Paprastas ir šaunus, 2007-ų, Ispanų sci-fi apie kelionės laiku paradoksą. Didelės kalbos rėžti nespoilinus, nėra apie ką. Galima laužyt galvelę bandant vartyti savo teorijas, galima atsilošti ir neįsipareigojus mėgautis. Patiko, kad "timeline'as" išdėstytas aiškiai, žmoniškai, be mandrų pretenzijų, kad net nebūdamas kvantinės fizikos mokslininku žiūrovas galėtų susidėlioti dėmenis ir suprasti kas darosi. Tačiau tuo pat metu ir pakankamai gudriai, kad nebūtų kvaila ar neįdomu.
Dar patiko lengvas humoro prieskonis, dėl kurio juntama, kad filmas neturi kažkokių epinių pretenzijų būti tuo, kuo negali sau leisti. Tarkim jei kas gauna per galvą, tai tik *bumpt* ir viskas, kaip realybėje, be lazerių ir sprogimų. Gal kažkas truputi cheesy ar nuspėjama, kažkam manau gali užkliūti finalas, bet vienai peržiūrai, - garantuotai puikus laikas, net jei ir nesakysite "wow". Tiesiog įdomi, nedidelio biudžeto, gerai padaryta istorija, mėgstantiems išradingą fantastiką, kelionės laiku tema.
Savotišką stilių ir humoro jausmą turinti britų juodoji komedija, apie porelę keistuolių, išsiruošusių į road tripą po angliją. Pradžioje personažai atrodo, kaip gana kuklūs, paprasti, gyvenimo paskriausti žmogeliukai, tačiau praleidus su jais daugiau laiko, suprantame jog tai šlykštūs, ciniški ir juokingi puspročiai, su kuriais šita kelionė tikrai nebus nuobodi.
Nepasakyčiau, kad filmas yra labai juokingas, kaip pristatoma, štai ir ant plakato, tačiau visi žinote, kad britai turi gerą ir savotišką humoro jausmą, tad tokių "specifinių" gerų momentų čia tikrai rasite.
Sarkazmas įdomiai pamaišytas su gan ramiais, ambientiškais epizodais. Originalūs išsireiškimai dialoguose ir ekscentriškas elgesys erzina ir žavi, antroje filmo pusėje vienu momentu net pagavau tokį mini Devils Rejects vaibą, kuris labai nudžiugino, tačiau jau po peržiūros, visas bendras produktas neatrodo vertas dangiškų pagirų. Sightseers yra kažkiek išsišokėliškas ir tikrai savotiškas, tačiau ar tikrai ilgai jis išliks mano galvoje? Nors keistai ir prikolnai parodyta, pati istorija nėra baisiai ypatinga, o bepročiai ir jų darbeliai ne tokie ir įspūdingi ar akiplėšiški, kaip galėjo būti. Tai tiesiog pakvaišęs, kruvinas kelionių filmas, su specifiniu ir, deja ne visada suveikusiu, anglišku humoru. Visvien geras laikas.
Na štai (atodūsis) ir 1000-asis postas.
Sunku net patikėti, kad tiek laiko užsiimu šita nesamone. Devyneri metai! Per tiek laiko jau ir padorų vaiką galima užauginti.
Ačiū visiem, kas paskaito ir palaiko, ačiū už rekomendacijas ir paskatinančius žodžius. Tai tikrai yra svarbu, tai leidžia tobulėti ir neapleisti šio reikalo. Liūdniausia tik, kad nieks už šitas recenzijas nemoka pinigų (hehe), tačiau visos tikros pastangos gyvenime kažkaip atsiperka.
Per šitą blogą susilaukiau ne tik palaikančių komentarų ar žinučių, tačiau ir sutikau naujų, įdomių žmonių, atradau tokių filmų, apie kuriuos kiti ir girdėję nėra. O gal vieną dieną ir sulauksiu pasiūlymo vesti Videokauką! :) kas gali žinoti, ar ne? Per šitą laiką Kiras Horror atrodo jau tapo neatsiejama dalimi mano gyvenimo ir kol žmonija nesunaikins interneto, ketinu rašyti ir toliau. Ir nors rašau atrodo daugiausiai sau, vis dėl to nieko čia nebūtų be skaitytojo. Nors ir negausaus, tačiau ištikimo ir suprantančio. Ačiū jums, brangieji *
Dabar nusivalom snarglį ir einam prie filmo. Norėjau aprašyti nors kažkuo ypatingą filmą tūkstantojo posto proga ir daugmaž tikrai pataikiau ant simboliškai originalaus dalyko. Spring tai lyg romantinė drama / komedija su siaubo ir mokslinės fantastikos viduriais. Įsivaizduokite Before Sunrise sumaišytą su Lovecraftu.
Jaunas Amerikonas, aptalžytas tėvų mirties, atskrenda į Italiją, kur sutinka žavingą moterį, apsukančią jam galvą. Ne už ilgo ne tik nujaučiam, bet ir įsitikinam, kad su ja kažkas yra negerai, bet sunku pasakyti kas ji: vampyras, vilkolakis, ateivis? Filmas originaliai ir smagiai išnaudoja šitus kabliukus, žaidžia jais ir nori tu to ar ne, sugeba nustebinti keistoku, regis dar niekad nematytu, žanrų ir išmislų, kokteiliu.
Dėmesį nuo pat pradžių pagauna realistiškas žmonių elgesys, dialogai ir situacijos, dėl to nesunku veikėjus pajusti ir su jais susigrętinti. Nuo to, kad viskas startuoja gana realistiškai, po to tik dar stebuklingiau atrodo, kai užgaunami fantastikos motyvai ir net siurrealistinės pasakos nuotaikos. Pagrindinis filmo trūkumas gal būtų tas, kad jis gaunasi kiek per saldus ir didelę laiko dalį tikrai atrodo jog žiūri romantinę komediją, tačiau aš labai vertinu kūrėjų drąsą ir meistrišką pastatymą. Vizualiai ir garsiškai filmas ko gero nepriekaištingas, na o ar jums priimtinas toks siaubo ir melodramytės miksas - teks matyt patiems pasižiūrėt, kad nuspręsti. Man tai pasirodė labai šiltas ir inovatyvus filmas, su nuostabiai nufilmuotais Italijos vaizdais ir jausmais, dėl kurių šito filmo tikrai greit nepamiršiu. Graži drama, geras humoriukas ir išradingi horroro elementai, padaro Spring unikalia peržiūra, verta ypatingą numerį turinčio posto.
Jameso Wano Insidious, buvo tiesiog pritrenkiančiai geras ir dėl to kertelę iškėlė aukštai. Tęsinys originalo nepralenkė tačiau irgi žiūrėjosi labai smagiai. Natūraliai nudžiugau pamatęs, kad turėsime ir trečią dalį ir iš jos tikėjausi bent jau tiek pat, kiek iš antrosios, nors gal tai buvo naivoka, turint omeny, kad šitą režisavo jau nebe siaubo meistras Wanas, tačiau režisūroj debiutuojantis jo kolega Leigh Whannell. Jie kartu dirbo rašydami scenarijus Pjūklui ir t.t., tad vyrukas tikrai nėra naujokas ir žino ką daro, bet vis dėl to trečioji Insidious dalis pasirodė kiek silpnesnė. Nieko labai blogo, tiesiog kiek skurdžiau.
Pirmieji filmai pasižymėjo plėšriu baisumu ir ne dirbtinais "jump-scares'ais", džiaugiuosi pranešdamas, kad šita tradicija išlaikyta. Turiu omeny, kad Insidious gąsdina iš tylos garsiai iššokančiais baubais, bet tai niekada nėra katė išlendanti iš lentynos, ar tik draugas, juokais prisliukinęs iš nugaros. Galima nujausti, kad bus gąsdinama ir lyg jautiesi tam pasiruošęs, bet kai galu gale išlenda kokia išbalus morda, vistiek padaryta pakankamai profesionaliai, kad prikrautum kelnes ir vakare atsigulęs į lovą ir išsijungęs šviesą, tą mordą prisimintum. Dėl to adrenalino užteko, nes į kiną nuėjau dar su neblogu pachmielu, o vienu momentu žmona griebė už rankos sinchroniškai su vaiduokliu ekrane, griebiančiu veikėjai už rankos. Puikus 4D experiancas nachuy.
Rodoma priešistorė, daugiau koncentruojamasi į senosios aškiaregės personažą. Čia ji padeda jaunai merginai, dėl gipso įkalintai lovoje, kuomet po nelaimingo atsitikimo ją ima kamuoti kažkokia tamsi esybė. Įdomu vėl sugrįžti į tą "tolimesnįjį" tamsos pasaulį, sukurtą pirmuose filmuose, tik gaila, kad čia jis išnaudotas žymiai silpniau. Norėtųsi matyti daugiau fantazijos ir daugiau kraupių vaiduoklių. Žinoma vis dar nejauku ir stilius tas pats, tačiau trečiaeilių pamėklių kiek pasigedau. Taip pat ir pabaiga pasirodė kiek slabnoka. Nuo pat pradžių, visą seansą, nepaliaujamai erzinant tylos-ir-staigaus-garso kalniukais, pabaiga pasirodė kiek skubota ir dirbtina. Kine vietomis atrodė jog trūksta garso takelio ir buvo taip tylu, kad girdėjosi ne tik gretimoj salėj rodomas Jurassic World, bet ir visų popkornai, pepsis ir ryjamos seilės. Taigi tai, kas turėjo padėti kurti atmosferą, gal suveikė ne visai kaip sumanyta.
Visa kita tikrai patiko. Nuolatinę įtampą paaštrina tai, jog pagrindinė veikėja yra suluošinta, bejėgė ir jai pasprukti nuo visų tų ir taip, švelniai tariant, nemalonių būtybių yra dar sunkiau ar beveik neįmanoma. Vėl puikiai sužaista tamsa ar minimaliu apšvietimu ir atmosferą pavyksta išlaikyti gana kraupią, net kai ekrane pasirodo ne itin juokingi "komiški" personažai.
Jei patiko pirmi du filmai, nėra priežasčių, kodėl turėtų nepatikti ir šitas. Gal tik lūkesčių didelių turėti nereiktų, nes šita dalis jau tikrai, palyginus, silpnesnė. Bet vėlgi - ko norėt?! Gavosi išties solidi trilogija ir būtų labai į sveikatą, jei ji tokia ir liktų. Į kiną verta nueiti tik jei esate užkietėjęs fanas, bet namie, susidarius atitinkamas sąlygas manau irgi puikiai sulys.
Lyg gaivus, šalto alaus butelis, karštą vasaros vakarą, nuoširdus, old-schoolinis horroras jau vien savo pavadinimu ir artworku atkreipęs dėmesį ir tikrai nenuvylęs. Pradedantis labai nuspėjamom klišėm ir lėtoku tempu, pradžioje kelia šiek tiek abejonių, tačiau kuo toliau žiūri, tuo labiau filmas atsiskleidžia ir pasirodo kas esąs: paprastas, bet pagal geriausias tradicijas sukaltas, baugus ir tuo pat metu smagus, bei nustebinti gebantis siaubiakas. Tikrai nėra daug ką prie to pridurti, žemė po kojomis nesudreba, bet įspūdžių pasisėmiau puikių ir tyrų. Manau tai, ką šitas filmas turi, įvertins kiekvienas nuoširdžiai mylintis siaubo kiną.
Istorijos aptarinėti, kažką išpasakojant, tikrai nereikia, nes ji nei ypatinga, nei per daug įdomi. Visi žinome gerų siaubo filmų, prasidedančių kai šeima atsikrausto į namą? Dabar turime ir naujos kartos filmą, kurį galima bus padėti į tą pačią lentyną su subžanro klasika, tokia kaip Amtivilio Siaubas, House by the cemetery ir t.t.
Net keista, kad tai lyg ir pirmas, normalus, pilnametražis šio režisieriaus filmas. Panašu, kad ateityje turėtume iš šio žmogaus sulaukti ir daugiau šaunumos. Dar tokia smagi smulkmena, kurią privalau paminėti - aktorius Larry Fessenden čia baisiai panašus į Nicholsoną Švytėjime.
Nieko ypatingo nesitikint, pamatysite iš esmės labai paprastą, bet gerą, tradicijas puoselėjantį, siaubo filmą. Jei tai jum skamba patraukliai - tikrai siūlau pamėgint.
Belieka tik apgailestauti, kad po abejingų nepalikusio treilerio, fanų sumestom babkėm suręstas filmas, tesigavo trsidešimties minučių ilgio. Dešimt milijonų peržiūrių youtube, vos per kelias dienas, kalba už save ir manau kūrėjams dabar atsiras daugiau pinigų ar bent jau jais tikintis remėjas/investitorius, kuris padės įgyvendinti tokią ar panašią, pilnametražę new-retro viziją. Aš tarkime tikrai eičiau į kiną ir paskui save tempčiausi visus savo draugus, nes ką jie čia padarė, yra kažkoks šedevras, arba kaip lietuviškai sakoma "instant-klasika".
Žiūrėdamas braukiau džiaugsmo ašarą iš laimės, dėl to kaip čia viskas gerai ir iš liūdesio, kad tuoj šitas gėris baigsis. Žiūrėjau jau porą kartų ir manau žiūrėsiu dar ne kartą. Kung Fury idealiai pagauna tą nostalgišką stilių ir nuotaiką, tiek pašiepiančią senų veiksmo filmų estetiką, tiek atiduodančią jiems begalinę meilės duoklę. Abejoju ar galima tai vadinti "parodija", čia visiškai naujas stilius, besivystantis iš nuoširdaus žavėjimosi '80-ūjų kultūra ir vaibais. Dabartinės technologijos leidžia mums pamatyti tuos svajonių kūrinius, kokius tuomet galėjome tik įsivaizduoti.
Per trisdešimt Kung Fury minučių pamatysite ne tik super-nostalgiškų saulėlydžio, bei naktinio miesto spalvų derinį, girdėdami idealiai tinkantį synthwave garso takelį. Čia gausybė gero humoro, drąsiai parodytos, beprotiškai smagios, logikos dėsnius laužančios veiksmo idėjos, maišas gerų dalykėlių, tokių kaip papingos vikingės su uzi, lazeriais iš akių šaudantys dinozaurai, dujokaukėmis aprengta nacių armija, kelionės laiku ir tai tik lašas jūroje. Absoliutus džiaugsmas regėti tokį drąsų, nuoširdų ir skoningai išdirbtą nežabotos žmogiškos fantazijos produktą, kokio turbūt nemačiau nuo Hobo with a shotgun. Tikiu šito stiliaus ateitim, linkiu jam visapusiškos sėkmės ir einu ant repyto klausytis tokių grupių kaip Power glove, Mega drive bei Miami nights 1984.
Gal pasirodysiu kiek apgailėtinai, prisipažindamas, kad buvau nuoširdžiai excited dėl šito filmo. Ne vien dėl to, kad katastrofų filmai būtų įdomu, tačiau labiausiai dėl man aktualios veiksmo / filmavimo vietos, - Kalifornijos. Kaip jau gyriausi, neseniai teko ten apsilankyti, tad dabar visai kitaip matau tuos pačius miestus, regis jau matytus tūkstantį kartų, tūkstantyje filmų. San Andreas man asmeniškai atrodė įdomus būtent dėl to, ir pirmuosius treilerius su žmona pamatėm beplanuodami kelionę, tad atrodė bus tikrai šaunu dideliame ekrane išvysti kaip Kalifornija griūna. Turėjau nujausti, kad Uolos dalyvavimas nežada nieko gero...
Tiesa ir treileriai nebuvo pozityviausiai nuteikiantys. Nežinau ar kas be manęs dabar pastebite madą treileriuose naudoti senų, arba šiaip populiarų pop dainų koverius ar fragmentus? Prieš tai buvo mada leisti kažkokius transformerių perdimo garsus visur kur papuola, vėliau atsirado "duslūs dūžiai tolumoje", kurie beje sėkmingai naudojami ir dabar, kiekvienam treileryje, bent po penkis kartus, nesvarbu reikia to ar ne... Dabar tai. The Mamas and The Papas visai gražus senas gabalas California Dreaming pervirškintas kažkokios Sia ir dar bbž ko, skamba šlykščiai ir ne į temą. Naujo Terminatoriaus treileryje kažkas oraluoja "I'd like to change the world..." ir apsiribojama tokiomis trumpomis frazytėmis, lyg užuominomis. Ar žmonėm tai patinka? Mane tai siutina šitie bukaprotiški vokaliniai uždramatizavimai ir tikiuosi ši mada greitu metu skausmingai padvės.
Kas dar negerai su šitu treileriu, - jis parodo per daug. Užtektinai užhaipinę būtų ir mažiau vaizdinių užuominų, kadangi filmas iš esmės nieko gero daugiau ir neturi, tik spec. efektus, nereikėjo visų kozirių parodyt filmo reklamoje. Parodykit išsigandusius veidus, užmeskit įtemptą simfoninį, ar sintezatorinį, garso takelį, galui pokštelkit kokį griūvantį dangoraižį - bum! Idealu. Kam persistengti parodant viską, kas sugrius, po dalelę sekundės? Vėliau žiūrėdamas filmą tik ir galvoji: "ai dar čia ne viskas, dar gi tas turi griūt, anas turi griūt...", lyg jau viską žinotum iš anksto, dėl ko visiškai nebesijaudini dėl veikėjų likimo ar jų tykančių pavojų. Galu gale net link "Auksinių vartų" tilto besiartinantis cunamis nebeatrodo toks grėsmingas, kai pameni, kad treileryje dar matei veikėjus darančius kažką "po to", kad tave kur boba devintinės!
Ir šiaip, negi galvojate kažkas gali nutikti Uolos šeimai? Su tokiu tėčiu ir dar visur plevesuojant Amerikos vėliavoms, kur tau! Aišku šeima ne ideali, jiems kaip tik gresia skyrybų procesas, o dukrai ne itin patinka naujasis mamos niekšelis (kažkur girdėta ir matyta?). LOL. Juokas ima kai pradedu galvot, kaip čia apsakius visas filmo klišes ir nuspėjamus stereotipus. Toks jausmas, lyg holivudas tyčiotusi pats iš savęs, bet pastebiu, kad kino salėje juokiuosi tik aš vienas, o aplinkui rimtai nusiteikę žmonės ploja rankutėmis iš džiaugsmo... Gal tikrai mes tokia kvaila avių banda, kokiais mus kartais laiko? Prie prieš dvi paras numatomų "twistų" dar turime tokių dialogo šedevrų, kaip: "- Who should we call? (Išsigandęs seismologas nusiėma akinius) -...Everyone...", "- Is this place in your book? (Savimi pasitikintis vaikas) -...My book has everything!", "- What do we do know? (Atsivinioja atsitiktinai ore pakibusi JAV vėliava) -...We rebuild." ir t.t.
Reik pamatyti bendram kontekste, kad suprast, kaip tai blogai.
Ar tikrai taip nepelninga studijoms būtų turėti galingų, brangių, spec. efektų prifarširuotą filmą SU galingu scenarijumi, jaudinančia istorija ir įtikinančiais personažais? Mano supratimu, jei tokie filmai būtų ne tik idiotiškas efektų šou, o dar ir geri filmai, patys savaime, jie ilgiau išsilaikytų apkalbų objektais, ko rezultate juos pamatytų daugiau žmonių, ko rezultate kūrėjai gautų daugiau pinigų, ko rezultate jie galėtų pastatyti dar geresnių filmų, ko rezultate gautų dar daugiau pinigų! Ar ne taip? Ar tikrai mes tokie debilai, kad mums reikia būtent tokių, nuspėjamų Amerikoniškų klišių ir idiotiškų stereotipų prigrūstų filmų? Aš sutinku, kartais tai yra smagi vakarietiško kino kultūros dalis, tačiau kartais tiesiog ima siutas, kaip ir San Andreas atveju. Ir nepanašu jog man ir mano draugam praignoravus panašius reginius, studijas ištiktų finansinis krachas.
Dėl šių priežasčių net ir griūvantys miestai nebeatrodo įspūdingai. Norėjau pamatyti, kaip griūna Kalifornija, būtent tai ir pamačiau, bet nieko daugiau. Lyg ir neturėčiau skųstis, gavau ko tikėjausi, bet kažkur giliai širdyje naiviai vyliausi, kad tai gal bus kažkas daugiau nei antros velykų dienos programos vertas žiuralas per TV, gerai sueinantis tik po šešių alaus. Dabar Uola ir jo šeima yra nesunaikinami ir nepažeidžiami veiksmo didvyriai, nuolat esantys įvykių centre, aplinkui žmonių arba nėra arba jie vargiai dalyvauja. Aš įsivaizduoju, kad ten mėtytųsi tūkstančiai lavonų, kūno dalių ir griūnantys pastatai klykte klyktų šimtų aukų balsais? Ai bet gi tada negalėtum įpist PG13, kuris ir taip nesuprantu kam reikalingas. Gal Uola kartą pasako "šūdas", kažkam iš nosies bėga kraujas, parodomi gražūs Uolos dukros papai liemenėlėje ir šiaip kūdikiams per daug garso. Liūdna.
Toliau laukiam tos išganingos dienos, kol talentingi kino kūrėjai imsis kokybiško, didelio biudžeto, katastrofų filmo, kuris turės ir visus kitus geram kinui būdingus bruožus.
