka rėkdami "boo" ir neišgaruoja vos spėję išgasdinti, o atsiranda tamsoje iš lėto, tūno tau prieš veidą, po truputi artėja, skleidžia kokį šiurpų garsą... brrr... net galvojant apie tai plaukai ant odos piestu stojasi. Visas filmas apgaubtas paslapties. Spalvos, kameros kampai - nuostabūs. Ir vienaip ir kitaip žiūriu, tačiau nerandu jokio priekaišto. Net daug ką užknisę ištemptos scenos (pvz. Kairo) man čia visos atrodė reikalingos ir nuostabios, o visas filmas, nors ir ne pats trumpiausias prabėgo kaip 15 minučių. Kraupus, košmariškas, vykusiai drasus ghost terror šedevras iš Japonijos. Privalo pamatyt visi kam Kairo paliko įspūdį. Man tai baisu bus prisiminti šituos filmus, už tai lenkiu galvą prieš K. Kurosawa ir jau skelbsiuosi fanu :) Pasakykit jūs man, ar čia jau prasideda meilė ir aš tiesiog esu šališkas? Ar tikrai šitas filmas velniškai baisus, atmosferiškas ir žavingas? Mano galva - genijaus darbas, tiesiai iš (ir į) tamsiausių sapnų. Ir labai gerai, kad nežiūrėjau vienas, nes jei kažkaip ir būčiau sulaukęs pabaigos, vargu ar šiąnakt ramiai miegočiau... 10/10
Plačiau: Sakebi – Retribution – atpildas, dar žinomas kaip Shriek – Klyksmas, 2006-ųjų metų, Japonų režisieriaus Kiyoshi Kurosawos filmas, talpinantis dramos, siaubo ir detektyvo žanrus. Azijos siaubo filmų kultūra smarkiai skiriasi nuo tos produkcijos, kuri dažniausiai pristatoma mums į kino teatrus, žadant “košmariškus išgyvenimus”. Didelė dalis naujų plačioms masėms skirtų siaubo filmų tėra parodija to, kas jie galbūt galėjo būti ir verčia daugelį žmonių numoti ranka į siaubą, kaip žanrą apskritai. Daug blyksinčių kadrų, daug staigių vietų su smarkiais garso efektais ir kokie nors jauni, žavūs aktoriai, kurie daugiau yra tiesiog superžvaigždės nei savo srities specialistai. Tokie filmai vis statomi ir statomi, kas visgi liudija apie nemažėjantį jų populiarumą. Tuo tarpu pats siaubo žanras padengiamas pigiu saldžiu kevalu ir tenka pasidomėti truputi giliau, kad pavyktų prasikasti atgal iki branduolio. Dažnai nauji populiarūs amerikiečių siaubo filmai, tėra azijos siaubo filmų perstatymai, nors dažnas šių perstatymų žiūrovas gal apie tai nė nenutuokia. Tokių žymių pavadinimų galima išvardinti daugybę – Ju on serija tapusi “Pagieža”, Ringu istorija - “Skambutis”, to paties Kurosawos vaiduoklinis šedevras “Pulsas”,Korėjos Veidrodžiai”, Brolių Pangų “Akis”, “vienas praleistas skambutis”, “tamsus vanduo”, Shutter – “Užraktas” ir t.t. ir t.t. Skirtumas tarp jų tas, kad azijietiškos šių filmų versijos iš tiesų yra kraupios ir intelektualios, turi savo nuotaiką, idėją ir nepamirštamą atmosferą. Tuo tarpu perstatymai dažniausiai tėra blanki kopijos, kopija, kurią žiūrint atrodo, kad žiūrovai yra laikomi visiškais idiotais. Na, Sakebi perstatyti (o gal galima būtų sakyti – sugadinti) holivudo didieji dar nespėjo, tikiuosi ir neketina. Sakebi būtų galima pateikti kaip pavyzdį atvirkščią tai populiariąjai minėtai gasdinimo formai. Kurosawos siaubas grįstas ne staiga su dideliu garsu iššokančiu “kuo nors”, nors visiškai to atsisakyti siaubo žanre vargu ar pavyksta. Jo siaubas lėtas ir košmariškas, toks, kuris veikiau ir lanko mus tamsiuose sapnuose, kuriuose nepajėgiame bėgti ar užsimerkti, norime pabusti, bet negalime. Žiūrovas priverstas įsigyventi į tą siaubą, pažvelgti jam tiesiai į akis ir prisipažinsiu, dėl šios priežasties vienas šito filmo žiūrėti negalėjau, tvėriau maždaug penkioliką minučių. Vis dėl to, nemėginu nieko gasdinti, gal tai tik perdėta asmeninė reakcija iššaukta taiklaus kino smūgio į pasamonės užkaborius. Nepaisant tų šiurpulingų vietelių, kurios beje panaudotos skoningai, o ne “sufarširuotos” į filmą, kaip jau minėjau yra gilesnių minčių, paslapčių ir daug daug vietos apmastymams. Seniau ant vaizdajuosčių nugarėlių buvo rašomas toks realiai neegzistuojantis žanras “mistika”. Jei kažką tuo ir būtų galima apibūdinti tai, manau, Sakebi – būtų geras ir ryškus pavyzdys. Apgaubtas šiurpios sunkiai įmenamos paslapties, labai estetiškas, vaizdiškai gražiai perteiktas detektyvas, be realių, aiškiai apčiuopiamų atsakymų. Tai prieštara filmo, kaip istorijos atpasakojimo, supratimui, tai veikiau tam tikra, chaotiška kažkokio pasakojimo atkarpa, daugiau apeliuojanti į emocinį ir jei norite, - dvasinį išgyvenimą, nei logiškai protu sustrukturuojamą nuo “a iki z” patirtį. Žinoma tai nėra ir kažkas padriko ir asmeninė interpretacija visad stengiasi būti suformuluota. To padaryti niekas netrukdys, o likę klausimai, gal net gi padės, bet vargu ar įmanomą rasti vieną tiesą, dėl kurios visi sutarsime. Kažkam, kam filmas nėra lengvai suprantamas, turbūt jis nebus ir lengvai žiūrimas. Sakebi kviečia pajusti ir mąstyti, o ne linksmintis. Žinoma jei mąstyti jums nėra kančia, tuomet ir pramoga bus puiki. Kurosawos filmų garso takeliai dažniausiai vos girdimi – tai kokie nors duslūs aplinkos užesiai, ar kartais net mirtina tyla, kuri irgi turi savo nepakartojamą efektą. Jo filmai kupini, lėtų, plaukiančių, niekur neskubančių scenų, vangių dialogų, kurie kartais gali atrodyti beprasmiai, o filmą paskatinti pavadinti “ištemptu”. Mano asmenine nuomone, būtent vykęs tokių priemonių panaudojimas ir įgalina šį žavesį, apie kurį kalbu. Be kita ko – tame yra žinutė, kaip sakė pats režisierius, jis norįs parodyti koks vienišas gali būti žmogus tarp žmonių, tokiame milžiniškame mieste kaip Tokijus. Pavadinkime “civilizacijos viršūnėje”, kurioje įsivaizduojamas nuolatinis triukšmingas verdantis gyvenimas, individas vis vien gyvena savo mažame pasaulėlyje, užsidaręs su savo unikaliais išgyvenimais ir mintimis. Technologijos, kurios neva turėtų mus sujungti, iš tiesų mus tik atitolina ir padaro svetimais. Nyksta šilto, intymaus bendravimo galimybės, šitaip įkalinant žmones jų pačių liūdesyje. Kurosawos filmuose nemažai vietų, kuriose veikėjas išvis nieko neveikia, o tiesiog būva. Žmonės klausia – “ką jis veikia dabar?”, “O ką jis dabar galvoja?”, “Ką jis ketina daryti?”. Režisierius sako, jog tai gan įprastas žmonių, gyvenančių Tokijuje būdas – tiesiog egzistuoti, tiesiog būti. Be jokių paminėtinų minčių, veiksmų ar ketinimų. Ar mums Lietuvoje, tai nors kiek aktualu? Pagaliau- svarbūs mirties apmąstymai – sielvartas, ilgesys, vienatvė, liūdesys, gal net kerštas. Ką reiškia nužudyti? Ar galimas pomirtinis gyvenimas? Koks jis? Koks jis galėtų būti? Ir koks santykis tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio? Apie tai, ko negalime sužinoti, galime fantazuoti, bet apie tai kaip gyvename šioje žemėje, galime nuolat mąstyti ir prieiti tam tikrų, realių, asmeniškai reikšmingų išvadų ir pasirinkimų. Pamėginkime pažvelgti šiems esminiams klausimams į akis, kartu su filmo herojumi.
Pankova TROMOS Šekspyro klasikos versija. Labai gaila, kad man pasitaikė nelabai švarus VHS rip'as, jaučiuosi praradęs dalelę malonumo. Nors jau buvau pavargęs nuo Romeo ir Džuljetos istorijos pasakojimų ir perpasakojimų, troma visgi sugebėjo dar kartą mane prie jos pritraukti ir, net sujaudinti... Mat šitas filmas truputi nuslydęs nuo įprastinio bekompromisiško juodo humoro, kuris yra būdingas kitiems (mano matytiems) tromos filmams. Aišku, nesakau, kad jo čia nėra. Tiesiog istorija ne išjuokta per visus galus, kaip kad galima tikėtis, o perpasakota su tikrai nuoširdžia pagarba, tik tromos stiliuje :) Yra ir goro ir perdimų, daug sekso ir nuogybių, bet nesistengta per daug perlenkti lazdos ir tai suteikia šitam filmui išskirtinio žavesio, tiek kalbant apie troma, tiek apie visas kitas Romeo ir Džuljetos versijas (turiu omeny filmus, spektaklius, miuziklus etc.). Čia išsilaisviname nuo to slegiančio tragizmo, kuris turėtu užklupti iškart vos pradėjus iš naujo klausyti tų įsimylėjelių istorijos, dėl baigties žinojimo. Čia į viską pažvelgta labiau atpalaiduojančiu žvilgnsiu, ironiškai, kartais smagiai absurdiškai, tačiau niekad - paniekinamai. Tikrai sveika kartas taip papurtyt klasiką apsaugant nuo suakmenėjimo. Drasiai galite tikėti štai šituo aprašymu ant paveiksliuko - vaizdajuostės viršelio, kurį įmečiau - mielas, seksualus ir kvailokas. Nors keletoj vietų nusižiovavau, ištestas vieteles pasigardinau sumuštiniais ir kava, visgi tikrai neblogas filmiūkštis ir tikrai įdomi, nuoširdi nučiulpto klasikinio kūrinio interpretacija. 8/10 ir truputi beprotiškos romantikos palytėtas vidus :)
"kau kau kau, kau kau kau kau" :) 2002-ųjų paaugliška siaubo pasakaitė iš Tailando. Daug amerikietiškų paauglių komedijų stilistikos ir gan kvailoko humoro, tik čia jis kažkaip gerai žiūrisi, o ne papiktina kaip būna su amerikietiškais filmais. Sklinda gandas apie paslaptingą telefono numerį, kuriuo paskambinęs gali gauti ko tik užsimanysi. Nesunku nuspėti, kad kažką nemalonaus reiks ir mainais pasiūlyt. Juokingas dalykas, kad kuo labiau sakai žmonėms ko nors nedaryti tuo labiau jie tai daro haha. Kaip perskaičiau imdb, tai tikrai pritarčiau, kad truputi pirmena šitas filmas idiotiškas Final Destination linksmybes. Beje, Nors vietomis ir bukokas, bet šiaip gan turtingas ir dėmesį atkreipiantis soundtrackas. Norėčiau gauti, bet nelabai numanau kur/kaip. Gal kas žinote? :) Trumpai: nelabai protelį apkraunantis, paauglinis siaubekas su gan nebrendylišku humoro jausmu ir keletu tikrai smagiai-smarkių vietelių, skirtas [kaip nekeista] tikrai neblogai praleisti laikui. 7/10
Užrašas ant plakato skelbia "Time is running out". Taip yra ir su jūsų gyvenimu, tad geriau nešvaistyti jo laiko žiūrint šitą filmą, nebent visai jau nėra kas veikti. Žinoma nėra čia tragedija, bet kaip trileris tai visiška vidutinybė. Kūrėjai matyt tikėjosi su tais keliais prieš pusvalandį nuspėjamais siužeto posūkiais kažką nustebinti, bet c'mon, viską jau matėme ankščiau. Nuobodokas, banalus, kvailokas, ištemptas "pagauna - uždaro - stebi" trileris. Pasižiūrėjau ir pamiršau. Ir tik dėl poros ne tokių prastų vietelių - 4/10 Pasižiūrėkit treilerį ir užteks ;)
Trumpametražis (apie 40 min.) prancūzų 1991-ųjų meninis filmas. Vargu ar horror, tačiau tikrai vertas paminėti. Toks piktas filmas. Padarytas meniškai, kokybiškai tačiau išsakantis nemalonią žinutę, paminantis idealus, nusispjaunantis į žmogiškąsias vertybes. Žinoma ne propoguojantis tai, tačiau pasakojantis apie tai. Trumpai nupasakojama gan apgailėtino žmogėno gyvenimo istorija. Purvina, nemalonu ir žema. Palyginti galėčiau gal su SCHRAMM Gan paprasta, bet efektinga. Supuvę vidūs, tuščios makaulės, gyvenimas dėl kažko ir gal netgi dėl nieko. Smagiai ironiškai pažvelgta į egzsitencinę bedugnę su aiškiu neigimo ženklu. Kažin ar teisinga rašyt čia tą pažymį, na bet jei taip aiškiau - tuomet 9/10.
Blyn atrodo dar nesu matęs siaubo filmo iš Singapūro ir THE MAID, - tikrai stiprus, lūkeščius pateisinęs, ghost flickas. Šiurpus žinoma todėl, kad sukaltas pagal visas j-horror'o klišes ir taisykles, tačiau tikrai nedrįsčiau nurašyti jo į "dar vienas Pagiežos/skambučio/whatever rip-offas" gretas. The Maid turi tokio žaismingumo, į filosofijas nesileidžančių siaubekų paprastumo. Pagrindinis tikslas - išgasdinti žmogų, o ne įpiršti jam kažkokių pamastymų ar pamoralizuoti. Tad siužetas ne įpatingas, tarpai tarp gasdinimų itin reti ir visas filmas gaunasi kaip toks šiurpių scenų su vaiduokliais sumuštinis. Aišku nėra viskas taip jau bukai, yra ten ir tas scenarijus ir netgi twistas neblogas, tiesiog norėjau pabrėžti tą truputi vaikišką žaismingumą, kurį kūrėjai tinkamai panaudoję labai dažnai kilsteli filmą įdomumo prasme. Kas dar jėga, kad keletoj vietų nuoširdžiai apsišikau, scares'us prilyginčiau Gin Gwai. Geri efektai, gerai sužaista garsais ir t.t. Yra viskas ko reikia šiurpiam viaduoklių siaubekui. Jei man mažam kas tokį būtų parodęs tikrai būčiau niekad nebemiegojęs. Nepaisant to "kvailumo" prieskonėlio tikrai puikus filmas. Tuo pačiu būdamas rimtas sugeba perdaug nesukti galvos ir leidžia jums net asikimšti porą skardinių alaus, neišsiblaškant. 8/10
"Spintelė" - Šiurpi 2003 japoniška vaiduoklių istorija. Daugiau - mažiau panaši į visus kitus asian ghost siaubo filmus. Tiem kas mėgsta šitą žanrą kaip aš - patiks ir šitas, nors jei domina originalumas tai viskas jau kažkur matyta, girdėta, taip, kad lyg ir nieko įpatingo. Vis dėl to - tikrai baisokų momentų yra, o kažkaip tik šitie filmai mane ir pašiurpina. Kad bus juodi tįstantys plaukai ir baisios akytės tai jau ir taip numanot alia apie pačią istorija kalbėti ir nereikia. Jei domina tokie filmai tai žiūrėdami sužinosit, o jei manot, kad "Skambutis" yra pradžia ir pabaiga tai ir siužetas nesuvilios. Man tai tiesiog dar vienas geras azijietiškas vaiduoklinis siaubekas, kuris irgi kažkuo prisidės prie mano košmariškų iliuzijų kai pagaliau išprotėsiu. 8/10
Nihilistinis 1997-ų stuffas iš Japonijos drąsiai palygintinas su ALL NIGHT LONG. Šitas man gal net kažkuo ir labiau patiko nors esmė iš tikro lieka panaši - ekstremalus smurtas. Viskas stipru tuo, jog gore ir žiaurumas ne juodo humoro pakelyje, kaip dažnokai nutinka, o dramos. Kai žiūri į visą tai rimtai, o ne ieškodamas (keistokos) pramogos, tuomet viskas atrodo iš tikro kraupiai, gniaužia kvapą, šokiruoja. Kai kurie epizodai atrodo smarkiai ištęsti ir šiaip iki vidurio filmas neatrodė įpatingas, bet kai užvirė visas beprotiškas bloody mess tai tikrai tapo nepalyginamas. Dabar kai pagalvoju ką katik pamačiau, norėčiau pabrėžti KICHIKU DAI ENKAI kaip tikrai įpatingą kiną. Tik įspėju dėl ekstremalumo - ne kiekvieno nervams žiūrėt į tokį nesibaigiantį beprasmišką žiaurumą, gyvulišką elgesį. Fatal. 9/10
Dar vienas kraupus genialaus Japonų režisieriaus K. Kurosawos [Kairo, Sakebi, Cure] vaiduoklių filmas. Šitas televizinis, 2000-ųjų metų. Jaučiasi truputi kuklesnis biudžetas, gal ir užmojai truputi kuklesni, bet visgi vistiek labai geras j-horror filmas, tvirtai stovintis tarp visų kitų azijietiškų vaiduoklių. Ir siužeto prasme šitas gal panašesnis į kitus vaiduoklių - keršto filmus, tačiau niekur nedingęs Kurosawos stailas, kuris bent jau man ir yra pagrindinis varykliukas žiūrėt jo filmus ir jų trokšti :)
