Gana smarkiai ką tik žybtelėjo ir antras Leftoverių sezonas. Vėl dešimt galingų, jausmingų, keistų ir kartais net šmaikštokų epizodų, kupinų nuolatinių "WTF" momentų. Užduodama daug naujų klausimų, į dalį atsakoma vėlesnėse serijose, į dalį tenka atsakyti pačiam ir tikrai kai kurių dalykų vis dar nesuprantu (tarkim įžanginės "akmens amžiaus" scenos prasmės), bet gal ir idomiau, kai kažkiek paliekama apmastymams ir diskusijoms.
Bendras šios istorijos vaizdas neabejotinai praturtėjo bent dvigubai, kaip ir turėtų būti tęsiant pasakojimą.
Sugrįžta jau pažįstami personažai, prijungiama ir ne mažiau idomių naujų, tik šį kart koncetruojamasi ir į vietą, mat veiksmas persikelia į neva stebuklingą "Miracle" miestelį Texase. Lemtingąją dieną jame nedingo nė vienas žmogus, dėl to dabar visi galvoja, kad tai šventa vieta ir pulkais ten grūdasi pasisemti išganymo. Daugybė keistų dalykų ten įvyksta ir mūsų prisikentėję personažai mėgina iš to susidėlioti reikšmes, prasmę. Kiekviena serija turi kažką intriguojančiai keisto. Didelę laiko dalį esame palikti tokioj kaustančioj "Nu kas gi čia dabar?" nuotaikoj, bet tikrai gražiai viskas pamažėle atsiskleidžia.
Kiekviena serija darosi vis įdomesnė, mano asmeninis favoritas šmaikšti "pomirtinio viešbučio tripo" serija Tačiau labiausiai už viską šiame seriale aš vertinu tą skausmingą, žmogišką dramą, kurios pagrindą sudaro stipri vaidyba ir dažnai besikartojantis, drąsiai jausmingas, garso takelis. Galima juoktis iš kokios absurdiškai komiškos situacijos, bet vos užgriežia tas theme smuikelis ar "where is my mind", visi juokučiai kaipmat išsibėgioja ir drėksta akių kampeliai.
Visi aktoriai puikūs, tačiau noriu atskirai paminėti Liv Tyler, kuri iš prasivėpusios paauglės "Armagedone" tapo įtaigia sektante teroriste. Įspūdinga ją matyti šitam stipriam vaidmenyje ir smagu regėti, kad ji gražiai bręsta ne tik kaip moteris, bet ir kaip aktorė.
Dar kažkam gali užkliūti pasirinktas pasakojimo būdas, kuomet viena serija pilnai skiriama kokiam nors vienam personažui, o tuo tarpu kiti lieka užmiršti. Taip šokinėjama nuo vieno pasakojimo prie kito kol galiausiai sulipdomas bendras paveikslas. Suprantama, kad žiūrint po seriją į savaitę tai gali kiek nervinti, nes primiršti kas ten vyko su kitais veikėjais, o taip pat ir taip įdomu pamatyti kur viskas nuves, bet man asmeniškai šitas stilius pritiko ir netrukdė. Na, o jei kas ketina dar tik pradėti antrą sezoną - to trūkumo ir nepajaus. Jei reiktų palyginti - ar antras sezonas skirasi nuo pirmo? Šiek tiek taip, bet dabar kai viskas jau sugulė, visuma atrodo taip pat gražiai ir stipriai, o šiuolaikinių TV serialų kokybė nepaliauja stebinti. Lauksime kas toliau.
Šis ruduo - serialų lavina, kitaip nepavadinsi. Negana to, kad ir taip viską žiūrim (Fargo, Leftovers, Nathan for you, South park) etc., o laisvo laiko bimbinėti sau nėra, kažkaip dar sugalvojome ir American horror story pradėti.
Jau kuris laikas susilaukdavau pastabų, "kaip čia toks horroristas ir tokio serialo nematęs", bet žinojau, kad diena išauš. Sudomino Hotel konceptas, bet nepradėsi gi nuo penkto sezono serialo žiūrėt, tai sakau reik viską nuo pradžių, nebus gi labai daug. Ir ką jūs manot, serija - beveik valanda, o serijų sezone, blet, dvylika. Sudiev, laisvas laike.
Per vieno savaitgalio maratoną užmušėm pirmąjį sezoną - murder house. Gal ir galima būtų teoriškai šokti per kelis sezonus ir žiūrėti tiesiog tą, kuris domina, nes kaip suprantu, kiekvienas sezonas yra naujas pasakojimas, tačiau kažkaip iš principo nesinori taip daryti. Norisi tvarkingai "prieiti", taip, kaip "ėjo" visi kiti, bet ar užteks kantrybės išžiūrėti ir tuos sezonus, apie kuriuos žmonės sako "nieko gero"? Matysim, kolkas pirma antro sezono serija paliko nelabai gerą įspūdį, o vat Murder house suėjo tikrai puikiai.
Šeima iš Bostono atsikrausto gyventi į seną, spalvingos istorijos namą Los Andžele. Netrunkame suprasti, kad dvasių ir keistenybių čia knibžda įvairiausių ir užverda tikras vaiduokliškas "marimaras". Veiksmas vyksta labai greitai ir netikėtai užverda iki tikrai drąsių ir kartais net kvailokai atrodančių melodramų, tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Man patiko, kad varoma drąsiai, greitai, nenuobodžiai, be baimės pasirodyti juokingai. Ta švelniai juntama, ko gero, tik siaubiakų mėgėjams suprantama juodo humoro gyslelė, labai paskanina bendrą visokių siaubo elementų prigrūstą pasaką. Kartais tikrai kietai, kartais absurdiškai, istorija, greit įsibegėjusi, galiausiai išsirutulioja į visai žiūrimą žasies odos tortą. Kaip bus toliau, parašysiu, jei ir kai tik žinosiu.
Naujas dešimties trumpametražių siaubukų rinkinys, helouvino tematika. Gana vientisas estetiškai ir vizualiai, filmas pasakoja skirtingas kraupias ir linksmas istorijas taip, tarsi jos vyktų vieną ir tą pačią, baugią amerikietiško helouvino naktį.
Nors ir nėra priverstinių "skirtukų", galima nesunkiai pastebėti, kaip vieną istoriją keičia kita. Dėl to nejuntamas stiprus šokinėjimas per mintis ir fantazijas, tačiau kiek pabosta panaši aplinka ir "settingas". Tas aišku nepatrukdo vieniem segmentam būti žymiai stipresniais už kitus.
Čia dalyvauja ir mažiau patyrę ir labai kieti režisieriai, dirbę su tokiais galiūnais, kaip Descent, Doomsday, May, The Woman, Game of thrones, Killers, The dead hate the living, Grace, Saw ir Halloween tęsiniais, etc. Pastaruoju metu ontologijų kertelė pakelta gana aukštai (V/H/S, ABCs of death) tad yra su kuo palyginti ir deja Helouvino pasakos tam kontekste nėra šedevras. Yra tikrai neblogų epizodų, kurie nuostabiai žiūrėtųsi ir pavieniui, Vienas ypač geras, su nenuginčyjama Evil dead įtaka.
Yra išradingo, smagaus goro, pora šiurpių vaiduoklių, bet šiaip jau bendras vaizdas gana skurdus ir po silpnoko finalo telieka mažytis beprasmiškumo jausmas. Be didelio smegenų sukimo, gana vientisai ir pakankamai įdomiai, kad neužpistų. Galbūt tiktų kaip "antras" filmas šio Helouvino šventei, kai chebra rimtą filmą jau pažiūrėjo ir yra šiek tiek įkaušusi, bet dar norisi kažko smagaus ir lengvai virškinamo.
Su Kung-fury pasirodymu kažkaip ir mano aplinkoje sprogo ta susikaupusi "New Retro" kultūros pūslė. Aš, mano žmona ir draugai ėmėme daugiau klausyti tos muzikos (ar bent jau taip man atrodo), itin kruopščiai išstudijavau Pertubator diskografiją (kurį patį, beje, kurti įkvėpė Hobo with a shotgun), o taip pat atradau ir nemažai naujų, negirdėtų projektų, bei genialių jų gabalų, tokių kaip Timecop1983 - Lost in your eyes, kuris sukasi ant repyto su labai trumpom pertraukom. Ne per seniausiai pasirodė ir ta pačia atmosfera alsuojantis Turbo Kid treileris, o visai greit - ir pats filmas.
Niūri postapokaliptinė ateitis, 1997-ieji... Kas dar geriau iliustruoja šito žanro žavesį nei toks atviras nostalgijos niekad neatėjusiems laikams deklaravimas? Norėčiau kad dabar būtų ne tik daug šito žanro muzikos, bet ir tiek pat daug kino.
Apmaudas tik, kad treileris šiuo atveju talpina užtektinai gėrio, kuris žiūrint pilnametražį filmą atrodo pigus ir ištęstas. Turbo Kidui būtų nepamaišę taipogi būti 30min trukmės filmu, taip gal net įsteigiant tokį naują New-retro kino formatą. Per pusantros valandos ne kartą jau vartosi akių obuoliai galvojant "kam aš žiūriu tokias nesamones" arba "gal 15 minučių nusnausti".
Vaidyba kažkiek erzinanti (ypač Leboeuf veikėjos vardu Apple), dialogai silpni ir juokeliai daugiausiai nepasiteisinantys, nors yra pora gerų. Sunku pasakyt ar silpnas scenarijus ar prasta režisūra, bet kažkur pamatai tikrai kliba, dėl to sunkoka ir rekomenduoti.
Džiugu ir keista matyti senstelėjusį Michael Ironside. Man jis patinka. Visą filmą galvojau "nu kurva koks panašus, bet gi negali čia tikrai būti jisai". Kraujo fontantai, daugybė puikaus ir išradingo goro, zjbs muzonas tikrai padeda bendram vaizdui, tačiau objektyviau pažiūrėjus tai tik greit užsimiršianti, miela nesamonytė. Mat pritrūko kažkokio esminio gero kino elemento ir stiliaus jau nebeužtenka. Visgi, jei esi neabejingas tai new-retro estetikai, gal ir verta paveizoti.
Belaukiančius naujo, vieno populiariausių visų laikų televizijos šou The Walking Dead sezono (beje, jis jau su griausmu prasidėjo), tas pats AMC kanalas nusprendė pradžiuginti ir taip pat pasipelnyti iš serialo spin-off'o. Nežinantiems, kas yra Spin-offas, tai toks alia tęsinys, kurio veiksmas vyksta toj pačioj "realybėj", bet nebūtinai yra susijęs su tais pačiais veikėjais ar istorijos linija. Tačiau gali būti ir atvirkščiai, kaip tarkime pasibaigus serialui Draugai, turėjome serialą Joe, arba po Breaking Bad prasidėjo Better Call Saul. Esmė tokia, kad serialas susijęs, tačiau be jokių tiesioginių įsipareigojimų. Rankos atrištos, o pinigai beveik garantuotai birės į kišenes. Naudojimasis garsiu vardu sumažina rizika, net jei produktas ir šūdinas, tačiau tuo pat metu sukelia ir didelius gerbėjų lūkesčius, taip iškeliant kokybės reikalavimų kertelę.
Dėl to iš Fear the walking dead laukta buvo daug ir pirmasis sezonas gavosi tikrai įdomus, nors gal nemažai Walking dead fanų ir nuvylęs, mat yra gana smarkiai kitoks, nei postapokaliptinis survival horror košmaras, su jau pažįstamais veikėjais. Visų pirma, tai Fear gaunasi kaip ir priešistorė. Veiksmas prasideda pirmosiomis dienomis, kuomet tik pasirodo pirmieji "infekcijos" atvejai. Civilizacija dar burbuliuoja pilnu tempu ir veiksmas įsibegėja pamažėle. Trūkumas tas, kad populiaraus zombių žanro mėgėjai jau puikiai žino kas vyksta, o serialo veikėjai - ne. Dėl to daug kam šitas priėjimas gal pasirodė nuobodus ar bereikalingas. Aš tai savo ruožtu paadvokataučiau, jog civilizacijos buvimas įgalina mus jausti visai kitus trilerio sluoksnius, nei jaučiame žiūrėdami Walking dead, kurio pasaulyje jau viskas yra sugriauta ir prarasta, o nuožmiausia kova vyksta tik dėl artimųjų išgyvenimo.
Kai dar yra civilizacija, mumyse kirba tas pasamoningas pergyvenimas jog "dar yra ką prarasti". Nors, aišku, smalsus žiūrovas tik ir laukia kol viskas grius ir žlugs, o nors truputuką nuovokos turintis, žino, kad tikrai taip ir bus, - geram pastatyme vistiek suveikia ta drama, jog matome kaip yra šeimos, namai, gyvenimai ir tas mums kelią siaubą, bei įtampą. Fear ir žaidžia šituo koziriu: su įtampa ir nevilties augimu jis patenkina mūsų viduje gyvenantį psichopatą ir siaubo rėmuose suteikia tą fantastinį džiaugsmą, kuomet turime galimybę pamatyti modernaus miesto visuomenės žūtį. Miestas irgi pasirinktas močnas, man niekad nenusibostantis, kažkuo toks artimas ir tuo pat metu, baisiai atgrąsus, purvinas Los Andželas. Įsivaizduoti aštuoniolikos milijonų didmiestį verdantį per zombių apokalipsę tikrai įdomu.
Pasirinkta veikėjų šeima ar siužetas tikrai nėra baisiai originalūs ir gal net kiek liūdnai nuspėjami. Tiesiog veikia gerai padaryta, nors ir paprasta išgyvenimo drama, kas jau yra gan įprasta zombių žanre. Kaip Romero klasikoje - iškyla civilių ir kariuomenės santykiai bei susipriešinimo problema, įsivaizduoju, kad kurį laiką tai būtų labai reali situacija. Vėliau, bent jau galvojant apie Walking Dead panašu, kad kariuomenė išsibėgios, bet klaustukas ką išvysime kitame sezone ir taip gana riebus, nes sprendžiant pagal įvykių eigą, dabar turėtume būti maždaug tam taške, kuriame jau galėjo prasidėti ir kitoje amerikos pusėję vaizduoti Walking dead įvykiai. O gal šitas serialas tiesiog toliau eis savo eiga ir su pirmtaku niekaip nesikirs... Serijos vos šešios ir buvau nustebęs, kad sezonas taip greit baigėsi. Nors žinoma logiška, turint omeny išleidimo datas ir naujo Walking Dead sezono pradžią, taip ir turėjo būti. Finalas stipriai emocingas, įsimintinas ir sukeliantis įvairių minčių.
Kad ir kaip ar kiek belygintume, Fear turi visiškai atskirą veiksmo vietą, laiką ir veikėjus, o taip pat ir visiškai kitokią atmosferą, tad bent jau kolkas, šiuos du serialus, be pavadinimo, nelabai kas ir sieja. Kažką gal erzins veikėjų nesusivokimas jiems naujoje situacijoje, kažką - itin savotiškas jaunasis sūnus tarčiokas, dar kažką koncentravimasis į dramą tarp žmonių, veikiau nei į zombius, veiksmą ar gorą. Tačiau šiuos priekaištus girdžiu visada ir pagal serialų populiarumo rodiklius, nepanašu, kad bumbekliai sudaro daugumą. Asmeniškai man tai puikus spin-offas, su gera, stipria ir savita atmosfera, bei muzika. Žiūrimas ir kaip Walking dead brolis ir kaip visiškai nesusijęs kūrinys. Nekanktriai lauksiu kas bus toliau, o tuo tarpu zombių maniakai godžiai kimba į šviežią, nors jau pažįstamą Walking dead dešrą.
Kol laukiam naujų Alien dalių, kinuose nauja, kosminė, Ridley Scotto survival-drama. Kosminė vėl tiesiogine prasme, nes veiksmas vyksta marse, kuriame nelaimingo nutikimo metu paliekamas vienišas botanikas, vaidinamas Matto Damono. Jo komanda nežino, kad jis gyvas, o jam teks kurį laiką išgyventi vienam, pasitelkus visas mokslines žinias ir pavydėtiną optimizmą. Šį kartą be seilėtų ateivių ir žmonijos protėvių, bet vistiek labai gerai. 3D gražiai nufilmuotas ir kine žiūrisi puikiai (jei tik dalbajobai salėje netraukiotų savo šviečiančių telefonų kas penkias minutes).
Smagu, kad filmas daugiausia spinduliuoja teigiamas, bei humoristines spalvas, nes jau regis esame pratę, kad kai kažkas vyksta kosmose tai būna labai rimta, baisu arba tragiškai liūdna. Marsietis tai daugiau epic nuotykis su drama ir komedija, nei koks depresyvus, įtampos kupinas sci-fi. Nesakau, kad įtampos trūksta. Jos apstu ir lemtingi momentai tikrai gniaužia kvapą. Tiesiog filmas, lyginant su kitais panašaus plauko kūriniais, yra maloniai šviesus ir optimistiškas ir tai jam suteikia šviežumo ir originalumo jausmą. Taip pat jis turi gero humoro, dėl ko ne kartą sukikenau, o tuo pasigirti deja retai gali net šiandienos komedijos.
Vienas didesnių trūkumų, mano supratimu, yra tas, kad filmas yra "vienkartinio naudojimo". Tai reiškia abejoju ar dar bus reikalas žiūrėti jį antrą kart. Jis įdomus tik pirmą kartą, kol nežinai kas nutiks ir patiri nuotykį drauge su personažais. Kine laikas praleistas puikiai, taip pat įdomu būtų ir per teliką, jei tik būtum nematęs. Jei jau matei tai ko gero nebebus taip smagu, nebent grožėtis nepriekaištinga kinematografija, didingais marso vaizdais ir t.t. O iš techninės pusės priekaištų neturiu. Vaidyba, skriptas, režisūra, efektai, viskas atrodo nepriekaištingai. Tad nedvejodami mokat už akiplėšiškai pabrangusius bilietus, nes vieną kartą Marsietis yra zajabys kino potyris.
Ilgokai nebuvo naujų įrašų, nes vietoje filmų žiūrėjimo laiką suvalgė didingasis Game of thrones maratonas. Penkiasdešimt valandų praleistų prie ekrano nepraėjo veltui ir manau nereikės aiškinti kodėl, nes dauguma skaitytojų ko gero jau bus matę šį puikų serialą, o kas nematę tai jau girdėję pagyrų ir rekomendacijų. Rašau ne tam, kad čia aptarti kažkokias detales, šis postas daugiau simbolinis atsiskaitymas. Knygų neskaičiau ir abejoju, kad skaitysiu, tad įspūdžiai grynai iš TV serialo.
Sostų karai, tai ilgas, epinis, draminis fantasy nuotykis ir nors iš esmės fantasy nelabai mėgstu, čia drama ir intriga padaryta taip gerai, kad "sueina" bet kas. Be to, sukištas nemažas biudžetas, o į adaptaciją žiūrėta rimtai, tad niekas neatrodo pigiai ar juokingai, viskas atlikta ir patiekta be priekaištų.
Lai tik drakonai ir milžinai jūsų neapgauna - tai toli gražu serialas ne vaikams. Jame daug nuogybės, sekso ir dar daugiau itin žiauraus smurto, prievartos ir tamsenybių. Ne paslaptis, kad būtent tai ir laiko daugelį fanų prie ekrano, tačiau naivus kvailys tas, kuris įsivaizduoja riterių senovę kaip kilnų ir švarų laiką.
Smagiausia, kad tais papais ir kraujais, neapsiribota. Nors akivaizdu, jog kūrėjai tuo smaginasi, iš esmės - stipri drama yra šio kūrinio stuburas. Pamilstame veikėjus, kurie netikėtai ir negailestingai žūsta, nekenčiame blogiečių, kurie demonstruoja per teliką dar neregėtą žiaurumą, intriga niekada nepaleidžia ir dėl to nuolat išlaiko dėmesį ir jaudulį. Dabar jau kartu su visais galėsiu laukti šeštojo sezono, o tuo tarpu grįžti prie paprastų filmų žiūrėjimo. O prie visuotinių liaupsų serialui, galiu tik prisidėti. Nuotykis išties nuostabus, personažai juntami ir įsiminsiantys ilgam. Labai verta laiko, net ir nesusilaužius kojos ir nemirštant iš nuobodulio. Smulkmenų aptarimas prie bokalo.
Niekad nebuvau didelis Jurassic Park fanas, nes Spielbergo vaikų aktorių pasirinkimas ir jų nepaliaujamas spiegimas filmuose, varo man vėžį. TheLost World buvo smagus, tačiau ko gero papuoliau į mažumą žmonių, kurie dėl ką tik pasirodžiusios naujosios dalies nedegė nekantrumu. Man buvo švelniai tariant px ir jokių lūkesčių šiam filmui neturėjau, gal dėl to ir visai gerai sulindo. Smagiai, vietomis įtemptai, vietomis juokingai. Nėra daug ką pasakyti, man tai eilinis monster movie, kurių dabar nėra tiek ir daug. Ypatingo žavesio gal tik pridėjo tai, kad neseniai buvau Jurassic Park "raide" Universal Studios pramogų parke.
Patiko kad filmas ne visai vaikams: žūsta žmonės ir yra šiek tiek kraujo. Žūsta net ir tokie, kur negalvojau kad žus, bravo. Patiko potekstinės žinutės apie gamtos modifikavimą, gyvybės priešpastatymą pelnui, patogų nenorą reaguoti į situaciją ir pan. Ne itin patiko, kad veikėjai - nuspėjami stereotipai ir kartais peržengiama nesąmonių riba dėl vienokių ar kitokių jų veiksmų bei siekių.
Šiaip tai paprastas, neblogas nuotykių trileris. Veikėjai palaksto su CGI dinozaurais dieną, palaksto nakty, apturi šiokius tokius tarpusavio santykius, pasišaudo, padraugauja, pasikramto ir prasiskirsto. Smagu kol žiūri, bet bijau, kad greit pasimirš.
Po Open Windows ir truputi juokingo treilerio nesitikėjau nieko doro iš šito modernaus siaubiako, skirto skaitmeninei interneto kartai, tačiau įspūdžiai tikrai puikūs! Mano maloniai nuostabai, filmas ne tik, kad buvo ne kvailas, tačiau įtraukė savo istorija ir kartkartėm net sugebėjo smagiai pašiurpinti. Tai yra nemažas pasiekimas, turint omeny tai, jog visas veiksmas vyksta viename, praktiškai nejudančiame, kompiuterio ekrane, o visi aktoriai matomi tik išblukusiuose skype'o langeliuose. Įdomiam pastatymui nepakenkė net tai, kad visa siužeto esmė buvo žinoma ar bent numanoma. Klasikinio tipo pasakojimas kitokiam formate.
Tai yra naujos kartos pseudodokumentika ir smagu matyti ją gerai padarytą. Vargu ar filmas turės "antros peržiūros" vertę, o taip pat nenorėčiau matyti daug tokiu stiliumi pateikto kino, tačiau kaip savo nišos pionierius, Unfriended tikrai yra vertas dėmesio. Supras jį žinoma tik feisbuko amžiaus jaunimas, bet kaip su tokia potencialia publika, produktas galėjo būti žymiai kvailesnis ir atgrubnagiškesnis. Vis dėlto, kažkas gan rimtai pažiūrėjo, pasistengė ir kruopščiai padirbėjo, ko pasekoje dabar turime tikrai labai originalų, baisoką, bei linksmų momentų turintį, šiuolaikiško siaubo filmą.
Ir nesakykite tik, kad socialiniai tinklai visai neatspindi realybės ir yra nesvarbūs, nes tai jau seniai netiesa.
Gerai, gal pradedam nuo to, kad yra du "tikrieji" Terminatoriai: statyti Jameso Camerono. Po to sekusius tęsinius galima atskirti į atskirą kategoriją ir esant norui - tiesiog ignoruoti, arba apie juos šnekėti kaip apie atskirą dalyką. Manau taip ir darysime, nes lyginti jų su originalu, deja vis dar nėra kaip, o ir šiaip turbūt pasakyti turėčiau tiek daug, kad tingėčiau rašyti. Serialą Saros Connor Kronikos kažkada bandžiau žiūrėti, tačiau neištvėriau net vienos serijos, tad apie jį taipogi patylėsiu.
Penktas Terminatorius labiausiai manau lygintinas su trečiu: daugmaž kartojasi ta pati istorija, panašus kultinių kadrų pervaidinimas, paimti kiti aktoriai vaidina tuos pačius personažus, tačiau skirtingai, nei ketvirtame - yra tikras Švarcas. Aš esu prisiekęs fanas ir T2 yra mėgstamiausias mano visų laikų filmas, tad suprantama jog man smagu matyti kai kuriuos istorijos taškus parodytus iš kitos perspektyvos ar kai kurias vietas kruopščiai pakartotas, tačiau tuo pat metu, lygiai taip pat lengva ir kažkuo nusivilti. Ir tų nusivylimų, deja, daugiau nei mažų džiaugsmų.
Užuot ėmusis kokio naujo, originalaus priėjimo nuspręsta dar kartą, (pabrėžiu - jau penktą), gromuloti tą pačią istoriją, supainiojant ir pakeičiant laiko liniją, pripinant alternatyvių įvykių sekų ir teorijų, pridarant naujų logikos spragų ir vėl prikraunant kelionės laiku paradokso nesąmonių. Čia aišku nieko naujo, nes jau visi tą žinojome iš "superplepaus", daug ką suspoilinančio treilerio. Net kilo klausimas ar tikrai kūrėjai galvoja, kad fanai tiesiog nori žiūrėti tą patį per tą patį ar tai tiesiog scenaristų pasiteisinimas, bei įrankis dar kartą suteikti Švarcui šansą pabūti (pasenusiu) terminatorium... Kaip ten bebūtų, atrodo tik kaip dar kartą sukramtytas ir atrajotas, tas pats, mirusio arklio, šmotas.
Net ir kine, filmą žiūrėti įdomu tik tiek, kad sužinoti, kaip čia jie sugalvojo viską pertvarkyt. Patikėti siūlomu timeline'o variantu sunku dėl paprasto fantastinės logikos nebūvimo, o tą pamiršt ir tiesiog mėgautis veiksmo scenomis trukdo kvailokas humoras, nereikalingų klišių kartojimas ir apskritai gana vidutiniški pasirinkimai. Gal ir smagu kol žiūri kine, tačiau Genisys negalima priimti kaip rimto Terminatoriaus frančizės filmo ir jis greit nugrims užmarštin, drauge su kitais, nelabai vykusiais ne-Camerono tęsiniais. Kai po seanso užsidegus šviesoms, atsistoji išeiti, ir jauti gėdą prieš žmones, ką tik kartu su tavim žiūrėjusiais tą patį filmą, - tai nėra geros patirties bruožas.
Ir tai sakau ne kaip siauraprotis fanatas. Aš net tikiu, kad frančizę dar galima išgelbėti. Tačiau tai turėtų daryti arba pats Cameronas, arba žmogus, gebantis gerai pagauti tą estetiką. Idealus variantas būtų baisus, tamsus, kruvinas filmas suaugusiems apie karą su mašinomis. Be Švarco, be juokelių ir be jokių pusiau-žmogus-pusiau-mašina nanotechnologijų. Bet tam ko gero tektų tiesiog ignoruoti 3,4 ir 5 filmus ir kurti savo atskirą liniją, panašiai kaip Prometheus praignoravo visokius Alien Vs. Predator. Gal ketvirtas filmas pradžioje ir bandė daryti kažką panašaus, bet tuomet sėkmingai feilino su Skyneto sužmoginimu ir kitais dalykėliais apie kuriuos net tingisi kalbėt. Geriau kada nors prie bokalo.
Vidutiniškas laikas kine neprisikuriant jokių lūkesčių ar iliuzijų, tačiau deja nelabai kuo geresnis už bet kokį kitą, šiais metais rodytą, vidutinišką action filmą. Ramia sąžine palaukite ripo.
Jei kam labai varva snarglys, kad ilgai reik laukt naujų Paauglių Žaidynių, galima tuo metu pasižiūrėti šitą nuobodžią, idiotišką, kompiuterinių efektų trydą. Dvi valandos totalių, nuspėjamų nesąmonių, rodos prailgstančios iki pilnos darbo dienos, kuomet net kava nepadeda ir užmiegi taip, lyg karščiuotum nuo ebolos. Tiesą sakant, galvoju gal po šitos peržiūros net reiks pasitikrinti pas daktarus, nes toks jausmas lyg tie iš pieno plaukę, jauni spermaveidžiai aktoriukai tikrai galėjo kažkuo užkrėsti, vien žiūrint į juos ekrane.
Keista kaip galima taip didingai susimauti. Turint tokį biudžetą, net ir šūdą galima padaryti žiūrimą, o juo labiau, kad režisierius pastatė visai gražų sci-fi Time Traveller's wife, taigi jam gal ir ne svetimi laukai turėtų būti... Praeiti pora metų buvo tikrai geri sci-fi atžvilgiu, bet va tada gauname ir kažką tokio, kad neužsimirštume, kokiame pasaulyje gyvename ir, kad idiotų visada yra aplink, jų daug ir jie turi reikšmės. Jie eina į darbus, jie kuria šeimas ir dauginasi, jie eina balsuot, o taip pat eina ir į kiną. Jį stato ir jį žiūri. Rėkiau ir keikiausi balsu.
Per didelius skausmus pažiūrėjau filmą iki galo ir tiesą sakant gailiuosi, nes jau dabar pamiršau kokia ten buvo ta jų "žinutė" visiškai nelogiškoje, bei jokio pagrindo neturinčioje fantastinėje istorijoje. CGI atrodo taip blogai, kaip ir siužetas, futuristinės visuomenės modelis, įpinta meilės istorija, tiesiog įžeidžiantis personažų vystimas. Dar blogiau darosi nuo to, kad filmas pateikia save labai rimtai ir užmojai jo tikrai nevaikiški ir saugok dieve, jis tikrai nepasirodys taip kvailai, kaip koks Skyline. Dėl to manau bus dar blogiau, nes atsiras advokatų ir laukiančių tęsinio, kurie neš savo babkes į kinus ir ateities šikalams. Man tai gaila net pinigų už tą elektrą, kurią sunaudojau žiūrėdamas per kompą, tad pasidarykit sau paslaugą ir geriau pažiūrėkit juokingų katinų youtube.
Paprastas ir šaunus, 2007-ų, Ispanų sci-fi apie kelionės laiku paradoksą. Didelės kalbos rėžti nespoilinus, nėra apie ką. Galima laužyt galvelę bandant vartyti savo teorijas, galima atsilošti ir neįsipareigojus mėgautis. Patiko, kad "timeline'as" išdėstytas aiškiai, žmoniškai, be mandrų pretenzijų, kad net nebūdamas kvantinės fizikos mokslininku žiūrovas galėtų susidėlioti dėmenis ir suprasti kas darosi. Tačiau tuo pat metu ir pakankamai gudriai, kad nebūtų kvaila ar neįdomu.
Dar patiko lengvas humoro prieskonis, dėl kurio juntama, kad filmas neturi kažkokių epinių pretenzijų būti tuo, kuo negali sau leisti. Tarkim jei kas gauna per galvą, tai tik *bumpt* ir viskas, kaip realybėje, be lazerių ir sprogimų. Gal kažkas truputi cheesy ar nuspėjama, kažkam manau gali užkliūti finalas, bet vienai peržiūrai, - garantuotai puikus laikas, net jei ir nesakysite "wow". Tiesiog įdomi, nedidelio biudžeto, gerai padaryta istorija, mėgstantiems išradingą fantastiką, kelionės laiku tema.
Savotišką stilių ir humoro jausmą turinti britų juodoji komedija, apie porelę keistuolių, išsiruošusių į road tripą po angliją. Pradžioje personažai atrodo, kaip gana kuklūs, paprasti, gyvenimo paskriausti žmogeliukai, tačiau praleidus su jais daugiau laiko, suprantame jog tai šlykštūs, ciniški ir juokingi puspročiai, su kuriais šita kelionė tikrai nebus nuobodi.
Nepasakyčiau, kad filmas yra labai juokingas, kaip pristatoma, štai ir ant plakato, tačiau visi žinote, kad britai turi gerą ir savotišką humoro jausmą, tad tokių "specifinių" gerų momentų čia tikrai rasite.
Sarkazmas įdomiai pamaišytas su gan ramiais, ambientiškais epizodais. Originalūs išsireiškimai dialoguose ir ekscentriškas elgesys erzina ir žavi, antroje filmo pusėje vienu momentu net pagavau tokį mini Devils Rejects vaibą, kuris labai nudžiugino, tačiau jau po peržiūros, visas bendras produktas neatrodo vertas dangiškų pagirų. Sightseers yra kažkiek išsišokėliškas ir tikrai savotiškas, tačiau ar tikrai ilgai jis išliks mano galvoje? Nors keistai ir prikolnai parodyta, pati istorija nėra baisiai ypatinga, o bepročiai ir jų darbeliai ne tokie ir įspūdingi ar akiplėšiški, kaip galėjo būti. Tai tiesiog pakvaišęs, kruvinas kelionių filmas, su specifiniu ir, deja ne visada suveikusiu, anglišku humoru. Visvien geras laikas.
Na štai (atodūsis) ir 1000-asis postas.
Sunku net patikėti, kad tiek laiko užsiimu šita nesamone. Devyneri metai! Per tiek laiko jau ir padorų vaiką galima užauginti.
Ačiū visiem, kas paskaito ir palaiko, ačiū už rekomendacijas ir paskatinančius žodžius. Tai tikrai yra svarbu, tai leidžia tobulėti ir neapleisti šio reikalo. Liūdniausia tik, kad nieks už šitas recenzijas nemoka pinigų (hehe), tačiau visos tikros pastangos gyvenime kažkaip atsiperka.
Per šitą blogą susilaukiau ne tik palaikančių komentarų ar žinučių, tačiau ir sutikau naujų, įdomių žmonių, atradau tokių filmų, apie kuriuos kiti ir girdėję nėra. O gal vieną dieną ir sulauksiu pasiūlymo vesti Videokauką! :) kas gali žinoti, ar ne? Per šitą laiką Kiras Horror atrodo jau tapo neatsiejama dalimi mano gyvenimo ir kol žmonija nesunaikins interneto, ketinu rašyti ir toliau. Ir nors rašau atrodo daugiausiai sau, vis dėl to nieko čia nebūtų be skaitytojo. Nors ir negausaus, tačiau ištikimo ir suprantančio. Ačiū jums, brangieji *
Dabar nusivalom snarglį ir einam prie filmo. Norėjau aprašyti nors kažkuo ypatingą filmą tūkstantojo posto proga ir daugmaž tikrai pataikiau ant simboliškai originalaus dalyko. Spring tai lyg romantinė drama / komedija su siaubo ir mokslinės fantastikos viduriais. Įsivaizduokite Before Sunrise sumaišytą su Lovecraftu.
Jaunas Amerikonas, aptalžytas tėvų mirties, atskrenda į Italiją, kur sutinka žavingą moterį, apsukančią jam galvą. Ne už ilgo ne tik nujaučiam, bet ir įsitikinam, kad su ja kažkas yra negerai, bet sunku pasakyti kas ji: vampyras, vilkolakis, ateivis? Filmas originaliai ir smagiai išnaudoja šitus kabliukus, žaidžia jais ir nori tu to ar ne, sugeba nustebinti keistoku, regis dar niekad nematytu, žanrų ir išmislų, kokteiliu.
Dėmesį nuo pat pradžių pagauna realistiškas žmonių elgesys, dialogai ir situacijos, dėl to nesunku veikėjus pajusti ir su jais susigrętinti. Nuo to, kad viskas startuoja gana realistiškai, po to tik dar stebuklingiau atrodo, kai užgaunami fantastikos motyvai ir net siurrealistinės pasakos nuotaikos. Pagrindinis filmo trūkumas gal būtų tas, kad jis gaunasi kiek per saldus ir didelę laiko dalį tikrai atrodo jog žiūri romantinę komediją, tačiau aš labai vertinu kūrėjų drąsą ir meistrišką pastatymą. Vizualiai ir garsiškai filmas ko gero nepriekaištingas, na o ar jums priimtinas toks siaubo ir melodramytės miksas - teks matyt patiems pasižiūrėt, kad nuspręsti. Man tai pasirodė labai šiltas ir inovatyvus filmas, su nuostabiai nufilmuotais Italijos vaizdais ir jausmais, dėl kurių šito filmo tikrai greit nepamiršiu. Graži drama, geras humoriukas ir išradingi horroro elementai, padaro Spring unikalia peržiūra, verta ypatingą numerį turinčio posto.
Jameso Wano Insidious, buvo tiesiog pritrenkiančiai geras ir dėl to kertelę iškėlė aukštai. Tęsinys originalo nepralenkė tačiau irgi žiūrėjosi labai smagiai. Natūraliai nudžiugau pamatęs, kad turėsime ir trečią dalį ir iš jos tikėjausi bent jau tiek pat, kiek iš antrosios, nors gal tai buvo naivoka, turint omeny, kad šitą režisavo jau nebe siaubo meistras Wanas, tačiau režisūroj debiutuojantis jo kolega Leigh Whannell. Jie kartu dirbo rašydami scenarijus Pjūklui ir t.t., tad vyrukas tikrai nėra naujokas ir žino ką daro, bet vis dėl to trečioji Insidious dalis pasirodė kiek silpnesnė. Nieko labai blogo, tiesiog kiek skurdžiau.
Pirmieji filmai pasižymėjo plėšriu baisumu ir ne dirbtinais "jump-scares'ais", džiaugiuosi pranešdamas, kad šita tradicija išlaikyta. Turiu omeny, kad Insidious gąsdina iš tylos garsiai iššokančiais baubais, bet tai niekada nėra katė išlendanti iš lentynos, ar tik draugas, juokais prisliukinęs iš nugaros. Galima nujausti, kad bus gąsdinama ir lyg jautiesi tam pasiruošęs, bet kai galu gale išlenda kokia išbalus morda, vistiek padaryta pakankamai profesionaliai, kad prikrautum kelnes ir vakare atsigulęs į lovą ir išsijungęs šviesą, tą mordą prisimintum. Dėl to adrenalino užteko, nes į kiną nuėjau dar su neblogu pachmielu, o vienu momentu žmona griebė už rankos sinchroniškai su vaiduokliu ekrane, griebiančiu veikėjai už rankos. Puikus 4D experiancas nachuy.
Rodoma priešistorė, daugiau koncentruojamasi į senosios aškiaregės personažą. Čia ji padeda jaunai merginai, dėl gipso įkalintai lovoje, kuomet po nelaimingo atsitikimo ją ima kamuoti kažkokia tamsi esybė. Įdomu vėl sugrįžti į tą "tolimesnįjį" tamsos pasaulį, sukurtą pirmuose filmuose, tik gaila, kad čia jis išnaudotas žymiai silpniau. Norėtųsi matyti daugiau fantazijos ir daugiau kraupių vaiduoklių. Žinoma vis dar nejauku ir stilius tas pats, tačiau trečiaeilių pamėklių kiek pasigedau. Taip pat ir pabaiga pasirodė kiek slabnoka. Nuo pat pradžių, visą seansą, nepaliaujamai erzinant tylos-ir-staigaus-garso kalniukais, pabaiga pasirodė kiek skubota ir dirbtina. Kine vietomis atrodė jog trūksta garso takelio ir buvo taip tylu, kad girdėjosi ne tik gretimoj salėj rodomas Jurassic World, bet ir visų popkornai, pepsis ir ryjamos seilės. Taigi tai, kas turėjo padėti kurti atmosferą, gal suveikė ne visai kaip sumanyta.
Visa kita tikrai patiko. Nuolatinę įtampą paaštrina tai, jog pagrindinė veikėja yra suluošinta, bejėgė ir jai pasprukti nuo visų tų ir taip, švelniai tariant, nemalonių būtybių yra dar sunkiau ar beveik neįmanoma. Vėl puikiai sužaista tamsa ar minimaliu apšvietimu ir atmosferą pavyksta išlaikyti gana kraupią, net kai ekrane pasirodo ne itin juokingi "komiški" personažai.
Jei patiko pirmi du filmai, nėra priežasčių, kodėl turėtų nepatikti ir šitas. Gal tik lūkesčių didelių turėti nereiktų, nes šita dalis jau tikrai, palyginus, silpnesnė. Bet vėlgi - ko norėt?! Gavosi išties solidi trilogija ir būtų labai į sveikatą, jei ji tokia ir liktų. Į kiną verta nueiti tik jei esate užkietėjęs fanas, bet namie, susidarius atitinkamas sąlygas manau irgi puikiai sulys.
Lyg gaivus, šalto alaus butelis, karštą vasaros vakarą, nuoširdus, old-schoolinis horroras jau vien savo pavadinimu ir artworku atkreipęs dėmesį ir tikrai nenuvylęs. Pradedantis labai nuspėjamom klišėm ir lėtoku tempu, pradžioje kelia šiek tiek abejonių, tačiau kuo toliau žiūri, tuo labiau filmas atsiskleidžia ir pasirodo kas esąs: paprastas, bet pagal geriausias tradicijas sukaltas, baugus ir tuo pat metu smagus, bei nustebinti gebantis siaubiakas. Tikrai nėra daug ką prie to pridurti, žemė po kojomis nesudreba, bet įspūdžių pasisėmiau puikių ir tyrų. Manau tai, ką šitas filmas turi, įvertins kiekvienas nuoširdžiai mylintis siaubo kiną.
Istorijos aptarinėti, kažką išpasakojant, tikrai nereikia, nes ji nei ypatinga, nei per daug įdomi. Visi žinome gerų siaubo filmų, prasidedančių kai šeima atsikrausto į namą? Dabar turime ir naujos kartos filmą, kurį galima bus padėti į tą pačią lentyną su subžanro klasika, tokia kaip Amtivilio Siaubas, House by the cemetery ir t.t.
Net keista, kad tai lyg ir pirmas, normalus, pilnametražis šio režisieriaus filmas. Panašu, kad ateityje turėtume iš šio žmogaus sulaukti ir daugiau šaunumos. Dar tokia smagi smulkmena, kurią privalau paminėti - aktorius Larry Fessenden čia baisiai panašus į Nicholsoną Švytėjime.
Nieko ypatingo nesitikint, pamatysite iš esmės labai paprastą, bet gerą, tradicijas puoselėjantį, siaubo filmą. Jei tai jum skamba patraukliai - tikrai siūlau pamėgint.
Belieka tik apgailestauti, kad po abejingų nepalikusio treilerio, fanų sumestom babkėm suręstas filmas, tesigavo trsidešimties minučių ilgio. Dešimt milijonų peržiūrių youtube, vos per kelias dienas, kalba už save ir manau kūrėjams dabar atsiras daugiau pinigų ar bent jau jais tikintis remėjas/investitorius, kuris padės įgyvendinti tokią ar panašią, pilnametražę new-retro viziją. Aš tarkime tikrai eičiau į kiną ir paskui save tempčiausi visus savo draugus, nes ką jie čia padarė, yra kažkoks šedevras, arba kaip lietuviškai sakoma "instant-klasika".
Žiūrėdamas braukiau džiaugsmo ašarą iš laimės, dėl to kaip čia viskas gerai ir iš liūdesio, kad tuoj šitas gėris baigsis. Žiūrėjau jau porą kartų ir manau žiūrėsiu dar ne kartą. Kung Fury idealiai pagauna tą nostalgišką stilių ir nuotaiką, tiek pašiepiančią senų veiksmo filmų estetiką, tiek atiduodančią jiems begalinę meilės duoklę. Abejoju ar galima tai vadinti "parodija", čia visiškai naujas stilius, besivystantis iš nuoširdaus žavėjimosi '80-ūjų kultūra ir vaibais. Dabartinės technologijos leidžia mums pamatyti tuos svajonių kūrinius, kokius tuomet galėjome tik įsivaizduoti.
Per trisdešimt Kung Fury minučių pamatysite ne tik super-nostalgiškų saulėlydžio, bei naktinio miesto spalvų derinį, girdėdami idealiai tinkantį synthwave garso takelį. Čia gausybė gero humoro, drąsiai parodytos, beprotiškai smagios, logikos dėsnius laužančios veiksmo idėjos, maišas gerų dalykėlių, tokių kaip papingos vikingės su uzi, lazeriais iš akių šaudantys dinozaurai, dujokaukėmis aprengta nacių armija, kelionės laiku ir tai tik lašas jūroje. Absoliutus džiaugsmas regėti tokį drąsų, nuoširdų ir skoningai išdirbtą nežabotos žmogiškos fantazijos produktą, kokio turbūt nemačiau nuo Hobo with a shotgun. Tikiu šito stiliaus ateitim, linkiu jam visapusiškos sėkmės ir einu ant repyto klausytis tokių grupių kaip Power glove, Mega drive bei Miami nights 1984.
Gal pasirodysiu kiek apgailėtinai, prisipažindamas, kad buvau nuoširdžiai excited dėl šito filmo. Ne vien dėl to, kad katastrofų filmai būtų įdomu, tačiau labiausiai dėl man aktualios veiksmo / filmavimo vietos, - Kalifornijos. Kaip jau gyriausi, neseniai teko ten apsilankyti, tad dabar visai kitaip matau tuos pačius miestus, regis jau matytus tūkstantį kartų, tūkstantyje filmų. San Andreas man asmeniškai atrodė įdomus būtent dėl to, ir pirmuosius treilerius su žmona pamatėm beplanuodami kelionę, tad atrodė bus tikrai šaunu dideliame ekrane išvysti kaip Kalifornija griūna. Turėjau nujausti, kad Uolos dalyvavimas nežada nieko gero...
Tiesa ir treileriai nebuvo pozityviausiai nuteikiantys. Nežinau ar kas be manęs dabar pastebite madą treileriuose naudoti senų, arba šiaip populiarų pop dainų koverius ar fragmentus? Prieš tai buvo mada leisti kažkokius transformerių perdimo garsus visur kur papuola, vėliau atsirado "duslūs dūžiai tolumoje", kurie beje sėkmingai naudojami ir dabar, kiekvienam treileryje, bent po penkis kartus, nesvarbu reikia to ar ne... Dabar tai. The Mamas and The Papas visai gražus senas gabalas California Dreaming pervirškintas kažkokios Sia ir dar bbž ko, skamba šlykščiai ir ne į temą. Naujo Terminatoriaus treileryje kažkas oraluoja "I'd like to change the world..." ir apsiribojama tokiomis trumpomis frazytėmis, lyg užuominomis. Ar žmonėm tai patinka? Mane tai siutina šitie bukaprotiški vokaliniai uždramatizavimai ir tikiuosi ši mada greitu metu skausmingai padvės.
Kas dar negerai su šitu treileriu, - jis parodo per daug. Užtektinai užhaipinę būtų ir mažiau vaizdinių užuominų, kadangi filmas iš esmės nieko gero daugiau ir neturi, tik spec. efektus, nereikėjo visų kozirių parodyt filmo reklamoje. Parodykit išsigandusius veidus, užmeskit įtemptą simfoninį, ar sintezatorinį, garso takelį, galui pokštelkit kokį griūvantį dangoraižį - bum! Idealu. Kam persistengti parodant viską, kas sugrius, po dalelę sekundės? Vėliau žiūrėdamas filmą tik ir galvoji: "ai dar čia ne viskas, dar gi tas turi griūt, anas turi griūt...", lyg jau viską žinotum iš anksto, dėl ko visiškai nebesijaudini dėl veikėjų likimo ar jų tykančių pavojų. Galu gale net link "Auksinių vartų" tilto besiartinantis cunamis nebeatrodo toks grėsmingas, kai pameni, kad treileryje dar matei veikėjus darančius kažką "po to", kad tave kur boba devintinės!
Ir šiaip, negi galvojate kažkas gali nutikti Uolos šeimai? Su tokiu tėčiu ir dar visur plevesuojant Amerikos vėliavoms, kur tau! Aišku šeima ne ideali, jiems kaip tik gresia skyrybų procesas, o dukrai ne itin patinka naujasis mamos niekšelis (kažkur girdėta ir matyta?). LOL. Juokas ima kai pradedu galvot, kaip čia apsakius visas filmo klišes ir nuspėjamus stereotipus. Toks jausmas, lyg holivudas tyčiotusi pats iš savęs, bet pastebiu, kad kino salėje juokiuosi tik aš vienas, o aplinkui rimtai nusiteikę žmonės ploja rankutėmis iš džiaugsmo... Gal tikrai mes tokia kvaila avių banda, kokiais mus kartais laiko? Prie prieš dvi paras numatomų "twistų" dar turime tokių dialogo šedevrų, kaip: "- Who should we call? (Išsigandęs seismologas nusiėma akinius) -...Everyone...", "- Is this place in your book? (Savimi pasitikintis vaikas) -...My book has everything!", "- What do we do know? (Atsivinioja atsitiktinai ore pakibusi JAV vėliava) -...We rebuild." ir t.t.
Reik pamatyti bendram kontekste, kad suprast, kaip tai blogai.
Ar tikrai taip nepelninga studijoms būtų turėti galingų, brangių, spec. efektų prifarširuotą filmą SU galingu scenarijumi, jaudinančia istorija ir įtikinančiais personažais? Mano supratimu, jei tokie filmai būtų ne tik idiotiškas efektų šou, o dar ir geri filmai, patys savaime, jie ilgiau išsilaikytų apkalbų objektais, ko rezultate juos pamatytų daugiau žmonių, ko rezultate kūrėjai gautų daugiau pinigų, ko rezultate jie galėtų pastatyti dar geresnių filmų, ko rezultate gautų dar daugiau pinigų! Ar ne taip? Ar tikrai mes tokie debilai, kad mums reikia būtent tokių, nuspėjamų Amerikoniškų klišių ir idiotiškų stereotipų prigrūstų filmų? Aš sutinku, kartais tai yra smagi vakarietiško kino kultūros dalis, tačiau kartais tiesiog ima siutas, kaip ir San Andreas atveju. Ir nepanašu jog man ir mano draugam praignoravus panašius reginius, studijas ištiktų finansinis krachas.
Dėl šių priežasčių net ir griūvantys miestai nebeatrodo įspūdingai. Norėjau pamatyti, kaip griūna Kalifornija, būtent tai ir pamačiau, bet nieko daugiau. Lyg ir neturėčiau skųstis, gavau ko tikėjausi, bet kažkur giliai širdyje naiviai vyliausi, kad tai gal bus kažkas daugiau nei antros velykų dienos programos vertas žiuralas per TV, gerai sueinantis tik po šešių alaus. Dabar Uola ir jo šeima yra nesunaikinami ir nepažeidžiami veiksmo didvyriai, nuolat esantys įvykių centre, aplinkui žmonių arba nėra arba jie vargiai dalyvauja. Aš įsivaizduoju, kad ten mėtytųsi tūkstančiai lavonų, kūno dalių ir griūnantys pastatai klykte klyktų šimtų aukų balsais? Ai bet gi tada negalėtum įpist PG13, kuris ir taip nesuprantu kam reikalingas. Gal Uola kartą pasako "šūdas", kažkam iš nosies bėga kraujas, parodomi gražūs Uolos dukros papai liemenėlėje ir šiaip kūdikiams per daug garso. Liūdna.
Toliau laukiam tos išganingos dienos, kol talentingi kino kūrėjai imsis kokybiško, didelio biudžeto, katastrofų filmo, kuris turės ir visus kitus geram kinui būdingus bruožus.
Siaubingai šlykšti idėja, nešanti kūrėjams gerą pelną su minimaliom išlaidom, išsitęsė jau iki trijų filmų [Skaitykie apie pirmą ir antrą]. Nenustebsiu jei jų bus dar daug, ir nebūtinai to paties režisieriaus, nes tiesiog tai per daug absurdiška, ir netikiu, kad taip ims ir užsibaigs šimtakojis ties... penkių šimtų žmonių šimtakoju! Toliau turėtų būti Šimtakojo planeta, Šimtakojis prieš Godzilą ir panašiai. Human Centipede nuo pirmojo iškrypėliško porno skonio ir antrojo tamsaus gore skonio, dabar jau tapo savotiška saviparodija. Pripažįstamas veiksmo absurdiškumas ir šį kart bandyta pasakojimą patiekti kaip kuo atgrasesnę komediją.
Pirmi du filmai tebuvo fikcija, šiame filme jau esame "realybėje". Labai smagus toks matrioškos-tipo užmanymas, kai taisyklė tiesiog tokia, kad vienas filmas kitame bus "tik filmas", tęsinių galėsim turėt kiek norėsis. Ir tokių idiotiškų, kokių tik norėsis, nes taisyklių tęstinumo kaip ir nėra, tad nėra ir jokios priežasties, kodėl sekančiame filme ateiviai negalėtų pažiūrėti pirmų trijų "filmų" ir susiūti šimtakojį iš, tarkime, visos žemės planetos.
Veiksmas vyksta griežto rėžimo kalėjime, kurį valdo išprotėjęs sadistas direktorius (daktarėlis iš pirmojo filmo), jo prakaituotas išverstakis asistentas (varliažmogis iš antrojo filmo ) ir po stalu pareigas atliekanti (porno aktorė) sekretorė. Čia jie kalinius drausmina verdančiu vandeniu, sulaužytom rankom, išluptom sėklidėm ir panašiai, tačiau panašu to drausmei palaikyti negana ir juos greit atleis, jei jie nesugalvos kokio nors būdo suvaldyti ir nubausti visus padugnes kalinius. Žinoma jiems pasiseka, nes sekretorius pasirodo esąs didelis Human Centipede filmų fanas ir jam kyla idėja - kodėl neišbandžius šios praktikos realybėje?
Režisierius Tom Six turbūt jau jautė, kad šita dainelė sensta ir nieko jau nebešokiruosi ta pačia plačiai (ir liūdnai) nuskambėjusia idėja, tad stengėsi filmą padaryti kuo labiau įžeidžiantį ir beprotišką. Negaliu apsakyti koks perspaustas ir pervaidintas yra pagrindinis, išprotėjusio kalėjimo direktoriaus, personažas. Jis tiek šaukia nešvankybes, keikiasi ir iš visų jėgų maivosi įtempęs visus veido raumenis, kad tiesiog negali likti abejingas ir nesijuokti. Aišku tas juokas jau iš tos "taip-blogai,-kad-net-gerai" serijos, tačiau aktoriaus pastangas reikėtų įvertinti, nes nežinau ar galima buvo tą veikėją suvaidinti dar labiau "over the top". Kiti aišku irgi ne pėsti, bet kas tiem aktoriam belieka. Aš tai manau teisingai, jeigu kuriate nesąmonę, tai darykite tai iki galo ir užtikrintai.
Deja, man kaip nesąmonių mėgėjui, nesąmonių pritrūko, gal daugiau iš scenarijaus pusės. Yra debiliškai šlykščių scenų, scenų įžeidžiančių tautas, religijas ir lytis, tačiau jei jau filmas pasiryžęs eiti visus 100% (kaip skelbiasi), man jame vis dar per daug subtilumo. Taip, kad ir kaip čia skambėtų, aš sakau, kad Žmonių Šimtakojis 3 yra kiek per ramus ir daugelis žiūrovų pavadins tai nuoboduliu. Gal po pirmų dviejų filmų šventvagiškumo tiesiog kilo per dideli lūkesčiai? Mano galva su tokiom galimybėm buvo galima padaryti geriau, ir nors, asmeniškai, žiūrėjosi tikrai linksmai, suprasiu jei nemažai daliai publikos trečiasis segmentas nelabai patiks.
Man patiko akiplėšiškas filmo kvailumas, ta pervaidinta beprotystė ir jaučiu, kad trečioji dalis kažkaip tinkamai nugula šitoj nesveikoj frančizėj. Kažkaip lyg ir būtų neadekvatu (jei toks išsireiškimas išvis tinkamas šnekant apie Human Centipede), jei filmas vėl bandytų šokiruoti tamsiu brutalumu. Gerai, kad kūrėjai suvokia realią situaciją ir moka ja pasinaudoti ir koks keistas, kvailas ar nevisai vykęs būtų rezultatas, faktas, kad jis nepasimirš po dviejų dienų. Tarkime kai kurie pokštai neskoningi, kai kurie nejuokingi, kažkas gal per žostka, ar nepakankamai žostka, tačiau viską pasvėrus, įspūdžiai geresni nei vidutiniški ir tikrai nebijosiu naujos dalies rekomenduoti, tokiems fanams, kaip aš.
Zombinė drama su Švarcu? Kam galėtų būti neįdomu? Man. Ir aš myliu Švarcą. Tačiau vieno žymaus aktoriaus negana šiam filmui ištraukti... Į dienos šviesą - taip, bet ant siaubo garbės pjedestalo - toli gražu.
Zombių apokalipsės pradžia, infekcija puola ne taip greit, kaip mes dabar pratę, o suėda sąmoningą žmogų skaudžiai ir po truputį. Pradžioje gangrena, vėliau akys, po to alkio atsiradimas ir t.t. kol vieną dieną su tavim nebesusišnekėsi.
Arnoldas čia vaidina tėvą, kurio širdis dūžta žiūrint kaip jo užkrėsta dukra pamažu klimpsta į tą zombinį reikalą. Ne koks jausmas žinoti, kad kažkada, po dviejų savaičių turėsi įsegti kulką savo vaikui į kaukolę.
Šitas nuolatinis, skausmingas nerimas ir yra filmo stuburas. Tiesa, tam net nereikia apokalipsės ar super-maro. Užtenka ir gyvenime įvairių ligų ar nelaimingų atsitikimų, kurie priverčia žmones beviltiškai stebėti, kaip jų mylimieji kankinasi ir nyksta, be vilties pasveikti. Tai nenuginčijamai siaubingas potyris ir būtent jo pojūtis daro šitą filmą žiūrimu, rimtu ir vertu dėmesio.
Ne Švarcas, kurio vaidmenį čia galėjo atlikti bet koks kitas pagyvenęs dėdė ir deja nė vienas kitas aktorius. Aktoriai man pasirodė pilki ir neįtikinantys, tarp veikėjų nėra jokios "chemijos", visiškai nepajaučiau nei pamotės, nei dukros, nei tų jos "draugų", atrodo atsitiktiniai žmonės kalbasi apie nieką, siaubo elementas smulkutis ir nykus, galiausiai ima erzinti tie dirbtinai pilki filtrai ir t.t.
Mes suprantame, kad tai skausmingas pasakojimas apie ligą, tačiau negalima pusvalandžio verto scenarijaus šitaip tempti iki pilnametražio filmo.
Buvo taip neįdomu, kad dvi peržiūros vos netapo trimis. Turėjau prisiversti pabaigti, tiesiog taupydamas savo paties laiką. Nebuvo nei smagu, nei įdomu, nei gražu. Teko motyvuotis tomis mintimis apie valią gyventi, apie nepasidavimą iki paskutinės akimirkos, apie neišvengiamybės suvokimą, artimo branginimą ir panašiai. Visa kita, nuoširdžiai sakau, yra nuobodus mėšlas ir net tie zombiniai momentai atrodo prastai, pigiai ir atsumiančiai. Geriausių atveju "straight-to-dvd" reikalas, yra tikrai geresnių filmų, tiek apie ligas, tiek apie zombius, tiek apie Švarcą.
Susigalvojau tokią durną pramogą, be jokios priežasties, paimti ir peržiūrėti visus nematytus filmus su Liamu Neesonu. Negaliu paaiškinti kodėl taip darau, tiesiog patiko naujas jo filmas Run All Night ir poto pagalvojau, kad nemačiau Taken, na ir pažiūrėjus taip pašlo viskas iš eilės. Truputi juokinga, kad visuose tuose boevykuose jis praktiškai vaidina tą patį personažą, kokį nors tamsios praeities kamuojamą tėtį, mėntą ar panašiai, tada kas nors nutinka jo artimiesiems ir jis juos gelbėja, arba keršija ir t.t. Kvaili ir panašūs veiksmo filmai, tačiau visi daugiau mažiau įdomūs ir gaunasi nebloga pramoga iš tokio maratono.
Taigi pasižiūrėjau keletą jų iš eilės, o štai dabar kai tikėjaus dar vieno tokio pat boevyko, ėmė ir papuolė šis tamsus trileris Pasivaikščiojimas tarp antkapių. Toks tamsus, depresovas ir kruvinas, kad pamaniau tinka ir čia recenziją brūkštelt. Žiaurus, kaip koks Avinėlių tylėjimas, tai trileris apie labai blogus dėdes, grobiančius, prievartaujančius ir žudančius narkotikų pardavėjų žmonas ir dukras. Blogiečiai nupaišyti tikrai šlykštūs, tokie piktdžiugos, kokių realybėj turbūt net negalėtų būt. Jie reikalauja išpirkos, o poto vistiek atsiunčia supakuotus kotletukus, tad čia jaučiasi gerai, kad reikia juos pagauti ir smarkiai nubausti ir yra tas keršto troškimas.
Neesonas čia vėl ex-mėntas su karčia alkoholiko praeitim (lol), imasi narplioti įvykius, kaip privatus detektyvas, vedamas kažkokių asmeninių demonų ar panašiai. Įdomu žiūrėti kaip viniojasi visa ta niūri drama/detektyvas ir labai lauki kol pagaliau blogiečiai bus sučiupti, bet pabaiga turiu pasakyti kažkokia antiklimaksiška ir nuvilianti. Personažų motyvacija lieka labai neaiški ir džiovina toks kartus beprasmybės prieskonis. Nelabai aišku kam reikėjo to tamsaus build up'o, jeigu nepaverčiam to į kokią super žiaurią egzekuciją, fatališką susišaudimą ar dramatišką siužeto posūkį. Lieka tik toks beprasmiškai žiaurus, depresovas, nelabai aiškų tikslą turintis, tamsus filmas. Gerai prastumti laikui, jei norisi kažko nelabai jaukaus, bet objektyviai vertinant - tiesiog vidutiniškas trileris.
"Tik" trisdešimt metelių praėjo nuo paskutinio filmo apie Išprotėjusį Maksą ir štai vietoj kokio nors debiliško remeiko, kaip dabar dažnai nutinka, turime naują dalį, statytą to paties režisieriaus, Džordžo Millerio. Vyrukui septyniasdešimt metų, o jis šitaip spardo šikną! Mad Max Fury Road pranoko visus mano lūkesčius ir privertė išspaust tobulo džiaugsmo ašarėlę. Nesvarbu ar esi Mad Max filmų fanas, ar mėgsti ten visokį steampunką ir panašiai, postapokaliptinę fantastiką ar tiesiog veiksmo filmus, šitas psychų ir bepročių cirkas nuraus stogą kiekvienam.
Kadangi žiūrėjau kine ir dar 3D, galiu tvirtai pasakyti, kad filmas vizualiai pribloškiantis. Nėra to debiliško, dabar madingo, kameros purtymo ir nė kiek nepersistengta su skaitmena. Didžioji dalis efektų yra tikri, praktiniai ir jie atrodo neįtikėtinai gerai. Chaosas ir destrukcija veiksmo ir gaudynių scenose pokšteltas nepriekaištingai ir tiesiog žandai kalatojasi, kai visa tai vyksta prieš tavo akis. Amazing ką jie čia padarė. Efektai, muzika, montažas, personažai, viskas brūžina achujėnumo lubas. Vienintelis "nitpikas" iš mano pusės gal būtų tik tas, kad mano skoniui truputi per mažai kraujo/goro, tačiau jo yra, ko gero tiek, kiek reikia.
Sukurtas nuostabus postapokaliptinis pasaulis, su gausybės ragu įvairiausių smagių smulkmenų, kurių visų ko gero neįmanoma pastebėti per pirmąją peržiūrą. Makso vaidmenį vietoje pasenusio Melo Gibsono dabar vaidina aukštumoje esantis Tom Hardy. Tomas yra toks kietas, kad aš tiesiog neturiu žodžių ir man net putka drėksta į jį žiūrint, nors aš ir esu heteroseksualus patinas. Užtektinai jau filmų su juo teko užmatyt, kad neabejot jo talentu ir sugebėjimu būti superžavingam ir charizmatiškam. Tad ir čia su savo vaidmeniu jis susitvarko puikiai, nors galima net sakyti, kad tas vaidmuo nėra pagrindinis ir visai nebūtinai jis yra "tas pats" Melo Gibsono Maksas. Jis tiesiog papuola į įkarštį įvykių, tarp kitų super-charizmatiškų veikėjų: vienarankės merginos Furiozos, kaukėto "Nemirtingojo" senio ir krūvos rėkaujančių ir šokinėjančių psychų, išsigimėlių ir frykų. Visi puikiai susidainuoja ir gražiai žiūrisi.
Pagal Road Warrior tradiciją filmo veiksmas sukasi apie automobilius ir benziną. Beveik visas actionas vyksta galingoms ir beprotiškai modifikuotoms mašinoms lekiant per postapokaliptinę dykumą. Racionalumui vietos čia nebėra, nes ją perima visiška beprotystė ir tiesiog suprasdamas, kad čia taip turi būti, leidies pagaunamas to estetinio skrydžio ir nunešamas po velniais. Prie pankų ir išsidarkiusių išgamų negalima nepaminėti muzikinio sunkvežimio, grojančio karo maršus ugnimi besispjaudančia elektrine gitara! Pyzda karoče.
Pasimelsiu prieš miegą, gal šitam Milleriui dar šaus į galvą pastatyti filmą pagal žaidimą Twisted Metal, būtų visiškai nerealu. Tuoj pat susiorganizuojat pachmielą ir varot į kiną jo gydytis, nes verta kiekvieno centuko.
Ką tik kinuose rodytas ir žiūrovų, bei kritikų šiltai sutiktas, naujas fantastinis filmas apie dirbtinį intelektą. Sunku patikėti, kad tai režisieriaus debiutas, nes filmas susuktas tikrai meistriškai, pagal visas kiečiausios klasikos taisykles. Nors pati istorija nėra kažkokia originali ar negirdėta, tačiau pateikta labai įdomiai ir nuoširdžiai. Puikiai parinkti, gerai vaidinantys aktoriai, nuostabi atmosfera ir garso takelis prikausto, jaudina ir įtraukia, nepaisant to, kad veiksmas vystosi lėtai ir kai kurie kadrai atrodo kiek ištęsti. Šiuo atveju ramus lėtumas ne erzina, o veikiau hipnotizuoja ir galutinis efektas tiesiog žavingas. Gera.
Nelabai gerai gal tik tas, kad įvykių eiga pasirodė gana nuspėjama ir iš esmės nieko naujo, tačiau, kaip mėgstu sakyt, viskas gerai, kas gerai padaryta, o genialumas paprastume. Turint tai omeny Ex_Machina nė akimirkai nepriverčia žiovauti ar tikrintis telefono. Tie dirbtinio intelekto klausimėliai visada daugmaž tokie patys ir čia, kaip dažnai nutinka, per juos galiausiai narpliojame savo pačių žmogiškumą. Filosofiniai kabliukai, nors gal ir ne švieži, tačiau vis labiau aktualūs, kai gali būti iš tikro artėjame prie tokio, ar panašaus D.I. sukūrimo. Užtenka prisiminti, kaip visai neseniai visus panašia tema pakirbino Her. Nėra čia daugiau ką pridurt, paprastas, bet puikią atmosferą turintis jausmingas sci-fi, kurį norisi rekomenduoti visiems, mėgstantiems šį žanrą.
Neblogas, naujas, mažo biudžeto mokslinės fantastikos filmas tiems, kam patinka kosminiai, tarpdimensiniai, teleportaciniai ir panašūs siaubai.
Scenarijus ko gero parašytas buvo stipriai, tas jaučiasi visą laiką, idėja pagvildenta irgi, ne iš piršto laužta ir sakyčiau istorija visai nepašvinkus. Vaidyba įtikinama, aktoriai atsidavę ir su turimom priemonėm spėju padaryta, kad atrodytų, kaip įmanoma geriau: patalpos, veikėjų išvaizda, šviesos, kraujo ir kiti spec. efektai, bei apskritai montažas ir filtriukai. Jaučiasi, kad intencijos pačios geriausios... bet.
Kad ir kaip nesinorėtų prie to kibti, vietomis skausmingai švietė suveržto biudžeto skylės. Kažkas neparodoma iki galo, kažkas paliekama nusipiešti pačiam. Įsivaizduokit, vyksta susišaudymas, o mes jo nematome, bet matome jo švieselių atspindžius ant besislepiančių veikėjų veidų. Kažkas gal tiesiog atrodo kvailokai, tarkime veiksmo mačiusios, "pradriskę" maikės. Veikėjai kartais pasidaro tokie per daug išprotėję, lyg norėta stipriai kabint žmogiškas emocijas, bet gal kiek per daug? Rimti užmojai, bet rodos ne visi pagal kišenę.
Manau filmui būtų buvę į naudą, jei jis būtų kiek trumpesnis. Dabar turime beveik dvi valandas ir prisipažinsiu vidury apimė miegelis ir teko nusnausti. Gal dėl to, kad viskas vyksta tose pačiose uždarose patalpose. Manau jei tas babkes būtų sukišę į pusvalandžiu trumpesnį reginį, atrodytų kokybiškiau, tačiau ir dabar nėra labai blogai. Žiūrisi tikrai daugmaž maloniai ir dar kart džiugu, kad kažkas labai rimtai daro tokius dalykus. Tebūnie su tuo ką turi, bet daro iki galo ir rezultatas vienaip ar kitaip sudomina, įtraukia ir bent dalį žiūrovų tikrai sužavės. Man asmeniškai - geriau nei vidutiniškai, bet dar ne "oho" ir greit pasimirš. Stiprus šešetas arba silpnas septynetas. Vertas žiūrovų palaikymo vien tam, kad tokie kūrėjai gautų didesnius biudžetus ir tada gal apšiktų visus holivudo šulus.
Vienas iš tų beveik bebiudžetinių kūrinių, kurie įrodo, kad turint entuziazmo, įkvėpimo ir fantazijos, darbščiom rankom galima sukurti neįtikėtinai šaunius dalykus. Insectula, iki kaulų smegenų alsuoja, nuoširdžia meile horrorui ir monstrų žanrui. Filmas visai naujas, bet padarytas tokiu retro vhs stiliumi, muzika "simfoninė", garsas ir vaizdas lyg iš videko, tačiau sulipdyta, sumontuota taip sklandžiai ir meistriškai, kad nors ir supranti jog tai, ką rodo yra kvaila ir netikra, kažkaip lyg leidiesi tos iliuzijos apžavimas ir apgaunamas. Kažkas panašiai mielo, kaip tėvai kurį laiką apsimeta, kad nemato kur jų vaikas slepiasi, kai žaidžia slėpynių, nors vaikas akivaizdžiai tupi spintelėj/po lova etc.
Siužetas nelabai svarbu: žemę užpuola pabaisa, whatever.
Visa magija tame kaip smagiai ir sąžiningai čia viskas padaryta. Vaidyba, subtilus humoras, su daugybe referencų į žanro klasiką(s), puikūs praktiniai gore ir monster efektai prikolnai sumaišyti su debiliškais CGI vaizdeliais. Šauniai parinkti pagyvenę dėdės aktoriai ir absurdiškai išvaizdžios, skurdžiai apsirėdę moterys. Originalūs, šmaikštūs, bei gerai juntami jų personažai. Nerūpestingą šypseną kelianti įvykių eiga. Siaubo fano akys ryte ryja tokį skanų, nerūpestingą gėrį ir viduj taip maloniai šilta.
Pagrindinis trūkumas gal tas, kad filmas kiek per subtilus ir per rimtas bendrai kvailos duoklės/parodijos nuotaikai. Paprastai subtilumą giriu ir čia jis taip pat tarnauja kaip estetinis stuburas, tačiau kartais atrodo susitvardyta per daug. Nesakau, kad būtina visą laiką keiktis, spjaudytis, nuolat rodyti genitalijas ir išmatas, kaip mėgsta kai kurie parodijų ar siaubo komedijų kūrėjai, tiesiog sakau, kad čia, su turimom sąlygom, viskas buvo taip profesionalu, kad gal vietomis nederėjo kuklintis ir galima buvo tėkštelt riebiau.
Tai žinoma nereiškia, kad čia trūksta goro, šlikštynių ar kraujo, tik sakau, kad buvo galima truputuuuka drąsiau ir pošliau. Dėl tos pačios priežasties ir trukmė gal atrodo kiek per ilga, scenos išdirbtos, puikiai atjaustos ir nufilmuotos, gal net per gerai ir per lėtai... Tad į pabaigą kiek prailgsta ir ima žiovulėlis. Truputi drąsiau ir truputi greičiau arba trumpiau, būtų buvęs idealus reginys.
Dabar - vis vien puikus dalykas ir vertas dėmesio visų, kas supranta ir mėgsta trashovą kiną. Tikra meilė spinduliuoja iš vidaus, o pabaigoje akies kamputyje sublizgo džiaugsmo ašara.
Šiemetinis The Asylum, Backmask ar Exeter, kaip jis po galais vadinasi... Viliojantis žymiais vardais ant plakato.
Nepamenu kada filmas būtų taip sunervinęs per pirmas dvidešimt minučių. Viskas kas blogiausia šiandieniniuose siaubo filmuose, čia surinkta į stiprų koncentratą ir išpurkšta žiūrovui kaip koks šiknos dujų balionėlis, tiesiai į veidą. Su geriausiais norais ištvėriau tik 25-ias minutes, bet jaučiuosi pamatęs užtektinai ir susipisęs dieną. Tiesiog gaila savo nervų kentėti iš principo.
Maždaug vienas "jump-scaresas" į minutę, tokiu greičiu važiuoja šitas filmas. Nė vienas jų nebuvo baisus, tiesiog natūraliai suerzina, lyg kas pitardas mėtytų tau į kambarį. Įsivaizduokite kaip būtų nefaina jei koks šlykštus kaimynų vaikas per dvidešimt minučių jums įmestu dvidešimt pitardų nakties metu, po ausimi. Va toks malonumas žiūrėti šitą šedevrą.
Montažas per greitas, veikėjų sakiniai lipa vieni ant kitų, veiksmas vystosi taip greitai, kad nespėju net suprasti kas darosi, totaliai idiotiški personažai pažeriami su kratiniu visiškai nevykusių bajerių ir staiga, be jokio pagrindo prasidedančių kruvinų, bei šokinėjančių siaubų. Pykšt! Pokšt! Sekso juokelis! Apsėstas vaikas! Kaimietis su šautuvu! Nutrenktas kunigas! Žolės juokelis! Bum Bum Bum vienas po kito iššokantys dalykai! Cha cha tai tik draugas išgasdino tris kart! O čia jau nebe! Čia rimtas šūdas! Bybį dėjau.
Tokie filmai laiko savo publiką visiškais idiotais. Tai filmas bandai nieko nesuprantančių paauglių, einančių į kino teatrus, besitikint iš siaubiako tik fizinius jutimus puolančių "linksmųjų kalnelių". Tačiau manau net ir popkornais aplipę debilai turi turėt kažkokius standartus. Net nejuokinga.
Čia nėra absoliučiai nieko verto dėmesio, išskyrus galbūt vadovėlinį pavyzdį, kaip daryti negalima. Šūdina, apšikta, pirsnojanti šikna, šikanti riebų, šūdiną, garuojantį šūdą.
Drauge su pavasarine gamta ir siaubo kine pražysta gaiva kvepiantis žiedas, neabejotinai pateksiantis tarp daugelio (bent, manau, mano - tai tikrai) metų geriausiųjų: Tai Seka. Visiškai paprasta siaubo pasaka, visiškai paprastam siaubo filme, su puikiai panaudotais, gerai žinomais šablonais, bei originaliais, kažkieno šviežiuose košmaruose gimusiais epizodais. Atrodo tiek nedaug reikia, - sugalvot paprastą pasakaitę, nuo kurios net suaugusiems oda pašiurptų, įsivaizduojant. Tačiau kokio meistriškumo reikia tą tyrą siaubą taip subtiliai nutapyti ir įrėminti, kad jis gąsdintų ir matant ekrane!
Nesakysiu, kad filmas yra idealus, pastebėjau porą nežymių trūkumų, taip pat ir momentų, kurie yra aukso vertės medžiaga parodijų kūrimui. Juokas ima vien pagalvojus apie tai, ką iš šitų vaizdų sulipdytų Scary Movie kūrėjai savo laiku :) Tačiau tie trūkumai - daugiausiai kažkoks racionalumo ieškojimas, o žiūrint tokį pasakaitės tipo horrorą, patartina kasdienes smegenėles atpalaiduot ir leisti, kad tikroviškumas ar, net pati istorijos seka užleistų pirmenybę estetikai, bei atmosferai. Šiuos dalykus, kurie lemia bendrą filmo pajautimą, čia reiktų įvertinti itin stipriai, nes jie pila riebiai ir tiesiai į žabtus.
Pastaruoju metu pastebiu labai sveikintiną tendenciją naudoti old-schooliškai skambančius garso takelius siaubo filmuose. It Follows garso takelis čia taip pat vaidina labai svarbų vaidmenį ir yra vertas nemenkų komplimentų. Labai gerai klausosi tiek sintezatoriais sugrota muzika, tiek paprasti, bet veiksmingi žemų dažnių bumbsėjimai. Viskas rėkte rėkia momentine klasika: idėja, plakatas, muzika, nuotaika. Beveik visos scenos, kai pasirodo ta blogio manifestacija - užvedančios ir jaudinančios, kiekvieną akimirką. Nors puiki atmosfera - rimčiausias šio filmo koziris, neturiu ko prikibt ir prie visų kitų kino dalykėlių - vaidyba, montažas, scenarijus, režisūra, kameros darbas, efektai... Mano galva viskas čia savo vietoj ir labai gerai.
Moralas gal net metaforiškai per paprastas, galima būtų sakyt, kad tai filmas apie neatsakingą seksą ir lytiškai plintančias ligas hehe, Tas iškelia visokių teorinių "O kas jeigu?" klausimų. na, bet jei rimčiau, tai suveikia tik kaip prielaida tam blogiui atsirasti. Elkitės brandžiai jaunimas, nes prisičiūdinsite! It Follows yra nuolatinis nerimas ir nesaugumo jausmas. Jis turi ir plėšrių momentų, kuomet blogis kerta iš peties, bet didesnė filmo dalis yra tas pastovus, košmariškas bijojimas ir laukimas, kuomet žinai, jog ankščiau ar vėliau... Dėl tos sapno nuotaikos man ir nesinori kabinėtis prie tokių scenarijaus neaiškumų kaip "kur jūsų visų tėvai" arba "kodėl tu miegi ant mašinos kapoto, o ne viduje". Tai atmosferą kuriantys dalykai ir aš juos galiu suprasti, bei pateisinti, kai atmosfera - tokia nepriekaištinga. Definitli ček aut.
Atleiskite vėl, už itin retus įrašus, galva vis užimta kitais dalykais ir siaubo filmų ne tiek daug tenka pažiūrėt, kiek norėtųsi. Štai ką tik paatostogavau Amerikoj, buvau Los Andžele ir San Fransiske. Aplankiau ir Universal Studios Holivude, tikrai viena įspūdingesnių dienų gyvenime, net ne tiek dėl išprotėjusių karusėlių kino tema, kiek dėl informacinės dalies. Buvau studijos ekskursijoje, kur filmuojami tikri filmai, mačiau kaip sukuriami spec. efektai ir panašiai, galite suprasti kaip tai reikšminga tokiam kinožmogeliukui.
O Lietuvoje irgi geros naujienos: jaunas režisierius Jonas Trukanas, Kino Pavasario festivaliui numetė lietuviško horroro šmotą. Trumpametražį, 15min, tačiau tikrai neprastą - Vaiduoklis, kurio neprisimenu. Kadangi filmas trumpas, o žiūrėjau dar prieš kelionę, tad daug neprirašysiu, bet tikrai privalau atkreipti dėmesį, visų kam įdomu, nes toks dalykas kaip siaubas lietuviškame kine, - tikra egzotika.
Filmą galima būtų sukapot į tris sardeles, po penkias minutes. Jis prasideda meniškai, visai subtiliai/rimtai ir akimirką, net baugiai. Vėliau nuotaika šiek tiek pakeliama komedijine situacija, primenančia kažkokį klasikinį rytų europos anekdotą. Trečia dešrytė - beveik draminės išvados, mano nedideliam nusivylimui paaiškinančios tokią įvykių eigą ir bendrą idėją. Asmeniškai manęs net tiek nesuerzino tas "Dviračio šou" viduryje, kiek antgamtinį elementą paneigianti kulminacija. Jei jau pasirinktas toks pusiau šmaikštus priėjimas, galima ir finale būtų truputi groteskėlio įbert. Net nesunkiai pakoregavus esamą medžiagą galima būtų išgaut kitokį rezultatą, bet į smulkmenas nesileisim, nes čia tik mano nuomonė, nenoriu spoilinti ir taip trumpo filmo, o ir šiaip - turim ką turim.
Tokie eksperimentai džiugina ir jų reikia žymiai daugiau. Pastatyti filmą - absurdiškas kiekis darbo, tad būti gudriu kritiku prie kompo ekrano visada patogu, tačiau svajoti niekas netrukdo ir aš viliuosi, kad greitu metu lietuviškam ekrane pamatysim ir kažką rimtesnio siaubo žanro, nei šitas shortas ar Rūsys. Kolkas iš ant vienos rankos pirštų telpančių bandymų, labiausiai kepurę norisi nukelti Buožytės Knell, išleistam ABCs of death 2. Lietuva gal ir brandina humoro jausmą, tačiau mūsų įsišaknijęs folkas - tamsus, baugus ir liūdnas, tad mano galva stipriausias horroras gautųsi kertant būtent per tai.
Kaip trumpametražiams įprasta - daug nesikabinėsim.
Ach kokia atgaiva, po ilgos pertraukos, su visokiom dramom, trileriais, fantastikom, serialais ir arthauzais, pagaliau vėl žiūrėti gerą, kietai sukaltą siaubiaką. Kažin ar tik man taip atrodo, nes apsileidau ir tikrai žiūriu mažiau tokio kino pastaruoju metu, ar tikrai 2014-ieji ne itin lepino mus gausybės ragu, gerų siaubo filmų? Gal visi geriausieji dar tik bus pamatyti? Rekomenduokite prašau ką nors, nes tikrai labai norisi kokybiško, šviežio horroro.
Starry Eyes (gražus pavadinimas beje) rodo Los Andželo padavėjos kovą, siekiant tapti žvaigžde. Šita formulė tikrai jau matyta ir girdėta, bet filmas prie pasakojimo prasišluoja tokį savotišką priėjimą, susidėliodamas gražią mozaiką iš tam tikrų elementų esančių klasikiniuose siaubiakuose ir kažko originalaus, bei šviežio, kas ankščiau nematyta. Įžanga gal kiek lėtoka ir vietom prailgstanti, tačiau tikrai sudominanti ir paklojanti puikų stalą, gan groteskiškai, išlaikytai kulminacijai.
Be didelių spoilerių, iš esmės tai filmas apie merginą, kuri pasiryžus parduoti savo sielą, kad tik taptų žymia Holivudo aktore. Jai sekasi ne kaip ir neviltis įtraukia jos trapų, isterišką, tačiau atkakliai užsispyrusį personažą. Mes stebim jos transformacija iš nekaltybe spindinčios aukos, į kažką tamsaus ir klampaus. Puikios vaidybos, režisūros ir visų kitų kino triukų pagalba šis pasikeitimas jaučiamas labai ryškiai ir organiškai. Pradžioje dėl neaiškių priežasčių kankinusi negera nuojauta, pamažu tampa gana ryškiai suprantamu, siurrealistišku siaubo paveikslu, kuris būdamas niūriai rimtas, gal kartkartėm, sveikintinai, net nebijo pašiepti pats save (tiems kas matė, - šneku apie finalines scenas ant skardžio, šalia žymiojo Hollywood ženklo, su skanduojančiais, besijuokiančiais seniais, pentagrama ir t.t. kai nori nenori tenka išspaust šypsena ir rodos privalu pareferinti Rosemary's Baby)
Veikėjos draugai, jos aplinka, iš pažiūros tik paprasti, kasdieniai žmogeliukai jai čia tampa akstinu labiau stengtis ir kovoti, o galiausiai atšiauria aplinka, kuri lyg puola sukeldama grėsmes. Jaučiasi merginos vidinė vienatvė, sumišimas ir desperacija. Gal ir nepritardami personažo veiksmams, mes suprantame kuo jie motyvuoti. Pamažu įneriam į tokį tamsų tranzą, su pilkais miesto kadrais, košmariškais sapnais ir visokiais horroriško montažo efektukais, prikoliukais, kaip alia mirksinti blykstė užtemusiame ekrane, praktiniais body horror fokusais tualete ir t.t. Psichologinė plyta slegia smarkiai.
Soundtrekas sintezatorinis labai neblogas irgi, kaip ir visam filme, jaučiama meilė klasikai ir kvepia old skūlu. Pagrindinė aktorė - šaunuolė. Sudaroma tamsi ir įsiurbianti nuotaikytė. Vienintelis ryškus trūkumas, kurį gal jau ir minėjau, filmas, nors ir būdamas tikrai kietas ir įdomus, kažkaip vis vien sugebėjo biški prailgti. Gal reikėjo palikti 15min trumpesnį ir būtų daugmaž idealu (šiaip jis nėra ilgas - normali trukmė, pusantros valandos.) Anyway filmo žinutė ir nuotaika perteikta puikiai, - ne viskas auksas kas auksu žiba, angelų mieste angelų tikrai nėra daug ir galu gale, "ką tu paaukotum už savo žemiškąsias svajas?" bla bla. Žodžiu puikiai. Tikrai kolkas prie šviežesnių, 2014-ųjų, gūsių,
Trileris, perkeliantis pseudodokumentikos žanrą į naują, "išmanųjį" levelį, kuomet filmo veiksmą stebime ne tik per kažkokią rastą juostą, tačiau beveik interaktyviai jame dalyvaujame visokių išmaniųjų telefonų, cctv ir laptopų webcamų pagalba. Mintis gal ir įdomi, ankščiau ar vėliau ji turėjo kažkam šaut į galvą, bet pastatymas deja liūdnas, kaip ir buvo galima tikėtis, užmetus akį į produkciją. Režisierius neblogai pasirodė su savo trumpametražiais VHS: Viral ir ABCs of Death segmentais, bet ar jis gali ištempt pilną kino filmą? Taip pat: Sasha Grey gal ir suprantu ką čia daro, tačiau kaip čia įsivėlė Elijah Wood? Sunkūs laikai?
Trileris greit praranda savo įtemptumą dėl krūvos absurdiškai nerealistiškų nesamonių, kurios nutinka gan greit, kad filmui jau įsibėgėjus, suprastumėt, jog tik veltui gaištat laiką. Tas modernus, "išmanus" rakursas galiausiai taip pat tik erzina ir trukdo, o nebe džiugina. Šitaip ko gero pametama pagrindinė publika - žmonės, kurie norėjo pamatyti būtent taip pastatytą ir sumontuotą filmą. Pati istorija per daug juokingai sukta, gudriau už Pjūklas 28, o ir papasakota kaip debiliukam, su išsamiais blogiukų paaiškinimais, kodėl jie nusprendė daryt vieną ar kitą twistą. Galiausiai lieka Sashos Grey fanai, kurie manau ir taip puikiai žino kur rasti gerų jos video, na ir tokie antsvorio turintys nevykėliai kaip aš, kurie tik nori pamatyti naujų, gerų siaubiakų, tačiau dažniausiai, kaip ir šį kart, krenta veidu į purvyną.
Blomkampas, Pietų Afrikos režisierius, sudrebinęs žemę savo gaivališkais, šviežiais sci-fi perlais District 9 ir Elysium, dabar skėlė dar vieną sudarydamas savotišką išsilaikančio stiliaus trilogiją. 2016, murzinas Johanesburgas, siaubiamas gaujų smurto ir skurdo, suvaldomas tik pasitelkus robokopus į pagalbą. Robotai čia žmogaus dalių neturi, jie – metaliniai pagalbininkai, kuriuos esant reikalui galima pasiūsti į kulkų uraganą. Taip pat turime pagal ED209 paveikslą suręstą robotą „Briedį“, kuris laukia savo eilės sužibėti vos tik pinigų ištroškę gamintojai gaus progą paleisti jį į gatves.
Tokiam štai kontekste, jaunas mokslininkas išranda dirbtinį intelektą ir nutaria jį pratestuoti su pažeistu ir nurašytu policijos robotu. Šis robotas ir taps Čepiu, - besimokančiu, manipuliuojamu, metaliniu vaiku, tačiau mokslininkas nežino jog į jį nusitaikė ekscentriškų gangsterių / reperių gauja – Die Antwoord. Planai sujaukiami ir Čepis tampa viltimi įvykdyti didelį apiplėšimą, o kad tai įvyktų, Čepis taip pat turi tapti nusikaltėlių pasaulio dalimi, tame tarpe patiriant daug komiškų ir dramatiškų nuotykių.
Nors šitas filmas daug komiškesnis ir gal net vaikiškesnis nei praeiti du Blomkampo darbai – tai nėra filmas vaikams. Smurtas čia vis dar yra present ir vietom jis tikrai aršus, tad nepaisant vaikiško personažo, filmas lieka tamsiu science fictionu, dėl ko mes visi ir trinam rankutėm. Mano galva Chappie pastatytas beveik idealiai, tai iškart įtraukianti pramoga, kvapą atimantis veiksmas, fantaziją masinantys išmislai, gero humoro komedija ir paprastai, bet veiksmingai sugraudinanti drama viename. Nuo puikios, tiesiog keisto stiliaus eksplotacijos iki pat dirbtinio intelekto filmuose neišvengiamų filosofinių – egzistencinių pamastymų ir metaforų, čia yra viso to ir viskas labai savo vietoje, be per didelių pretenzijų į meną ar filosofinį šedevrą.
Turint omeny kokia puiki pramoga man tai pasirodė, buvau labai nustebęs kiek neigiamų atsiliepimų filmas susilaukė internete. Daugiausia jų, kaip supratau, įtakoti grupės Die Antwoord dalyvavimo. Kai kurie žiūrovai mato grupės narius kaip bereikalingai išskirtinius, erzinančius ir jei tas jų stilius nėra priimtinas – pilnai suprantu dėl ko filmas gali nepatikti. Tai visiškai Die Antwoord filmas, nuo pradžios iki galo būtent Ninja ir Yolandi (aišku, kartu su robotu) yra pagrindiniai filmo veikėjai. Visi kiti plakatuose figuruojantys žymus vardai – Dev Patel, Hugh Jackman, Sigourney Weaver, realiai yra antraplaniai. Jei jums nepatinka Die Antwoord ir jų ekscentriškas išsipisinėjimas, - būčiau labai nustebęs, jei Chappie patiktų kaip filmas. Beje robotą vaidiną tas pats vyrukas žybėjęs praeituose dviejuose filmuose – Sharlto Copley.
Man Die Antwoord buvo įdomu savo laiku, kai tik jie atsirado, prieš kokius šešis metus, vėliau tas reikalas ir stilius kiek pabodo, tad nustojau jų klausyti ar jais domėtis, tačiau tai, dėl ko pirmą kart jie užkabino mano akį ir dėmesį, niekur nedingo ir būtent tai puikiai atsiskleidžia šiame filme. Režisieriaus meilė ir duoklė šiai grupei čia trykšta per kraštus ir kadangi tai yra šito filmo stuburas – tuo pačiu jis tampa lyg ir jo kryžiumi. Pradžiai dėl to, kad beveik garantuotai pametama dalis žiūrovų, dėl tų žmonių, kurie šios grupės nemėgsta, yra jai abejingi arba negali jos pakęsti, o taip pat ir dėl to, kad vietomis Die Antwoord figuravimo buvo per daug. Net gi man, tai tapo pagrindiniu filmo minusu, keleta šaukštelių persudyta: kai 25ą kartą užgroją jų gabalas soundtreke, visos sienos nupeckiotos jų stiliaus grafiti, ekrane didžiają laiko dalį vien jie, su savo maikėm ir specialiai pagamintais automobilių numeriais ir aš porą kart pagalvojau „na gerai, čia jau šiek tiek per daug, užtenka“. Laisvai galėtų vadintis „Die Antwoord: the movie“ ir esmė labai nepasikeistų.
Bet galiausiai tas nuoširdus susižavėjimas suveikė ir tie, kam grupės stilistika yra įdomi ar bent jau priimtina – turės tikrą puotą akims, nes pasaulis, kuris čia pateiktas, dėl to stiliaus tampa labai savotiškas ir originalus. Toks originalus, kad drįstu manyti jog Chappie su laiku taps kultine sci-fi klasika. Specialieji efektai atrodo stulbinamai, nė kart nejaučiau kažkokios skaitmeninės makalynės, kas naujuose filmuose dažnai pakiša koją. Be keistųjų reperių, nelabai suprantu kas čia gali nepatikti. Gal žmonės iš treilerio tikėjosi kiek kitokio filmo.
Paskaitinėjus ir pažiūrėjus recenzijas, man susidarė įspūdis jog žmonės norėjo matyti kovą tarp mokslininko Čepio išradėjo ir jo priešininko – „Briedžio“ šalininko, galbūt buvo kilus kažkokia išankstinė nuomonė jog tai bus rimta, alia blade runner, dirbtinio intelekto studija boevyko kontekste, tad žmonės galėjo nusivilti, kai didelę laiko dalį Čepis kraustosi po Yolandi trusikus ar su nitrucha prisidaręs „tatuiruočių“ komiškai vagia automobilius. Bet gi tai, kad filmas ne toks, kaip tu tikėjaisi, negali įtakoti jo paties savaime? Aš gal irgi nemaniau, kad bus tiek koncentruojamasi į reperių gyvenimą skvote, bei visą tą išprotėjusį stilių, tačiau manęs šis pateikimo būdas nenuliūdino, o veikiau atvirkščiai – aš mačiau jį kaip privalumą ir kelią aukštyn, virš kitų panašių filmų, žalią šviesą originalumui.
Pramoga, kuri nesinori, kad baigtusi yra ko gero geriausia įmanoma pramoga. Ir pasiėmęs iš filmo net daugiau negu tikėjausi, negailėjau nė cento, todėl taip pat visiems rekomenduoju nueiti į kino teatrą ir pabandyti patiems. Geriausia rekomendacija ko gero būtų pradžiai susipažinti su praeitais šio režisieriaus filmais ir jei jų stilius ir maniera jum pasirodys priimtini, - nematau kodėl Chappie turėtų būti kitoks. Mano kuklia nuomone, Chappie gal net pranašesnis ir natūraliai profesionaliau sukaltas už pirmtakus, nors visiškai juos lygint viens prie vieno gal ir nėra sąžininga. Aš tam stiliui jaučiu didelę simpatiją, man labai patinka, kad režisierius eksplotuoja savo kilmę ir nebijo parodyti meilės South Africai. Dėl tų nepakartojamų akcentėlių ir manierų, beveik-postapokaliptiškai parodytų Johanesburgo miesto vaizdų aš irgi jaučiu augančią meilę tam egzotiškai patraukliam, bet rodos pavojingam pasaulio kraštui, o tuo pat ir Blomkampo filmams. Beje dabar jis statys naują ALIEN ir aš dėl to labai džiaugiuosi, nes nesugalvoju, kas šiai dienai būtų tinkamesnis imtis tokios užduoties.
