THE PLATFORM

Labai neblogas distopinis ispanų horroras iš 2019 Netflix. 1997-ų "Kubą" primentantis filosofinis pasvarstymas, kuriame galima įžvelgti tiek ir socialinę kritiką kiek ir tiesiog išradingą sci-fi, jei nenorite gilintis į politinių ar ekonominių santvarkų leitmotyvus.

Du kaliniai nubunda kambaryje, vidury kambario - skylė, per kurią kartą dienoje, dviems minutėms, atvažiuoja platforma su maistu. Platforma keliauja aukštais iš viršaus ir kiekviename aukšte maisto lieka vis mažiau iki kol apatinių aukštų gyventojams belieka ėsti vienas kitą. Tikslus aukštų kiekis - nežinomas, žmonių paskirstymas po aukštus kinta kas mėnesį ir tvarka rodosi yra atsitiktinė.

Nemažai nuomonių internete suggestina, kad tai - kapitalistinės visuomenės veidrodis, tačiau niekur filme tas konkrečiai neapibrėžiama. Norėdamas galėčiau pagrįsti jog tai kaip tik, - socializmo absurdiškumas arba, kaip jau sakiau, galima rinktis apskritai nesukti sau dėl to galvos. Tačiau padiskutuoti šuo atveju smagu.

Filmas tamsus, atmosferiškas, bet pagavus ir įtraukiantis. Kai kas lygina su "Snowpiercer" tačiau man šitas pasirodė žymiai lengviau žiūrimas ir mažiau pretenzingas. Kai kuriuos žiūrovus gali nuvilti šiek tiek antiklimaktiška pabaiga, tačiau man asmeniškai visai patinka kai kažkas paliekama ne iki galo parodyta. Kažkas drąsesnio ir išskirtinio, o negana to - puikiai pavykusio.

9/10

COLOR OUT OF SPACE

Sako sunku Lovecrafto raštus ekranizuoti dėl siaubo abstraktumo, tačiau manau tai silpni pasiteisinimai, nes yra apstu vykusių abstraktaus horroro filmų. Nicolas Cage neseniai žybėjęs neoniniame Mandy čia vėl puikiai telpa tarp kosminių, realybę iškraipančių spalvų, o Dust Devil bei Hardware režisierius Richard Stanley puikiai susitvarko su minėto abstraktumo vertimu vaizdais ir rezultate turime vieną įdomesnių praeitų metų siaubiakų. Smagu matyti Keidžą geruose filmuose, po šitiek keistų karjeros posukių, kurie pavertė jį living meme, bet jis yra geras aktorius, nieks to nepaneigs ir jo nuostabus "pervaidinimas" puikiai tinka prie Spalvos iš kosmoso stogą raunančios atmosferos.

Į atokiai gyvenančios šeimynos kiemą nukrenta keistas meteoritas, kuris su savimi atsineša... spalvą. Ši sunkiai apibrėžiama kosminė butybė įtakoja, consumina ir pakeičia viską aplink save. Šeimos gyvenimas tampa siurrealistiniu košmaru greičiau nei jie spėja suprasti, kad kažkas darosi ir kai jie supranta rodos jau per vėlu ką nors dėl to daryti. Paveikiamas tiek fizinis aplinkos būvis tiek laiko ir minčių tėkmė, kas salygoja nelogiškus veiksmus ir įvairius smagiai besižiūrinčius vaizdinius distortionus. Galiausiai lieka nemalonu ir skausminga, tačiau tikrai įdomu, šviežia ir net smagu. Kažką čia sau ras ir Mandy ir Annihilation (kurio recenzijos kažkodėl blet keistai neberandu savo bloge) ir The Thing fanai. Mano lūkesčius tikrai pranoko su kaupu.

9/10

DOCTOR SLEEP

Po El Camino tai dar vienas tęsinys, kurio nežinojom, kad norime, tačiau džiaugiamės turėdami. Neįprastai ilgas laikas laukti tęsinio - 40 metų, ar ne? Tačiau pagal paties Kingo išmonę tai yra antroji legendinio Kubriko Švytėjimo dalis. Evanas Magregoras vaidina suaugusį "švytintį" berniuką iš pirmojo filmo, režisierius statė Hush, Absentia ir Gerald's Game, ir žmonių atsiliepimai internete lyg neblogi.

Daktaro Miego knygos skaityti neteko ir išvis nežinojau apie šio reiškinio egzistavimą iki pasirodant filmui, tačiau Švytėjimą skaičiau ir nors laiko išbrandintą Kubriko ekranizaciją mėgstu, dėl jos '80s ikoniškumo, bet deja turiu pripažinti, kad joje pamirštas esminis knygos elementas - tėtis buvo alkoholikas. Ir pirmoji riebi knygos dalis skirta būtent jo išdaigoms ir skriaudoms papasakoti. Ir būtent dėl to jie pasirinko tą darbą atokioje vietoje, ir būtent dėl to tėvukui pavažiavo stogas. Kubriko filme visa tai buvo nubraukta šalin, o mano galva tai buvo esminis kūrinio katalizatorius.

Doctor Sleep dabar tęsia ir Kubriko vizualinę tradiciją ir užkabino tą alkoholizmo momentą, kuo labai džiaugiuosi. Dvi su puse valandos prabėga žiauriai smagiai ir tie Kingiški personažų veiksmai, kurie nuolat atrodo truputi vaikiški ar prasilenktiantis su realybe smarkiai padeda siužetui judėti pirmyn. Pripratus prie šiuolaikinių serialų realizmo jau sunkoka įsiteigti sau siaubo pasakos realybę, kuri dažnai figuruoja Kingo kūryboje, kai tarkime personažai savavališkai atkasinėjantys lavoną ir nebijantys ką apie tai pasakys teisėsauga.

Tie sielas veipinantys vampyrai skrybeliuočiai taip pat kiek juokingi, tačiau smagu į juos žiūrėti ir suprasti jų motyvaciją. Silpniausia filmo dalis deja yra finalas, kuomet veikėjai grįžta į viešbutį iš pirmojo filmo ir žiūrovas tiesiog apšeriamas referencais, tarytum bybiais. Tačiau iki tol, žiūrisi tikrai smagiai, filmas neprigrūstas nesąmoningų jump-scare'ų ir tikrai drįsčiau rekomenduoti visiems pamėgint, nepriklausomai nuo to ar Švytėjimas jums yra kažkoks big thing ar ne. Savo atmosfera ir net siužetu jis puikiausiai galėtų būti ir nesusijęs su originalu, kaip atskiras kūrinys. Klausimas tik aišku ar tada būtų susilaukęs tiek dėmesio.

8/10

CURVE

Retai parašau apie trumpametražius filmus, nebent tikrai jau yra dėl ko, ir šį taip patį panorau užfiksuoti, galbūt atkreipiant truputį daugiau žmonių dėmesio. Vos dešimt minučių, nė vieno žodelio ir šiknaskylę sutraukiantis pamatinis siaubas. Visas filmas jūsų dėmesiui čia pat, iš Vimeo.

ESCAPE ROOM

Jei teko būti pabėgimo kambaryje siaubo tematika, žinote, kad tai tikrai smagu ir protelio daug nereikia jau iš pavadinimo suvokti, kad šiame filme žaidimai nesibaigia juoku, bei važiavimu namo. Daugiau žinoti kaip ir nieko nereikia, vieną kambarį keičia kitas, kažkas miršta, likusieji toliau panikuoja, rėkauja ir stengiasi išspręsti lemiamą galvosukį. Kambariai tikrai gražiai padaryti, išradingi ir įdomūs, tačiau personažai be galo cringy, lyg kartoninių templeitų iškarpos, o ir dvylikamečio rašytų dialogų skauda klausyti. Greit pasimiršianti, kvaila, lengvai erzinanti pramoga lengvam vakarui su alumi.

4/10

READY OR NOT

Dar vienas naujas filmas, susilaukiantis nemažai liaupsių - siaubo komedija apie turtuolius, žaidimo principu, medžiojančius vargšę mergaitę. Visas tas vestuvių ir sadistinio žaidimo premisas labai durnas ir sunkiai įtikimas, bet jei sugebėsite dėl to nesiparinti, gausis nebloga pramoga, kupina gaudynių, žiaurumo ir juodo humoro. Kol žiūri tol išties smagu, bet bajeriai ne auksiniai ir manau visas šis reikalas labai greitai pasimirš...
Tačiau gerai praleistas vakaras - niekad nėra blogas dalykas ir iš šito filmuko gavau būtent tai.

6/10

DANIEL ISN'T REAL

Šviežias ir gaivus filmukas, tiek tuo, kad naujas, tiek savo pojūčiu.
Lukui atrodo, kad jis turi įsivaizduojamą draugą Danielių, kuris padeda jam gyventi ir dealinti su pačiuožusia mama, tačiau Danielius neatsikabina, net kai nusibosta ar tampa blogas. Ir jau nelabai aišku ar čia tik galvoje problema ar tikrai vyksta paranormalūs dalykėliai. Įdomi siaubo pasaka apie gyvenimą su šizofrenija ir teorija apie tuos bepročius, kur Amerikoj iš lempos iššaudo 50 žmonių.

Trippy vaizdiniai, gražios neoninės spalvos, daug nuostabiai panaudotų praktinių efektų, pragariškoms vizijoms nutapyti. Trūkumai tokie, kad nors ir neperlipęs standartinės trukmės, nors ir vyksta visko daug ir netempiant gumos, seansas kiek prailgsta. Matyt pati istorija labiau verta pusvalandinio segmento kompiliacijoje. Kitas dalykas kuris gali užkliūti yra tas, kad turėsite atsiduoti "sapno logikai", nes filmas dažna neseka savo taisyklių ir dalykai nutinka tiesiog... nes taip gražiau žiūrėti. Jei tokie drąsesni, naivesni potėpiai negąsdina - tai puikus, išskirtinis, naujas horror dalykas.

7/10

AD ASTRA

Nežinotas, nelauktas ir tik iš kino plakatų pastebėtas, naujas sci-fi su Bradu Pitu. Nuo pat pradžių lenda labai maloniai ir stebina gražiais vaizdiniais, bei rimtą atmosferą kuriančiu garso takeliu. Paimta labai cool konceptų kaip pvz. - stratosferą siekianti antena (hintas į Baumgartnerio šuolį), komercializuoti skrydžiai į mėnulį ir kitų planetų kolonizacija (Tik spaceX čia vadinasi Spacecom), prognozuojamas karas dėl Antarktidos išteklių ir panašiai.

Vaizdiškai/garsiškai viskas beveik tobula. Kinematografija nuostabi, veiksmo scenos negausios, tačiau atrodo tikrai stulbinančiai ir atima žadą, Pitas čia susikaustęs, nes to reikalauja jo personažas, tačiau susigaudyti jo jausmuose padeda kartais skoningai įsiterpiantis vidinis balsas.

Tačiau tiems, kam žiūrint kiną rūpi logika, mokslinis tikslumas ir kas negali išjungti dalies smegenų vardan mėgavimosi estetika, filmas, bijau, gali ir nepatikti. Net man aišku, kas atrodo visai realistiškai, o kas - kaip totali nesąmonė. Scena "su skydu pro Neptūno žiedą" tikrai privertė juoktis, o ir atstumai galop nubraukiami į šiukšlyną, lyg kosmose tai būtų nereikšminga. Nemažai veikėjų veiksmų yra sunkiai įtikinami ir motyvacija jų ne visada aiški, o pagrindinis naratyvas su astronauto tėvu man taip pat pasirodė iki galo neišdirbtas. Taigi filmas gražus, kol jį žiūri, tačiau tai viskas.

7/10

ELI

Wow. Kol kas turbūt turiu šūdiniausio metų siaubiako nugalėtoją. Žiūrėjom su žmona, trynėmės akutes ir patikėti negalėjome. Paviliojo tas, kad teko matyti šio režisieriaus Citadel, kur buvo labai neblogai. Tačiau tokio skausmingo fantazijos trūkumo ir infantiliško išpildymo nesitikėjau iš vardų, kurie turėtų turėt biški savigarbos - Netflix, MTV films?
Atrodo, kad krūva siaubo filmų papietavo, paliko stalą nesusirinkę trupinių ir šie trupiniai sustumti į lėkštę pateikti kaip "Eli".

Vienintelis dalykas į ką čia galima žiūrėti yra simpatiškoji Kelly Reilly iš antro True Detective sezono, bet net jos vangi vaidyba negelbsti filmo nuo automatinio virtimo netyčine parodijų komedija. Sunku net išvardnti kas yra blogai, kai blogai beveik viskas: istorija, personažai, vaidyba, efektai, jump-scare'ai, nuolatinis expositionas ir kaip gi be twisto... O tu dieve šventas, ta pabaiga. Nelabai įsivaizduoju kaip kūrėjai žiūrėjo sumontuotą versiją ir nutarė - "jo jo, viskas cool, bus gerai".

Juokėmės, bet skaudėjo. Juokėmės, nes mums nieko kito neliko. Tačiau po pastarųjų kelių, karčių, didelio biudžeto nusivylimų, galima bent jau pasidžiaugti, kad bent jau "so bad it's good" kategorijoje kažkas vyksta. Tai idealus filmas pasikviesti dešimt draugų, pasiimti krūvą svaigalų, rodyti pirštais į ekraną, garsiai komentuoti ir žvengti kol kaimynai iškvies policiją. Ir vien jau dėl to sąžiningai negaliu duoti vieneto, nes apturėjau smagų laiką, tai tebūnie tas balas vien už tai.

2/10

THE HOUSE THAT JACK BUILT

Niekad nesupratau visuotinio susižavėjimo Von Triero kūryba. Kiek mėginau žiūrėti jo filmų, visi jie man pasirodė pretentious ir be galo nuobodūs. Praeitą kartą gana neskoningai paexploitinęs pornografijos žanrą Nimfomanėje, dabar jis nagus prikišo prie siaubo ir dievas mato (o gal nemato), būčiau žinojęs, kad čia jo filmas, tikrai nebūčiau varginęsis, bet jau pasirodžius pradžios titrams galvoju - "na pabandome dar kartą!" ...*atodūsis*

The house that jack built yra beveik tryjų valandų ilgio, sadistiškas exploitationas apie serijinį žudiką, neva gudriai įvilktas į Dantės Pragaro popierėlį. Tačiau visa metafizika, įskaitant skurdžios vaizduotės pragaro viziją, sugrūsta į paskutines 10 minučių ir taip gaunasi, kad meninės vertės šis filmas turi ne daugiau nei Cannibal Holocaust ar Srpski Film, o Dantė panaudojamas kaip šlykštus ekskiūzas mėgautis žiaurumu. Smagiai žiūrisi tik pradžia, su neatpažįstamai plastinių operacijų subjaurota Uma Thurman, ir pabaiga, o likusios dvi valandos yra beprasmiškas yawn festas, prifarširuotas nemalonaus fizinio bei psichologinio smurto scenų.

Pasigedau ir pagrindinio personažo gylio. Rodos visas filmas yra jo asmenybės analizė, tačiau kas jis neskaitant to, kad labai blogas žmogus, nusakyti sunku. Jo pamišimas sunkiai apčiuopiamas, žudynių įtakota transformacija atrodo tiesiog out of place ir visas tas diskursas su namo statymu galiausiai belieka tik kažkieno prie bongo sugalvotas žolės pezalas. Tai jam reikia penkis kart grįžti į nusikaltimo vietą, nes jam vaidenasi, kad už kėdės kojos liko kraujo lašas, tai jis kaip nepažeidžiamas superherojus eina kiaurai žmonių galvas ir įstatymus. Vis bandai sau įsivardinti, as jis silpnas ar stiprus, ar išprotėjęs ar gudrus? Ir galiausiai supranti, kad šis personažas yra tik tuščias scenarijaus įrankis parodyti kaip kankinami ir žudomi žmonės. Nusivylimas.

Techniškai čia aišku viskas gražu ir net pastoviai besismaukanti handheld kamera visai tinka.
Yra keli juokingi momentai, bet dėl bendros nuotaikos net sunku pasakyt ar humoras tyčinis. Šokiruojantis kinas šiais laikais jau nieko nestebina, smurtas ekrane savaiminę vertę beturi menką, nebent tai yra būtent tai, ko jūsų akys trokšta, bet nereikėtų vaizduoti, kad šis filmas yra kažkas daugiau nei tūpas exploitationas. Valandą iš jo drąsiai būtų galima išmesti ir nieks nepasikeistų. O tie intarpai tarp žudynių kur su popierėliu rankose postringaujama apie architektūra ir medžioklę - mokyklinio "meno" projekto lygio pseudofilosofijos pavyzdys. Larso fanams turbūt patiks, bet aš kitą kart nebesiterliosiu, ačiū.

4/10

LOVE

Iki šiol man patiko viskas ką teko matyti iš Gasparo Noe kūrybos. Jis yra vizualinis exploitation kūrėjas ir jo filmų efektas būna stiprus, nepaisant to, kad turinys aplipdytas apie exploitinamą įdėją, ar tai būtų smurtas, ar seksas, ar narkotiko poveikis, neturi stipraus scenarijaus stuburo. Tačiau jo 2015-ųjų Love, to rodos nebeužteko ir įprastinė formulė su intencija šokiruoti dar nepratusius prie europietiško ekstrymo, kažkaip nesuveikė. Tai tik kratinys vaizdų, rodančių neprotingus, charizmos stokojančius, tarpusavio "chemijos" neturinčius personažus, kurie pisasi kaip triušiai.

Paprastai kalbant tai yra pornucha. Įsivaizduokite jei Tinto Brasas būtų padaręs kažką modernaus ir tamsesnio. Ir manęs nestebina atviros sekso scenos, man tik keista, kad už to čia nieko gilesnio nėra. Vienintelė priežastis žiūrėti šį filmą tai, kaip visada, gražiai parinktos spalvos ir epilepsiją varantis jų mirgėjimas. Bet nėra pateisinimo, kodėl jis turi trukti virš dviejų valandų ir netilpo į vieną... kaip ir pagrindinis personažas lol. Apie kurį gero galiu pasakyti tik tiek, kad jis egzistuoja. Absoliučiai nieko žavingo už ko būtų galima užsikabinti. Tik mirgantys bybiai, spalvotos kušys ir sugaištas laikas.

3/10

TERMINATOR: DARK FATE

"Fool me once..." kaip ten sakoma? Jau ketvirtas bandymas defibriliatoriumi prikelti T2 sėkmę, vėl suokiant tą pačią dainelę - "Tai bus nauja trilogija, tai tikrasis tęsinys po T2" ir t.t. Šį kart mases (ir mane) apgauti padėjo pats Cameronas, kuris neva prodiusavo ir kartu rašė filmą, promo kompanijai suokdamas, kad "nu dabar tai jau tikrai bus gerai ir Mileris yra tinkamas režisierius vizijai perteikti." Tačiau dėl šios priežasties, nors lūkesčiai ir buvo praktiškai nuliniai, Dark Fate sugebėjo nuvilti net labiau, nei jau prieš tai buvę prasti tęsiniai.

Yra beveik neįmanoma normaliai apsakyti kas yra negerai, nekalbant apie spoilerius, o pasakyti norisi tiek daug ir youtubas jau knibždėte knibžda puikių valandos ilgio analizių, kurios išnarplioja visas problemas po siūlelį (rekomenduoju pasižiūrinėti, turėsite geresnį laiką, nei žiūrint šitą filmą) tad pasistengsiu kaip įmanoma glausčiau.

Esmė, kad vietoj to, kad duoti fanams tą supistą karą su mašinomis, kurio maldaujame jau 30 metų (Taip, rodos Salvation, deja, buvo arčiausiai teisingo kelio) čia paprasčiausiai dar kartą sukramtytas ir iššiktas T2 siužetas. Negana to kad jis neparodo nieko, ko jau nematėme praeituose filmuose, įskaitant nevykusius tęsinius, bet dar sugeba apšikti ir sunaikinti tai, kas buvo sukurta T1 ir T2, o tai padaryti padeda tie patys mūsų vaikystėje mylėti ir čia sugrįžę aktoriai. Tačiau kodėl Sara Konor dabar yra buka kaip bato aulas, kodėl kūrėjai vis dar forsuoja saviparodiją tapusį Švarcnegerį, lyg be jo nebūtų įmanoma tęsti?

Jau pirmomis minutėmis nutinka toks absurdiškas ir nereikalingas twistas, kad aš dar pusę filmo negaliu patikėti jog tai nebuvo tiesiog sapnas. Ir vėliau mano kartus nusivylimas talžomas visiškai netikrovišku CGI actionu, kurio dėka nejaučiame nei personažams kylančio pavojaus, nei jokios frančizę paviršiuję laikiusios destrukcijos. Tiesiog kompiuterinė animacija vaikams. Blogiausia tai, kad pokyčiams įvedus naujus personažus ir naują ateities viziją iš esmės nepasikeičia nič niekas. Tik nauji veidai ir nauji vardai, o skeletas viduje - visiškai tas pats. Seniai miręs ir surūdijęs, o dabar vėl prievartaujamas. Ir jei anksčiau buvo nors truputi juokinga, dabar tiesiog apgailėtina.

1/10

SCARY STORIES TO TELL IN THE DARK

Čia kaip suprantu irgi žaista nostalgijos faktoriumi, nes atrodo visa mano karta žmonių, kurie augo Amerikoje, skaitė knygutes tokiu pat pavadinimu. Tas matyt ir įtakoja didžiąją dalį gerų atsiliepimų, jie sako filmas labai ištikimas savo ištakoms, iliustracijos labai tiksliai perteiktos ir t.t. Tačiau aš deja apie tas knygutes net girdėjęs nebuvau ir dėl to man ganėtinai px ant jomis grįstos pridėtinės vertės, turiu galimybę nešališkai įvertinti patį filmą. Įsivaizduoju apie ką tas Goosebumps vaibas.

O filmas yra gana vaikiškas ir erzinančiai naivus. Matosi kad Del Toro prikišęs savo storus nykščius čia, nes kaip jis visad mėgsta - apstu retardiško CGI ir yra tas cringy susikalbėjimo su vaiduokliais, pabeldžiant jiems į sąžinę, momentėlis.
Tačiau kai kurios pavienės scenos tikrai žiūrisi smagiai ir nejuokais apžavi, tik jos kaip deimančiukai tualete išsimėtę, kuriuos reik išsirankiot tarp šūdų. Raudonas koridorius mano asmeninis favoritas. Dar gal verta paminėti kojos pirštą ir voro įkandimą, tie buvo tikrai faini.

Daugiau, be tų kelių momentų ir gražiais filtriukais pafilmuotos Pensilvanijos vaizdų girti čia nelabai yra ką. Galima bandyti pritempti, kad filmas kažkuo geresnis nei daugelis vidutinybių, bet abejoju, kad atsiminsiu jį ilgesnį laiką. Nesudėtingas seansas jauno paauglio Helouvyno savaitgaliui.

5/10

MIDSOMMAR

Šikna spirgėjo jau nuo tada kai išgirdau, kad Hereditary režisierius pastatė naują siaubiaką, o ir laukt baisiai ilgai nereikėjo, vos metelius ar panašiai. Keista, kad net kinuose pas mus tokį rodė, bet tik dabar pavyko pažiūrėti. Na sakykite ką norite, man Ari Aster, kartu su James Wan, yra šio amžiaus masters of horror. Ari filmuose jaučiama sunki vizija, tūno kažkokia dusinanti, košmariška tamsa, kuomet per kelis momentus gali pasidaryti silpna vien tik išgirdus moters riksmą backgrounde ar nemalonų soundtreko akordą. Ir tas nuo pat pirmųjų minučių galioja ir Midsommar. Jau dabar nekantrauju pamatyti ką jis darys toliau.

Tamsiausia įmanoma įžanga be didelių išvadų nukelia mus į saulėtą Švedijos kaimą, kuri keli amerikiečiai turistai įsilieja į savaitę trunkantį vietinių gyventojų ritualą - vidurvasarį, arba kaip mes pavadintume, - jonines. Joninės pas juos spalvinamos gausiu psilocibino vartojimu, kurio poveikis čia labai gražiai ir subtiliai perteiktas, na ir kaip galite numayti, krauju. Kažkas jau matyta Wicker man'e, kažkas dar kažkur, tačiau nors siužetas ir paprastas, šviežias priėjimas padaro filmą labai maloniai žiūrimu ir mano nuostabai, įnešama nemažai humoro, gal net sarkazmo ir jei po Hereditary jaučiausi sutraiškytas ir išsunktas, po Midsommar jaučiu keistą, nelabai sveiką palaimą, bei palengvėjimą.

Iš kinematografinės pusės filmas yra meninis šedevras, kiekvienas kadras atrodo stulbinančiai. Kompozicija, spalvos drauge su garsu ir montažu sukuria nepakartojamą, nuostabią kino patirtį. Galima priekaištauti kad idėjos ne naujos, filmas ištemptas / per ilgas, kai kurie momentai nuspėjami  ir finalas gal kiek absurdiškas, tačiau realybė yra tokia, kad siaubas geriausiai gaunasi padarytas su meile, o jos šiam žanrui čia per akis. Ir ne nauja idėja gali atrodyti nuostabiai kai pastatyta talentingomis rankomis. Ir nors ne gniuždančiai, tačiau filmas vis dar neapleidžia mano minčių, net ir praėjus kuriam laikui po peržiūros. Iki Hereditary pirminiu efektu netraukia, tai aukštai iškelta kertelė, tačiau drįstu manyti, kad kulto statusas akumuliuosis ir dar po daug metų žmonės jį žiūrės, kaip originaliai sulipdytą siaubo filmą, su unikalia dvasia.

9/10

JOKER

Kol Marvel vieną po kito beria beverčius, spalvotus filmukus vaikams į savo niekam nereikalingą išmatų "visatą", DC tėkšteli geriausią "Betmeno" filmą po Dark Knight. Džokerio atsiradimo istoriją drąsiai galima vadinti tiek drama, tiek trileriu, bet faktas, kad filmas depresovas ir žiūrėti jį nelengva. J. Phoenixas jau daug kartų įrodė savo talentą, tačiau taip įtikinamai suvaidinti psichinį ligonį ir ant savo pečių ištempt visą filmą su tokiu galingu personažu, - iššūkis rimtas. Su juo susitvarkyta be problemų, nuostabus aktorius.

Filmas niūrus ir ne vaikams, bet tuo pačiu ir entertaining. Tik tokį Betmeną aš suprantu ir tokiems komiksų filmams verta skirti laiko. Realistiškas approachas, be didelių fantastinių nesąmonių laisvai sueitų ir jūsų mamai, kuri net neįsivaizduoja kas tas Džokeris. Kartu stebime ir išjaučiame, kaip pamažėle gyvenimo skriaustas žmogus su negalia tampa šaltakrauju žudiku. Džokerio beprotybė ateina iš žmogiško skausmo, kuomet net sunku apsibrėžt kurie herojai yra tikrieji villains, o kurie geradariai, kas vyksta realybėje, o kas tik kenčiančio personažo galvoje. Daugiau be "wow" ir neturiu ką pridurti, primigtynai rekomenduoju visiems.

9/10

3 FROM HELL

14 metų praėjo nuo vieno mėgstamiausių mano visų laikų filmo - The Devils Rejects. Vieną iš veikėjų, Otis Driftwood, matomą plakato kairėje, net esu išsitatuiravęs ant rankos. Sakau tai tam, kad pabrėžti jog iš tiesų labai myliu tą filmą. Nuo to laiko Rob Zombie pastatė nemažai pusėtinų ir prastų filmų, tačiau deja, daugiau prastų.
Be abejonės baisiai laukiau 3 From Hell, sujungiančio Firefly šeimos "nuotykius" į "House of 1000 corpses" trilogiją. Tačiau vien dėl to, kad esu prisiekęs fanas, negaliu meluoti ir sakyti, kad nesu nusivylęs.

3 From Hell yra bestuburė betvarkė. Siužeto linijos nebuvimas nevykusiai bandytas užglaistyti muzikinio klipo montažais ir erzinančia, perspausta jo žmonos vaidyba. Kaip pats ponas Zombis sakė Joe Rogano laidoje - jis yra muzikinių klipų kūrėjas ir oportunistas. Jis neslepia to, kad nežino kaip daryti kiną, o kartais jam tiesiog netyčia pavyksta. Šį kart be nostalgiškų scenų atkartojimo, tuščio nešvankių blevyzgų kalbėjimo ir žiauraus, beprasmiško smurto nieko žavingo čia nepamačiau. Filmas nedavė jokios pridėtinės vertės personažams ar trilogijai ir iš jos yra silpniausias. Aišku buvo smagių momentų, ypač pirmoje filmo pusėje, tačiau veiksmui persikėlus į skausmingai stereotipinę Meksiką beliko piktai purkštauti ir bendras įspūdis liko labai nekoks.

RIP Sid Haig. Nuostabus charizmatiškas aktorius, tiek daug davęs horror pasauliui. Šis filmas buvo jo paskutinis.

4/10

LORDS OF CHAOS

Prieštaringai vertinamas meninis filmas apie skandalingą Norvegų black metal grupės MAYHEM pradžią, su visom tom savižudybėm ir žmogžudystėm. Istorija kaip ir žinoma: Deadas nusišauna į galvą, Burzumas subado Euronymusą ir t.t. Atskiesta naivokais išsipaišiusių jaunų metalistų pokalbiais apie šėtoną ir bažnyčių deginimą, taip pat šiek tiek video klipo stiliaus išgertuvių su Mayhem muzika. Didžioji dalis filmo atrodo smarkiai naivi, vaikiška, o Beavis and Butthead stiliaus dialogai šiuolaikiniam kontekste tiesiog kelia juoką.

Tačiau dedu jį čia dėl itin išmedituotų, graphic žudymo scenų, kurios man net priminė tokius filmus kaip Henry, Tony, Snowtown etc. ir nežinau ar dėl jų toli būtų galima stumt šitą filmą nuo horror. Tai, kad viskas nutiko iš tiesų (bbž kaip ten iš tikro buvo su smulkmenom) nepadaro istorijos mažiau siaubingos, o jaunimo elgesio mažiau beprasmišku.
Turint omeny šį keistą cringy kokteilį, kuomet vaikiški pezalai keičiami kruvinom scenom, turiu pripažinti, kad pramogine prasme žiūrisi filmas tikrai smagiai ir savitą įspūdį palieka. Gal bus dar įdomiau tiems, kas apie Mayhem ir black metal net nenutuokia.
Fun fact: pagrindiniame vaidmenyje Macaulay Cukino brolis.

7/10

PARASITE

Atokiau nuo horroro, bet tikrai turinti savo "momentų", puiki šių metų drama/komedija/trileris iš Korėjos.
Sunkiau besiverčianti šeima, gudraudama, pamažėle įsilieja į kitos, turtingos, šeimos gyvenimą ir jais naudodamasi tampa neatsiejama jų gyvenimo dalimi (hence pavadinimas). Nuojauta neapgauna, ateina momentas, kuomet situacja smarkiai pašlija ir prasideda beprotiški linksmieji kalneliai.

Nenustebau, kad režisierius žymus Korėjos kino vardas. Jau teko matyti jo Host, Memories of murder, Snowpiercer. Suprantama, kad tam tikram kokybės lygiui lūkesčiai jau iškart aukštoki. Pradžioje filmas tikrai lėtai užsikuria ir sunkokai juda pirmyn, tačiau kai pagaliau įsivažiuoja, viskas pasidaro labai gerai ir nors trukme gerokai ištęstas, pabaigoje net nesinori, kad baigtųsi. Tačiau baigias. Su skoningu trenksmu.
Nėra tobulas mano galva, bet kartą pažiūrėti tikrai verta.

8/10

STRANGER THINGS 3

Mačiau žmones besipiktinant, kad naujasis Stranger Things sezonas "kažkoks vaikiškas", kas man truputi sukėlė juoką: o kada tai buvo ne vaikiškas serialas?
Anyway džiaugiuos, kad nepabijojau svetimos kritikos ir susidariau savo nuomonę. Taip, filmas vaikams, tačiau čia tiek visko daug ir kokybiškai prikrauta, kad visi apturės gerą laiką ir mums su žmona žiūrėjosi, net geriau, nei antrasis sezonas.

Kiekviena serija nuo pradžių iki galo prigrūsta nuotykių, siaubų, geros komedijos, gražių spalvų ir muzikos, laikas tiesiog praskrieja maloniausia prasme. Vėl daugybė referencų į visokiausius 80's kultinius personažus, vaizdus ir konceptus, bet viskas paduota su tokia meile, kad sunku nesidžiaugti. Beje reikia pripažinti, kad visi aktoriai, net ir vaikai, labai stiprūs ir talentingi, taigi žavesys eina ne vien iš nostalgijos faktoriaus. Nežinau, man buvo nuoširdžiai smagu. Gal kliuvo tik vėl, kad monstrai visai kompiuteriniai. Žiūrėčiau ketvirtą.

8/10

GODZILLA: KING OF THE MONSTERS

Štai buvo visai neblogas 40-asis tęsinys prieš penkis metus ir kažkaip tikėjausi vėl tokio pat neblogo arba dar geresnio. Tai ką čia pamačiau sunku net žodžiais apibūdinti, pasakysiu gal vienintelį dalyką, kurį supratau čia: tai kad buvo 11 iš Stranger Things.
Daugiau tai tikrai nelabai aišku ką aš čia mėginau žiūrėti, kažkokia neaiški bezdalų dešra tris valandas besipikseliuojanti iš vargiai aplinkoje besiorientuojančio režisieriaus šiknaskylės.

Veikėjai iš praeitos dalies čia lyg ir vėl dalyvauja, bet jie biški nušoko nuo proto ar kažką ir ten prikelia staiga 50 skirtingų mitinių būtybių iš playstation1 visatos ir jos ten tarpusavy drąskosi žaliame ekrane ir tada keli veikėjai iš lapo paskaito jiems užrašytą dialogą iš anksto paruoštų powerpoint skaidrių prezentacijos fone, o tada vėl išlenda kompiuterinis drakonas kažkoks ir 11 iš stranger things ten daro kažką irgi, o poto aš kažkur išėjau ir grįžau po trijų savaičių nepaspaudęs pauzės ir filmas vis dar ėjo ir nieko nepraleidau.

Ir ta mama tada sako - "ne tai čia iš tikro zjbs kad visi šitie monstrai bus" ir 11 sako "jo labai faina" tada po minutės jau nelabai jai faina ir sako "mama tu pati kaip godzila, ką tu čia darai" ir tada mama jau tokia - "blet rimtai gal čia nesąmonė biški", bet tada jau vėl expositionas eina su powerpoint prezentacija ir nebespėji net sekt kiek čia fan service pabaisų visokių lenda, tik deja matosi, kad nėra čia jokių pabaisų, o tik windows live movie maker renderis kažkoks mažesnės raiškos pisa pastoviai pikselius į kaukolę tau ir kai bandai apčiuopti nors kokią siužeto giją, tau nedelsiant užkišama gerklė kokiu nors godzilla stock sound effektu.

Norėčiau kažką konstruktyvesnio pasakyti, bet man rodos jau pasakiau čia konstruktyvesnių dalykų, nei šio filmo scenarijaus autoriai ir be to, kad manau jog tai visai adekvatus būdas kalbėt apie šitą filmą, taip pat dar šiek tiek kiša koją tai, kad realiai nieko ir neprisimenu... nes nieko ten ir nerodė. Tik 11 iš stranger things tai man atrodo buvo tikrai. Po sekundės užmirština nevykusių kompiuterinių efektų demonstracija. Nulis logikos, siužeto, širdies, smegenų... Taip blogai, kad geriau yra tiesiog net nemėginti žiūrėti šito filmo, kuris netempia net so-bad-it's-good kategorijai.
Tragiškas nusivylimas fanams, laukusiems tęsinio ir bet kam, pas ką smegenų daugiau nei pas veikėjus iš šio filmo. Prie metų laimėtojų stopudovai.

1/10