MARTIN

Belekiek laiko tempiau pažiūrėti šitą seną (1976) Romero filmą, keletas metų tai tikrai. Štai atėjo diena, išaušo laikas ir pagaliau susiruošiau susipažinti su Martynu - vampyru. Visas idomumas tame, kad iš tikro jis visai ne vampyras, veikiau traumuotas paauglys, įstumtas į tikėjimą, kad toks yra, tačiau būtent dėl to ir atsiranda visas šito filmo cinkelis. Ar tikras vampyras būtų mažiau tikras jei mes juo netikėtume? Ir ar labai skiriasi paprastas žudikas nuo antgamintės butybės, vien dėl to, kad jo nedegina kryžius ar česnakas?

Labai idomių minčių moderniam horrorui užkabino zombių tėtė. Martyną įsivaizdavau kaip galingą bičą. Pasirodo jisai daugiau toks Džoni Depiškos išvaizdos sūsna, tačiau žavi tas jo stiklinis žvilgsnis, traukia akį pamėkliškas snukelis, tenka pripažinti, kad jis - įsimintinas personažas.
Taip pat pats filmas nėra labai uždegantis, tiesą sakant šiek tiek net ėmė miegelis ir laukiau kol baigsis vienas ar kitas epizodas, tačiau taip dažnai man būna su senesniais filmais: bežiūrint gal ir neatrodo puiki pramoga, tačiau jau pažiūrėjus atpildo jausmas nuostabus. Turbūt tiesiog kitų laikų žmogui kitaip ir žiūrisi kito laiko kūrinys, tad nėra čia daug kuo stebėtis.

Dar kažkaip geraja prasme kliuvo tai, kad iš pažiūros visai negražios moteriškės parodytos kažkaip erotiškai. Papas, nuoga pėda šen bei ten ir atsiranda kažkoks malonus erotinis atspalvis, meistriška subtilybė pukiai deranti su tamsiom siaubo išmonėm. Žudynėmis dabar jau niekuo nenustebinsi, bet užtat galėtų remeikų gamintojai šiame amžiuje pasimokyti originalių įdėjų iš tokių filmų kaip Martin. Senas horroras su idėja, kur idėja pasilieka aukščiau už galutinį produktą. Bendrai pasvėrus, geras old skūlas.

7/10