Niekad nebuvau labai pamišęs dėl originalo, bet žiauriai smagu pagaliau sulaukti tęsinio. Ne reimeiko, ne kažkokios naujos dešimt filmų frančizės ar persipinusios filmų visatos, o paprasčiausio tęsinio, kaip ir turėtų būt, bet dažnai deja nebebūna.
Naujasis Blade Runner gal ir nenustebina kažkokiom naujom filosofinėm įdėjom ar netikėtais siužeto vingiais, bet yra estetiškai tobulas. Vizualine ir garsine prasme tai yra tikras kinematografijos šedevras.
Draugai minėjo, kad trukdo lėtas veiksmas ar tiksliau, veiksmo stoka, tačiau man tas nė kiek netrukdo, atvirkščiai lėtai viniojamos scenos leidžia grožėtis, sugerti į save vaizdus, skęsti atmosferoje, o tai ypač svarbu, kai atmosfera yra tavo kūrinio pamatas. Būtų, manau, buvę labai lengva padaryt dar vieną veiksmo prigrūstą nobrainerį masėms, bet deja tuo keliu nesileista ir vietoj to padarytas normalus meno kūrinys. Toks dėl kurio ir mėgstame žiūrėti filmus, toks kuris primena mums dėl ko mylime šitą žanrą. Nedaug rebuso protui, bet tikra puota jutimams. Norėsiu pamatyti dar kart.
Atrodo dar nebuvo Black Mirror sezono, kuris nebūtų 10/10. Tradicija tęsiasi, tik dabar jau antrą kart Netflixe ir visos šešios serijos iškart, plius, rodos serialas pagaliau įgyja vis daugiau pelnyto populiarumo, nors ir keista, kad tai neįvyko ankščiau ir dėl šios priežasties panašu, kad ir biudžetas didesnis. Tai matyti ir iš spec. efektų ir iš to, kad režisuoti imasi ir žymus vardai, pvz Jodie Foster.
Kas su šiuo sezonu kitaip, tai kad atsirado daug daugiau juodo humoro ir grotesko. Gal truputi pradėta kartotis ir persūdoma su tom košmariškom "įkalintos sąmonės" įdėjom, bet apskritai yra toks "Pasakaičių iš rūsio" vaibas, kurio ankščiau nebuvo. Tikiu, kad kai kuriuos aršesnius žiūrovus tai gali atbaidyti, tačiau man patinka skoningi bajeriai, tad aš asmeniškai tikrai nieko prieš.
Iš esmės tai konceptas tas pats: tai tamsiosios mūsų pusės atsiskleidžiančios per technologiją. Galima daug kalbėti apie kiekvieną seriją atskirai, nes kiekviena stovėtų ant kojų ir kaip geras, atskiras filmas, bet gal tiesiog trumpai peržvelgsiu, nes geriau, kaip visada, yra pačiam suskanauti šiuos kokybės ženklu pažymėtus kompiliacijos patiekalus. Taigi toliau bus spoilerių ir jei dar nepažiūrėjote, rekomenduoju liautis skaityti ir tiesiog žiūrėti patiems. Netikiu, kad visiškai nepatiks
USS Calister yra Star Treko parodijos stiliumi padaryta istorija apie gyvenime užguitą programerį, niekšiškai išsiliejantį savo užmodintame žaidime. Pradžioje simpatizuojame su šiuo vyruku iki kol nepamatome jo tikrojo veido. Turbūt spalvingiausia ir linksmiausia serija, nuostabus startas. Arkangel yra apie čipą įstatomą vaikam, kad tėvai galėtų matyti kur jie yra, bet šioje istorijoje mama prakontroliuoja dukrą ir jai suaugus. Crocodile pasakoja tragišką žudikės istoriją, kurios pėdsakais seka atsiminimus įrašanti technologija.
Hang The DJ turbūt šviesiausia ir romantiškiausia serija šitam sezone, įnešanti į bedugnę truputį vilties, panašiaip kaip mano praeito sezono favoritas San Junipero. Labai gražiai išviniota. Metalhead yra tiesiog straight forward slasher siaubiakas, dar kart priminsiantis šiuo metu kariuomenės išradinėjamus robotus, dėl kurių vėliau tikrai nieks nesigailės.
Na, o finalinė Black Museum talpina savyje daug artefaktų iš visų sezonų, bet iš esmės tai yra tik groteskiškesnis, įkalintos sąmonės exploitationas, kokį jau matėme White Christmas.
Taigi truputi šmaikštesnis, bet vis dar turintis šarmo sezonas, man nuostabiai žiūrėjosi visos serijos be išimties. Gal ta nespalvota tik truputi sunkiau, bet ji ir ryškiai trumpesnė už kitas, tad bendram vaizdui nepatrukdė, o gal kaip tik net pagerino. Džiugu, kad serialas pagaliau gauna pelnytą dėmesį, nors aišku dažnai ir iš durnų žmonių, bet tik laiko klausimas buvo kada toks geras ir kokybiškas dalykas taps popsu, tad negalima pykti. Tikiuosi sulauksime dar sezono, nekantriai lauksiu ir katutėmis plosiu pirmoje fanų eilėje, širdyje pasidžaugdamas, kad buvau čia nuo pat pradžių.
It’s hard to imagine a bright future, but we must.
Kidman, Farelis, tikėjausi nelengvos dramytės ir buvau visai maloniai nustebęs, kai ji praktiškai virto siaubiaku. Gal nuo pat pradžių ausis kiek per daug badanti "eerie" muzika turėjo išduoti.
Keletoje vietų ir nusijuokiau, nors nežinau ar derėjo, gal tai tiesiog aš nesu labai normalus, kad taip reaguoju į gana tamsius įvykius. Šio režisieriaus dar mačiau Lobsterį ir bandžiau žiūrėti Dogtooth, bet deja to neištvėriau. Killing of a sacred deer kolkas iš jo turbūt labiausiai patiko.
Visi personažai nuo pat pradžių elgiasi kažkaip šaltai ir nenatūraliai, gal net antžmogiškai. Tas sudaro tokią nuotaiką, jog tai ką žiūrime, neturėtų būti priimta visiškai tiesiogiai, kaip tiesiog pasakojama istorija, o veikiau, kaip metafora ar spektaklis. Iš dalies gal taip ir yra, paskaitinėjęs sužinau, kad filmas įkvėptas kažkokio antikinio mito.
Tragedija, siaubiakas ir šiek tiek juodos komedijos, nepamirštama "blogiečio" mordytė, all in all nelengvas, bet vertingas ir įsimenantis seansas.
