BLACK MIRROR [Season 2]

Tobulas anglų mini serialas grįžta su antru, nemažiau galingu, tačiau tokiu pat trumpučiu sezonu. Vėl trys serijos, trys maži, tačiau stiprūs filmukai. Gerai rašė vienas buvęs kolega anlgas - šito kūrėjo mintys, tamsesnė vieta nei anglių kasykla. Per science fictioną,, siaubą ir dramą mums vėl atidengiamas sudužęs veidrodis, kuriame pažįstame save negražius, sužalotus šiuolaikinų technologijų ir negrįžtamai besikeičiančius nuo to, ką patys darome ir kuriame aplink save.

Pirmoji dalis, "Tuoj grįšiu" ("Be right back"), tai graudus ir baugokas fantastinis pasakojimas apie sielvartą ir ilgesį. Jauna moteris netikėtai netenka savo vaikino. Tuomet draugė jai pasiūlo pabandyti naujovišką paslaugą: iš visų gmailų, feisbukų ir twiterių sudėliota žmogaus imitacija. Viskas ką per gyvenimą papostinai surenkama į vieną protą, kaip aidas iš praeities, ir su tokiu žmogaus šešėliu galima bendrauti tarsi jam gyvam beesant. Pradžioje emailais, vėliau telefonu, galiausiai ir akis į akį? Nežinau ar tai daugiau liūdna ar baisu, bet aš manau šalinčiausi tokios "paslaugos".

"Balta meška" ("White bear") turbūt siplniausiai grįsta istorija iš šių trijų, tačiau žiūrisi ne mažiau smagiai ir prikausto prie kėdės baisia postapokaliptine vizija: visiem ištransliuotas signalas pavertė žmones išmaniųjų telefonų iš rankų nepaleidžiančiais zombiais (kaži ar mes nuo to labai toli haha). Moteris atsibunda kažkokiam name neatsimindama nei kas ji tokia, nei ką čia veikia. Nešvaistant daug laiko ją imasi vytis frykais persirengę psychai, o aplinkui žmonės viską fiksuoja telefonais, užuot jai padėję. Baisus pasaulis, tačiau ar tikrai jis toks? O gal realybė dar baisesnė ir ne tokia jau ir fantastinė?

"Valdo momentas" ("The Waldo moment") mano džiaugsmui grįžta prie politikos vandenų, kuomet mėlynas animacinis meškiukas, kurio pažiūros, vien nihilistinės sugeba balatiruotis kažkokiuose rinkimuose. Jo skelbiama idėja, - jokia, visi politikai blogi, parsidavėliai, veidmainiai, tačiau būtent tokios kritikos rinkėjai ir išsiilgę. Personažą sukuręs žmogus politikoje nelabai nusimano, tačiau jam tai netrukdo gerai pasirodyti prieš viskuo nusivylusius žmones. Galiausiai jis išsigąsta animacinio monstro, kurį pats sukūrė, tačiau tuomet jau aišku vėlu. Smagi ir ironiška istorijytė. Visada palaukite ir scenų pasirodančių jau prasidėjus pabaigos titrams!

Antra dalis siplniausiai lipo, perdėm cheesy atrodė tie pigūs persirengėliai. Ir idėja ne iki galo įtikino, nors ir aišku pakankamai ciniškai sugalvota ir žiūrėti, bei analizuoti - šlykštoka. O šiaip super visas reikalas, jei pirmas sezonas patiks, šitas tikrai nenuvils, tikrai gaila ir keista, kad tokie šedevrai pasirodo kažkur per teliką ir viskas, kol tuo tarpu kino teatruose kažkokie beverčiai šūdai krauna milijonus. Kitą vertus, - gal ir gerai, intelektualus dalykai pasieikia tik intelektualius žmones, kuriems nenusispjaut ką į juos grūda. Tikiuos vieną dieną galima bus nusipirkti boxsetą su visom dalim. Tamsus veidrodis, juodos mintys, labai visiem rekomenduoju, laukiam trečio sezono nekantriai.