Net treilerį teko pasižiūrėti, kad prisiminti apie ką išvis šitas užmirštinas šūdo gabalas. Pradžioje atrodo visai neblogai, rodos bus kažkas idomaus, ar net juokingo, apviniota apie nekilnojamo turto krizę, tačiau nieks deja čia prie nieko neviniota, filmas tėra netvarkingas kratinys neįdomių palakstymų nuo labai necharizmatiško ir erzinančio žudiko personažo, kurio motyvacija, taip pat kaip ir visų kitų veikėjų čia yra visiškai neaiški. Tai vienas tų pavyzdžių, kuomet imi galvoti, kad gal filmas improvizuotas ir realiai filmuotas be jokio parašyto scenarijaus, nes tiesiog neįmanoma už nieko rišlaus užsikabinti.
Beviltiški bandymai būti komedija atsiskiedžia tragiškais siaubiakų elementais, nuotaikai apibūdinti nerandu kito žodžio kaip tiesiog "įkiri" ir kažkaip itin pikta dėl persisiunkiančios beprasmybės, kai ji nei smagi, nei įdomi. Bestuburiai personažai laksto po kelis apleistus namus ir kai supranti, kad visi šansai pavirsti į kažką tikrai originalaus jau praeityje, išjungti jau per vėlu, nes viskas ritasi į pabaigą ir dažiūrime tiesiog iš pykčio. Totalus brangaus gyvenimo laiko gaišimas.
Jau beveik savaitė praėjo po peržiūros, o aš vis dar negaliu išmesti šio filmo iš savo minčių. Dar dieną po to vaikšiojau pajuodusiom akim, lyg su kokiu nelaimės debesėliu virš galvos. Prasta mintis buvo žiūrėti pagyringam prieš miegą. Tamsi laiptinė vakare, dingusi elektra, o reikia eiti į rusį, taip nejauku, bybį dėjau. Net dabar prisiminus kažkaip nefaina.
Atmosfera žiauriai nemaloni, gerklėje užstrigęs guzas trukdo įkvėpti, keistas pulsuojantis soundtrekas taikliai padeda patiekti šį nerimo, juodos nevilties ir tyros baimės atsimerkti, patiekalą. Gerai išnaudoti tie momentai, kai kažko nematai ir savo mintyse kuri baisiausius įsivaizduojamus variantus. Tai kas parodyta irgi padaryta labai skoningai ir su meile žanrui. Pradedant tais keistokais dienos transitionais į naktį ir baigiant tokiais neatskiriamais žanro elementais, kaip goru.
Sunku patikėti, kad tai režisieriaus pilnametražis debiutas. Arba tai yra nerealus jaunas talentas, arba jam tiesiog labai pasisekė. Bet kokiu atveju, jau dabar su nekantrumu laukiu ką jis darys toliau. Tikiuosi ne dešim tęsinių ir spin-offų, kaip dabar vyksta su visokiom Conjuringo Vienuolėm.
Gal ne visiem Hereditary atrodys baisus, gal kažkas prieštaraus, dėl lėtoko judesio, tačiau man visa tai nė motais, kiekvienas plaukelis ant mano kūno styrojo iš šiurpo ir be durnų jump scaresų čia puikiai apsieita.
Ko tikrai nieks nepaneigs, tai kad filmas labai gražiai nufilmuotas ir neša labai tamsią, bei nemalonią nuotaiką. Atmetus fantastinius elementus, galima sakyti, jog čia pasakojama niūri, vienos nelaimingos šeimos istorija. Šia prasme jį galima žiūrėti ir kaip dramą, aišku iki tam tikro lygio, tačiau ką noriu pasakyti, tai kad jo siaubas ateina ne iš nuspėjamų klišių ar gąsdinimo garso/vaizdo efektais, o iš tos empatijos personažams ir suvokimo, kaip žmonės turėtų jaustis išgyvendami tokius siaubingus dalykus.
Tik po seanso galvojau "na labai geras, devyni", bet truputi pagulėjus dabar manau drįsčiau sakyti, kad tai ko gero vienas tų esminių filmų, kuriuos galima dėti prie "geriausių visų laikų". Žinoma kalbant apie horror žanrą. Norėsiu žiūrėti dar ne kartą, bet nežinau kada būsiu tam emociškai pasirengęs. Iš pastarųjų tokių gerų į galvą šauna tik It Follows, The VVitch ir gal koks Babadook, bet jei reiktų iš jų išrinkt kiečiausia, manau Hereditary laimėtų. Tikrai šiuolaikinis horror šedevras. Daugiau pasakyti be spoilerių sunkoka, nors labai norisi apie jį kalbėt, tad tiesiog konstatuoju savo meilę ir rekomenduoju visiems, o tada galėsime padiskutuoti. Šį kart iš principo dedu tą retąjį
Komedijinis serialas apie merginą, kuri sužino, kad yra mirusi ir atsiduria rojuje, tarp pačių geriausių pasaulio žmonių. Kabliukas tame, kad ji čia per klaida, nes žemėje buvo tikra padugnė ir dabar ji turi neišsiduoti, kol jos buvimas ne savo vietoje kelia visokius nesusipratimus. Serija - 20min., ideali trukmė kai reikia kažko lengvo prie maisto. Kolkas yra du sezonai, bet Rugsėjo gale prasideda trečias.
Humoras varijuoja nuo lėkštokų normal-corinių bajerių, iki labai gero ir riebaus juodo. Per seriją pakankamai kartų susižvengiu, kad noriai jungtis sekančią, net jei kartais ir atrodo, kad jau niekuo nenustebins, vis randama kaip smagiai pasukti įvykius. Taisyklės labai lanksčios, tad smagumas ilgai nesibaigia, o narpliojamos temos, nors ir juoko forma, pakankamai tamsios bei artimos, kad negėda supernatural mėgėjams parekomenduoti gero daikto.
Turbūt pas daugelį prie geresnių 2017-ų metų siaubiakų nuguls Mother!, košmariška Darreno Aronofsky [Pi, Requem for a dream, The Fountain, Black Swan] metafora, po seanso priversianti dar kurį laiką pagalvoti. Žymus vardai ne tik režisieriaus ir ne be reikalo, puikiai savo vaidmenis atlieka visi iki vieno - Jennifer Lawrence, Ed Harris, Michelle Pfeiffer, Javier Bardem, tikrai verta paminėti, nes ne koks vaikų darželis susirinkęs.
Metafora, - nes nėra būdo žiūrėti šį filmą bandant tiesiogiai kramtyti tai kas vyksta. Prasmės akivaizdžiai perkeltinės, tik žiūrovui jau spręsti ar alegorijos religinės, ar tai ekologinė žinutė apie motiną gamtą, ar tai kažkas apie sudėtingą kurybos procesą, ar visi šie dalykai viename. Gal dar kažkas apie ką net nepagalvojau?
Košmariška, - nes tai vienas tų filmų, kur rodos kas nors mėgino nufilmuoti blogą žmogaus sapną, su visa keista logika ir netikėtu dalykų virsmu kitais, kurie makes sense tai mums miegant, tai ko gero tiksliausiai apibūdina tai, kaip čia rutuliojasi veiksmas. Tįstanti, nemaloni, nervus drąskanti, košmariška metafora. Sudėtingos emocijos, įkalinimo ir bejėgiškumo neviltis, neužgesinama kažko negero artėjimo nuojauta, per visas dvi valandas, kol galiausiai kulminacija pakylėja mus iki beveik absurdo ir pulinys suplyšta. Manau dar ilgai žmonės minės šitą keistą, originalų ir labai pavykusį eksperimentą, nes, žinokite, yra dėl ko.
