CHATROOM

Vakar, žiūrėdamas šį praeitų metų filmą, šmėkščiojant pradžios titrams, atkreipiau dėmesį, kad jis - Anglų, bet režisieriaus pavardė Japoniška. Filmuotas turistų ir hipsterių pergrūstame žymiąjame Londono Camden town'e, tai kažkaip pagalvojau "ką gi, turbūt studentas imigrantas". Dabar atsidarau režisieriaus profilį imdb ir esu didžiai nustebęs: Juk tai Hideo Nakata, kurio biografijoje tokie kultiniai siaubo filmai, kaip Skambutis ar Tamsus Vanduo. Tad kaip gi čia yra? Nustebau net ne dėl keistokos geografijos, o dėl paties filmo, kuris man pasirodė gana lėkštas ir vaikiškas.

Šiaip jau teko padvejoti ar apie jį apskritai tinka čia rašyti, Pokalbių svetainė tai daugiau įtempta paauglių drama, nei siaubo filmas. Visgi galima užčiuopti šiokių tokių trilerio elementų, o dar ir Skambučio režisierius, tad ką gi...

Kas čia sakyčiau tikrai gerai, tai idėja, pavaizduoti internetinius pokalbių kambarius ar svetaines vizualiai, kaip realiai egzistuojančius. Atsidarai laptopą, prisijungi ir -pukšt-, jau sėdi Gimnazistų diskusijų kambarėlyje, priešais (veikiausiai) kitą paauglį, kažkuo panašų į tave. Nors idėja turbūt gyva dar nuo pirmųjų, vaizduotę lavinančių, stalo žaidimų, arba jei norite kalbėti apie elektroninį amžių, į didžiuosius "flopikus" tilpdavusių tekstinių kompiuterinių žaidimų, kuriuose visos erdvės, kuriamos tik tavo galvoje, elektroninio teksto ekrane pagalba, tačiau tiesmukai jos perteiktos su chat-room'ais rodos dar nemačiau. Kita vertus, įsikūnijimas į žaidimą ar kitą virtualią erdvę ekrane jau seniai - nieko naujo. Taip pat man tai pasirodė perdėm spalvingai ir, blogaja prasme, jaunatviškai pavaizduota. Gal filmas specialiai orientuotas į jaunesnę auditoriją? Kodėl tuomet jis kategorizuotas Rated R t.y. skirtas tik suaugusiems?

Kapišonuotas jaunuolis sukuria naują kambarį, "Chelsea'o paaugliai" ir susilaukia pirmųjų svečių, kurie nutaria tapti internetiniais draugais ir čia rinktis dažniau. Sakoma: nėra to blogo, kas neišeitų į internetą, vaikščiodamas po beveidžius chat-room'us laisvai gali užklysti ir į ne kokias vietas, bei dažnai užtikti iškrypėlį. Iš pažiūros nekalti paauglių pasiplepėjimai tampa pavojingu žaidimu, kurio metu silpnieji varomi į neviltį, kol sadistai mėgaujasi.
Jei ir sutiksite, kad tokia tema yra verta trilerio suaugusiesiems pastatymo, kodėl tuomet jis toks naivus, spalvingas ir vaikiškas? Lėkštos filmo scenos ir debiliški personažai erzino mane nesustodami, pažiūrėjęs daugiau nei pusę jaučiau, kad tik švaistau laiką ir norėjosi išjungti, tačiau jau buvo kažkaip gaila neužbaigti. Galas, gal kiek stipresnis, nei visi filmo viduriai, bet šiaip jau įspūdžiai labai nekokie...

Veikėjai nesimpatingi ir kažkokie gėjiški, aktoriai rodos persistengia kurdami gilią dramą, kur jos visai nėra. Siužetas gana bukas, situacijos vaizduojamos šleikščiai nerealistiškai ir tam nepadeda net tiesioginis virtualios erdvės pavaizdavimas. Galiausiai visi šie neigiami požymiai susijungia ir man, kaip žiūrovui visai neberūpi personažų likimai. Jūs man nepatinkate visi iki vieno, man nepatinka ką jūs darote, aš norėčiau, kad filmas greičiau baigtųsi ir man jau nesvarbu kaip. Tikrai negeri potyriai.
Kas gi tam Nakatai susisuko galvoje? Ar tikrai puskvailės Anglų dramytės atneša daugiau pelno už tamsius Japonų siaubo tvarinius? Klausti savęs gal ir idomu, bet kitą šio režisieriaus filmą jau imsiu į rankas atsargiai, mat tokia dėmė lengvai neišsiplauna.

Apibendrinant, gana prastas mėginimas nupaišyti interneto pavojus, nors potencialo būta neblogo. Taip pat negaliu atsikratyti to keisto gėjiško jausmo. Ar į 25-ą kadrą buvo įterpta kokia homoseksualistinė žinutė? :D
Išžiūrimas filmiūkštis, ne visiškas šūdas, bet užtektinai dvokiantis, kad būtų nesmagu, nefaina ir blogai.
4/10