
Iki vidurio filmas žiūrėjosi kaip puiki absurdo komedija su labai keistu humoro jausmu, bet po to, kai prasidėjo tos scenos senovėje ir neva mėginta konstruot rimtą pasakojimą tai jau neigiami jausmai užplūdo. Nei ten idomi mums ta istorija, nei mums reikia to mėginimo rimtai vaidinti. Kam gi pritempinėti visą tai prie paprasto taškymosi kraujais... Įspūdis gavos toks idomus, Ittenbachas - savotiškas režisierius. Iki vidurio auksas, o po to - šiokia tokia nesamonė. Goras dėl goro turi daugiau prasmės jei nemaskuojamas siužeto subtilybėmis ;)
No comments:
Post a Comment