Čia irgi turime pacientę komoje ir žmogų aparatūros pagalba pasijungiantį į jos (pa)sąmonę. Skirtumas toks, kad čia abu dėmenys pažįstami, jie jau buvo pora ir dabar bandys viens kitą iš čia (iš ten) ištraukt. Kas link fantazijų ir siurrealizmo tai Kurosawa eina daug toliau (jis gali sau tai leisti) ir čia tas sapnų pasaulis man daug artimesnis, bei teikiantis daugiau pasitenkinimo. Pamatysite kraupių, originaliai padarytų vaiduoklių, besikeičiančių erdvių, eižėjantį miestą ir net... dinozaurą! Nejuokauju.
Kartais buvo labai stipru, kartais uždrožta per toli į šoną, tačiau jo stilius - nepriekaištingas. Aišku aš kalbu ne objektyviai, mat esu įsimylėjęs šitą režisierių per jo darbus, bet nežinau ar čia tikrai blogai. Man viskas ką jis padaro atrodo žavu ir reikšminga, tad ir čia godžiai siurbiau jo unikalius fintus, kurie man jau tapę jo vizitine kortele. Kas su tuo tylos išnaudojimu, Kurosawiška kadrų kompozicija, ar kraupaus judesio parodymų tai jam lygių nėra ir Real parodo dar kitokių, naujų vizualinių sprendimų, kurie atrodo švieži, bet tuo pat metu, fanui, ir tokie pažįstami bei suprantami. Kas matęs bent kelis jo filmus turėtų suprast ką turiu omeny. Sunku nupasakoti šitą stilių tekstu.
Estetika yra visiškai super, tačiau būčiau neteisus jei sakyčiau, kad viskas gerai su šituo filmu. Jis taip pat kiek per ilgas, kartais gal per daug pretenzingas ir "iš to rašto išėjęs iš krašto". Man skaudu tai pripažinti, bet taip yra. Kita vertus gal ir nieko čia tokio jei drąsus kino pasaulis nukelia mus į nerealius, sunkiai suvokiamus klodus ar kartais tiesiog žaismingai nusipeza. Kiekvieno mūsų viduje yra vaikas ir jį pagaliuku pabaksnoti kartais labai į naudą. Aš pasiėmiau iš šio filmo viską kas geriausia, o kas nebuvo taip gerai, manau greit pamiršiu. Japoniška Auroros versija turi savo pliusų ir minusų, bei tikrai yra tokia pat verta dėmesio... Bet jei visgi su Kiyoshi Kurosawa kūryba nesate pažįstami, nuo šito pradėti nesiūlyčiau.
7/10
No comments:
Post a Comment