Kadangi Paauglių Žaidynės, neša sunkvežimius pelno, trečiąją "trilogijos" dalį nuspręsta dirbtinai skelti pusiau, tad realiai jau turėsime keturis filmus. Trečiasis pasakoja apie karo su "Sostine" pradžią, sukilimą, bombardavimus, propagandą ir panašiai. Turnyro nebepamatysit. Paaugliukams ko gero vėl smagu matyti savo mėgstamus personažus, bet aš šį kart jau sunkiau ištvėriau, o ir tie veikėjai pradėjo ne juokais biesint.
Nors atjungus protelį gal ir visai įdomu laiką užmušti, visgi pastebėjau jog reikalas iš ir taip negudraus tampa dar kvailesniu. Keleta vietų privertė balsu susijuokti, o pabaiga dar labiau erzina neišbaigtumu. Susiraukęs lauksiu paskutinės dalies, nes kaip būna su serialais (net ir nebutinai gerais) - idomu, kuo visa tai baigsis. Poto beliks laukti TV serialo, remeiko su šešiais tęsiniais ir Catpiss Aberdeen prisijungimo prie Avengers.
Jaučiausi visai kietas, Valentino dieną, su dama, prasibrovęs pro minią žmonių atėjusių žiūrėti 50 Pilkų Atspalvių ir nuėjęs į, kaip maniau, intelektualesnį filmą. Žmonių beje tiek LT kine dar nesu matęs, visi bilietai išpirkti, visos salės pilnos ir prasibraut pro minią sunku net dvyliktą nakties! Na, dėl to tai džiugu, bet nelabai džiugu, kad žmonės eina žiūrėti betko. Prieš mus bilietus pirkusi porelė kalbėjosi: "gal į šitą? Ai čia vietos ne šalia, tai davai į šitą. Šitas nelabai? Nu tai einam į šitą tada". Tiesiog atėjo į kiną, žiūrėti bet ko, kaip kokia vartotojiška šiukšliadežė. Man tai nelabai suprantama, na bet ko gero priklauso Valentino proga žiurkę nusivest į kiną ir ką daryt, kai "to filmo kur apie seksą" bilietai išparduoti mėnesiui į priekį. Gal sudrėks ir nuo "Nepatyręs".
Jupiterio salė (reklamos tikslais, mano kosminiam įniršiui pavadinta "DIROL" sale) irgi buvo beveik pilna ir kažkas sugalvojo įleisti šventiškai nusiteikusį jaunimą su dujų pripustais balionais. Šie aišku atsisėdo pirmoje eilėje ir kiek su balionais pažaidę, paleido juos į orą per pačią įdomiausią veiksmo sceną visam filme. Balionai pakilo ir pasiliko kaboti palubėje, su garbanota virvutės uodega, nukarusia tiesiai per ekrano vidurį. Ši virvutė ir liko kaip višnaitė ant vakaro kino patirties šūdų pyragėlio per visą seansą, kuomet kažkur tarp pirmam plane esančio veikėjo ir šlykščiai kompiuterinio trimačio backgroundo teko ją stebėti apšviestą projektoriaus ir nekęsti tų pirmos eilės lankytojų visa širdimi. Gal sakysite aš labai jautrus, nerdas (atsipalaiduok, seni), tačiau aš tam ir einu į kiną, kad kokybiškai pažiūrėti efektų filmą, o ne su virve nukarusią per pusę ekrano. Aš tikiuosi, kad kažkaip telepatiškai tie žmonės gaus mano šita žinutę ir energiją: eikite nachuy, jūs esate išmatos ir turėtumėte mirti.
Filmas taip pat su manim šiandien nedraugavo. Trumpiausias apibūdinimas: Pew! Pew! Pew! Pew!
Toks garsas kai sintetiniai, skaitmeniniai CGI lazeriai (su)šaudo mano viltis ir lūkesčius. Džiaugsmingai lauktas Wachovksių "science fiction epas", kaip jis buvo pristatomas, smarkiai nuvylė itin silpna istorija, pusėtinu, nedadarytu scenarijum, isteigtu milžinišku ir visiškai neišnaudotu fantastikos pasauliu ir daug visokio kitokio iššvaistyto potencialo. Prasidėjęs visai galingai, užsibraukęs tikrai nemažai kertinių, originalių, sci-fi taisyklių pats sau, filmas staiga tampa debiliška, tarpgalaktine meilės istorija, kur viskas kas vyksta, - tai pagrindinė veikėja delsia ką nors pasirašyti, o jos simpatija ja tuo metu nuo ko nors gelbėja.
Jei istorija būtų stipri, aš net suvirškinčiau visus tuos fantasy-tipo padarus, dinozaurus su sparnais, pilotus su dramblio nosim ir apgailėtinai modifikuotus žmones su mikimauzo ausim, ar Babilono 5 smakrais. Deja, liudna tiesa tokia, kad dizainas čia - aukščiau scenarijaus, o dizainas - šlykštus, tad rezultate turime pilnvertį pravalą.
Filmas nėra nežiūrimas, jis turi tikrai neblogų veiksmo scenų, nors visos jos ir atrodo neįtikinamai, dėl persūdytos kompiuterinės grafikos. Normaliausiai atrodė kol judesys vyko mūsų pasaulyje, Čikagoj. Tuomet tie žaisliniai skraidžiojimai ir šaudymai dar kažkaip žiūrėjosi, tačiau kai viskas persikėlė į fantastinę realybę, kažkokią ištriestą transformerių planetą, nieko be žalio ekrano nebemačiau. Nepakanka turėti keletą gerų veiksmo epizodų, jei jų neklijuoja rimti pasakojimo klijai, o čia pasakojimas tikrai chaotiškas ir apgailėtinai nedadarytas. Tualetus valanti mergaitė sužino, jog yra tarpgalaktinė princesė, su tuo per penkias minutes susitaiko ir tuomet ginčyjasi su krūva įkirių veikėjų, ekscentriškais balsais, kam priklauso viena ar kita dalis kosminės nuosavybės. Jos simpatija su "kosminiais riedučiais" buvo visai kietai sumanytas, tačiau viskas kas sekė po to tai tik Pew! Pew! Pew! Pew! ir galiausiai laiminga pabaiga. Vienintelės likę mintys buvo: rimtai? tik tiek galėjote išspausti?
Šitiek visko prigalvota ir sukruta dėl ko? Dėl to, kad gražuolė Mila Kulnas (kuri beje yra panaši į mano kaimyną Vladiką) pusę filmo bandytų pabučiuoti albinosą smailomis ausimis, tuo tarpu pasimatuodama penkiasdešimt skirtingų suknelių? Neįtikino nei blogiečiai, nei kosmosas, nei padarai, nei kaip šuniui penkta koja reikalinga veikėjos šeima. Amerikos Rusai - net nepradėsiu apie krūvą bukų juokelių šita tema. Potencialas išmestas po velniais vardan lėkštų pasiskraidymų kompiuteriniais laivukais. Galiausiai kažkodėl viskas dega ir griūna (nes nukrito vienas laivas?), daugybę planetų valdantys, supergalingi kosminiai milijonieriai krenta kaip lapeliai ir tikrai nesupratau kas, kaip ir kodėl. Ką supratau, jau pamiršau, o iki rytdienos manau išvis sunkiai prisiminsiu, kas ten vyko. Prirašiau srutų, bet labai blogo balo rašyt negaliu, nes, prisipažinsiu, pramoga buvo. Nekokybiška, bet buvo. Kaip atšalus neskani pica su skurdžiais ingredientais, arba pusėtina masturbacija, neišsirinkus gero porno, vietoje aistringo sekso.
Jei žiūrėsite, tai nešvaistykit pinigų kinui ir net parsisiuntę namie, pasiimkite išgert ir daug nesitikėkit iš šitos užmirštinos pigios pramogos.
Prieš keletą metų buvau biški susidomėjęs Kevinu Smithu, jo plepalais ir kūryba. Kas nepažįstami, - tai vyrukas vaidinęs Tylenį Bobą, dalyvavęs puikiose komedijose, taip pat, režisavęs Dogmą ir Red State. Tuomet žiūrėjau kažkokią filmuotą jo paskaitą / stand-up'ą, kuriame jis dievagojosi, jog pastatė jau visus filmus, kuriuos norėjo ir daugiau jų nebekurs, tačiau štai prieš mūsų akis įrodymas, kad tai nebuvo tiesa ir dėkui dievui (kurį šis vyrukas taip myli). Planuose dar bent keturi filmai jau surašyti imdb! Šaunuolis.
Taip netikėtai, parekomenduotas kolegos, naujas jo filmas Tusk. Manau kultine tapsianti istorija, iš žaismingos komedijos, tampanti skaudžiu body-horroru ir galiausiai vėl kažkokia absurdo komedija. Sakau, kad ko gero filmas bus kultinis, nes jis tikrai drąstiškas ir originalus, net jei ne pats prasmingiausias ar estetiškiausias dalykas, tačiau sugebėjęs dar visai paprastai, ištraukt iš siaubo žanro kažką, ko, ko gero, niekas nėra matęs.
Taip, tarkim, Japonai pridaro pasiučiausių dalykų "kūno-siaubo" kūriniuose, tačiau pas juos dažniausiai viskas būna over the top ir tykšta per visus galus, o tačiau, bet gi juk, kaip žinia, skoningas subtilumas prideda labai daug savaiminės vertės ir būtent taip nutiko čia.
Galvoju tarkim apie Tokyo Gore Police... Atsimenu ten kraujo buvo tiek, kad net sunku buvo išžiūrėt kas vyksta, atsimenu moterį su krokodilo galva, vietoje pyzdos, bet tai daugmaž viskas. Visi kiti išprotėję kūniniai išradimai, kurių ten tikrai buvo apstu, nuskendo tirštuose goro pursluose ir išblanko tarp kitų giminingų vaizdelių. Tačiau tikrai galiu įsivaizduot, kaip po dešim ar po dvidešimt metų, kas nors, net nesidomintis siaubiakais, šnekėsis: - "pameni tą filmą, kur kažkoks psychas susiuvo žmones burnomis-prie-šiknų ir suformavo Žmonių-šimtakojį?". Manau, kad šitas filmas bus prisimintas panašiai. Gal ir ne pačiose intelektualiausiose diskusijose, bet tikrai bus prisimintas.
Taigi kam patinka groteskiškas humoras ir netikėti kūniški sprendimai arba apskritai Kevino Smitho mastysena ir kūryba - bandykit be abejonių.
Susiviliojau, nes pamačiau užrašą, jog kūrėjai tie patys kaip Exit Humanity, tačiau padariau klaidą. Režisierius kitas, tiesiog vaidino tam filme, o nuotaika ir kokybė čia labai toli nuo to. Septic man tai ilgas, didelis nesusipratimas. Porą taškų galima duoti už siurrealistišką, blogo sapno nuotaiką, tačiau jei tai atidėt šalin - lieka visiškas jovalas. Tikra vėmalų krūva nufilmuota, tiesiogine prasme. Tačiau šūdų ir vėmalų rezervuaro neužtenka filmui pastatyti. Čia regis rasta įdomi vieta filmuoti ir skubiai sumanytas virš bet kokio kvailumo ribų esantis scenarijus.
Kažkoks miestelis paplūsta šūdais ir dėl infekcijos visi evakuojami. Vietinis santechnikas pasiunčiamas į (kažkodėl) slaptą "misiją" išsiaiškint kur yra infekcijos šaltinis. Iš pažiūros apleistuose valymo įrenginiuose jis įkrenta į šūdų konteinerį su lavonais ir ten užstringa. Tenai gyvendamas pamažu mutuoja į kažkokį Toxic Avendžerį ir turi keistų kontaktų su keliais "išskirtiniais" vietiniais.
Tikrai labai sunku mėgint nupasakot šitą filmą normaliom sąvokom, sakiniais, nes šiaip tai viskas kas čia vyksta yra totali nesamonė. Jokio priežastingumo, jokio sąlyčio su realybe, jokių, nors kiek logiškų, posukių ar išvadų. Tiesiog ligota ir nuobodi, aukštos temperatūros sukelta haliucinacija su daug beprasmiško purvo. Labai prailgo ir matyt sunkiai užsimirš dėl savo išskirtinumo, tačiau nepagalvokit, kad tai teigiamas dalykas. Nežmoniškai absurdiškas siužetas, veikėjai lyg iššiktos, sudarkytos klišės, gabaliukas to, gabaliukas ano. Filmas apie šūdus ironiškai pats yra kaip šlykštus, rudas šūdas su kukurūzo gabalėliais.
Siūlyčiau vengt šito šūdino nesusipratimo lyg infekcijos.
