Taigi pasižiūrėjau keletą jų iš eilės, o štai dabar kai tikėjaus dar vieno tokio pat boevyko, ėmė ir papuolė šis tamsus trileris Pasivaikščiojimas tarp antkapių. Toks tamsus, depresovas ir kruvinas, kad pamaniau tinka ir čia recenziją brūkštelt. Žiaurus, kaip koks Avinėlių tylėjimas, tai trileris apie labai blogus dėdes, grobiančius, prievartaujančius ir žudančius narkotikų pardavėjų žmonas ir dukras. Blogiečiai nupaišyti tikrai šlykštūs, tokie piktdžiugos, kokių realybėj turbūt net negalėtų būt. Jie reikalauja išpirkos, o poto vistiek atsiunčia supakuotus kotletukus, tad čia jaučiasi gerai, kad reikia juos pagauti ir smarkiai nubausti ir yra tas keršto troškimas.
Neesonas čia vėl ex-mėntas su karčia alkoholiko praeitim (lol), imasi narplioti įvykius, kaip privatus detektyvas, vedamas kažkokių asmeninių demonų ar panašiai. Įdomu žiūrėti kaip viniojasi visa ta niūri drama/detektyvas ir labai lauki kol pagaliau blogiečiai bus sučiupti, bet pabaiga turiu pasakyti kažkokia antiklimaksiška ir nuvilianti. Personažų motyvacija lieka labai neaiški ir džiovina toks kartus beprasmybės prieskonis. Nelabai aišku kam reikėjo to tamsaus build up'o, jeigu nepaverčiam to į kokią super žiaurią egzekuciją, fatališką susišaudimą ar dramatišką siužeto posūkį. Lieka tik toks beprasmiškai žiaurus, depresovas, nelabai aiškų tikslą turintis, tamsus filmas. Gerai prastumti laikui, jei norisi kažko nelabai jaukaus, bet objektyviai vertinant - tiesiog vidutiniškas trileris.
6/10
No comments:
Post a Comment