SKYSCRAPER

Noriu aprašyti šį '96-ųjų veiksmo filmą, jau vien tam, kad atkreipti į jį jūsų dėmesį, mat man asmeniškai jis kažkokia keista prasme - be galo žavingas. Su siaubu ar fantastika jis neturi nieko bendro (nebent savo fantastišką kvailumą), tad aptarsime jį kitais mum svarbiais aspektais,t.y. išryškindami jį kaip exploitation filmą ir kaip blogą filmą. Turiu omeny gerąja prasme prastą, tiek-blogą,-kad-net-gerą, filmą.

Pirmą kartą Dangoraižį žiūrėjau dar mažiukas, gali būti, jog tai buvo kokie meteliai po jo išleidimo, tad buvau kokių dešimties ar vienuolikos. Žinot kaip naivios vaiko akys viską mato žvitriau ir spalvingiau, taigi Dangoraižis man buvo kažkokia pirmoji, unikali ir esminė patirtis. Turbūt vienas pirmųjų, gyvenime matytų filmų, kuriame buvo tiek beprasmio veiksmo, smurto, kraujo ir sekso viename. Gilesnės potekstės savyje jis tikrai neneša, tad šia prasme tai ko gero pirmasis (ar vienas pirmųjų) mano gyvenime matytų exploitation'ų.

Gal reikėtų pradėti nuo Annos Nicole Smith.
Pagrindinis vaidmuo atiteko šiai įspūdingo, hipertrofuoto seksualumo moteriškei. Norėčiau paklausti kodėl? Ar filmas ir buvo kurtas su idėja "davai pastatom filmą su Anna Nicole Smith"? Nes tik tokiu atveju būtų suprantama. Ji pati rodos buvo ir viena prodiuserių?
Aktorė ji tikrai ne kokia, o jos seksualumas daugiau bauginantis, nei traukiantis. Gal per pastaruosius penkioliką metų pasikeitė ir kultūrinė seksualumo samprata? Menu tuomet, kai man į rankas pateko ši vaizdajuostė su trumpu prierašu boevyk, nelabai žinojau ko dar be šaudimo tikėtis ir tai veikiausiai buvo pirmas filmas, kuriame mačiau tokias atviras sekso scenas. Gerai nepamenu kada iki manęs atkeliavo pirmosios pornografinės juostos, prieš tai ar po to, tačiau bet kokiu atveju, gigantiškas silikoninis Annos Nicole biustas smigo giliai į mano berniuko protą ir paliko gana neišdildomą įspūdį. Imu nerimauti, ar nebus šita didžiakrūtė baidyklė prisidėjusi prie mano skonio moterims vystimosi gana esminiame lytinio brendimo etape?

Sulyselės man niekad nepatikdavo, tačiau vakar žiūrint Skyscraper, nors ir nostalgišku žvilgsniu, Annos Nicole grožybės pasirodė smarkiai pernokusios, net mano sužadėtinei išsprūdo:
- Bet ji gi... stora. :)
Apvalios moterys - man gražu ir, nesupraskite klaidingai, nenoriu čia svaičioti apie tai, kaip moteris turėtų atrodyti. Tiesiog darau pastebėjimą apie mūsų galbūt kultūriškai besikeičiantį seksualumo supratimą. Ar savo šlovės metais ji, su savo atsikišusiu kampuotu smakru, taip pat buvo patraukli tik, salyginai, siauram ratui? Nes šiandien pirmoji reakcija į jos seksualumą sprogstantį per malunsparnio pilotės rūbus, veikiausiai būtų juokas. Na bent jau mano vakar tokia ir buvo. Tą patį galiu pasakyti ir apie kietuosius filmo vyrukus. Tarkim šis ilgaplaukis, raumeningas mauglis, kuris turbūt turėjo atrodyti labai kietašiknis, man sukėlė daugiau juoko nei pati Smith. Būtų idomu sužinoti ir merginų nuomonę (pakomentuokite). Dabar matau, kaip keletos dešimtmečių senumo mados atsikartoja, tad gal ir seksualumo samprata savotiškai grįš/grįžta? Aišku kiek ji apskritai koreguojama mados ligmenyje, atribojant ją nuo niekad nesikeičiančių esminių instinktų.

Taigi Anna Nicole Smith, jos apgailėtina vaidyba ir boluojančios krūtys, - esminis filmo akcentas. Ką besakytum, išties įspūdį paliekanti moteris. Amžiną tau atilsį.
Jei jau paminėjau vaidybą - kino technologijos prasme Dangoraižis yra nesibaigianti tragedija. Talentu vaidinti neapdovanotas, be išimties, nė vienas filmo aktorius. Veikiausiai antraplaniai vaidmenys, kaip ir pagrindinis, taip pat buvo pasirinkti daugiau dėl išvaizdos, tiesiog stereotipus atitinkantys raumeningi vyrukai. Taigi ekranas pilnas augalotų bukapročių su automatais, ką galima buvo paversti geru veiksmo filmu. Deja scenarijus taip pat absurdiškai beviltiškas iki tokio neįtikėtino lygmens, kad ties filmo viduriu esi tiesiog priverstas liautis pasipiktinęs burbėti ir privalai imti visu tuo mėgautis. Apskritai kitaip ir neimanoma žiūrėti šio filmo, kaip tik išjungti smegeninę, atsikimšti alaus ir mėgautis, mylint jį už tai, kuo ir koks jis yra. Labai norėčiau pamatyti Nostalgia Critic video recenziją...

Idiotiška istorija, niekuo nepateisinamos scenos, pasibaisėtini dialogai, tragiška vaidyba. Iš esmės viskas su šiuo filmu yra blogai ir būtent tai daro jį tokiu žavingu. Vieninteliai klijai, laikantys šitą nesamonių kokteilį ir yra jau minėtosios gėrybės, kurios mums, tokio kino mėgėjams, ir yra svarbios: papai, ginklai, kraujas ir sprogimai. Savotiškai net keista, kaip toks tuščias ir stačiai bukaprotiškas filmas gali sukelti tiek minčių, atrodo galėčiau kalbėti apie kiekvieną jo detalę ir jos reikšmę valandas. Jis veikiausiai galėtų pretenduoti į vieno blogiausių visų laikų filmo statusą, o aš negaliu juo atsižavėti ir man atrodo žiūrėsiu jį dar ne kartą. Šitoks hilarious jis yra. Ir jei norit su chebra prie alaus iš kažko pažvengti, pamirškite nežiūrimas šiuolaikines parodijų komedijas apie tris šimtus spartiečių. Čia toji tikra nelaimė, kuri yra tiek pat nepakartojamai žavinga ir verta dėmesio, kiek ir pasibaisėtina, bei apverktina. Man rodos jie net naudojo tą pačią filmuotą medžiagą daugiau nei po kartą, nors kitą vertus, gal b-klasės filmuose tai ir nėra toks jau retas reiškinys.

Nuostabiausias Skyscraper bruožas tas, kad jis statytas kaip rimtas veiksmo filmas, kūrėjai turbūt galvojo, kad stato naują Kietą riešutėlį. Jei į viską žiūrėti pro pirštus, tai tenka pripažinti, kad veiksmo jis turi neblogo. Yra įspūdingo kaskadininkų darbo, daugybė šūvių (nesvarbu, kad pro šalį, nors veikėjai ir stovi viename kambaryje, per penkis metrus viens nuo kito) ir sprogimų. Vos per pirmas penkias filmo minutes į kamerą jau tryško kraujas, ant žemės krito gilzės ir į orą lėkė automobiliai, kas man - jau geros pramogos ženklas. Bet kaip vientisas, rimtas filmas jis tėra puiki steroidais pripompuoto amerikoniškojo bukumo viršūnės demonstracija. Nežinau, kaip galima jį žiūrėti be šypsenėlės. Nu, aišku, nebent tau 10, kaip ir buvo man pirmosios peržiūros metu!

Dar prieš uždarydami šį langą užmeskite akį į raktinių scenarijaus žodžių santrauką. Tai maždaug ir nusako viską, kas Skyscraper yra ir dėl ko jį verta (arba neverta) žiūrėti. Tai tobulas veiksmo filmų idiotiškumo unikumas, bekonkurentis savo srities karalius. Kiek gerų ar blogų apibūdinimų ar sinonimų jam begalvočiau, visgi turiu jį įvertinti objektyviai, tad visko ką per gyvenimą mačiau kontekste, nuoširdžiai rašau jam 8/10.
Už tai, koks geras filmas jis yra, nesiremdamas į dažnai abstrakčią ir visiškai neapibrėžiamą gerumo savoką, kurią dažniausiai naudojame šnekėdami apie vieną ar kitą filmą.
Ar tai geras filmas?
Jokiu būdu ne...
Jis toks blogas, kad net... geras.
....Labai geras.
Jis nuostabus ir nepakartojamas!
Ir kaip dainuoja Underworld, mmm Dangoraiži, aš tave myliu. Atkreipkite dėmesį jei mokate gretinti kvailumo ir pramogos sąvokas.