2010/11/15

ENTER THE VOID

Su džiaugsmu (su)lauktas naujas Prancūzų kino virtuozo Gaspar Noe darbas. Gaspar Noe pažįstame iš CARNE, I STAND ALONE ir nepamirštamo - IRREVERSIBLE. Negana to, kad Noe filmai labai paveikūs savo žinutėmis (ar kaip jas pavadinti) tačiau ir vizualinis jo stilius gana unikalus ir paliekantis įspūdį. Irreversible nefiksuota, betkaip po erdvę lakstanti kamera mane tikrąja to žodžio prasme fiziškai pykino, ir aišku, nereikia ir sakyti, kad pralekiantys vaizdai nebuvo itin malonūs. Tai ką gali pamatyti kamerai apsiraminus, verčia tave pagalvoti, kad geriau jau ji vėl lėktų šalin. Su pačia kino patiekimo forma Noe žaidžia drąsiai ir valdingai, todėl naujasis ENTER THE VOID - ne išimtis. Kaip tik, sakyčiau ta linkme einama toliau ir giliau, ir Enter the Void tai visų pirma reginys ir jutiminis potyris, nei papasakota istorija. Tai gali atrodyt lyg pigus triukas ar idėjų stoka, tačiau aš supratau, kad esu neabejingas Noe stiliui, tad įžvelgiu daugiau teigiamybės, nei kabliukų. Tiesa, turiu pripažinti, kad vietomis filmas tapo per daug "trippy" ir dėl to negalėčiau vadinti jo šedevru, kaip, kad buvo su Irreversible. Kamera šį kart ne tik, kad laksto po erdvę, tačiau yra tarsi apskritai nesustabdoma, jai nerūpi jokios sienos ar atstumai. Nemenka dalis seanso yra išplaukusios šviesos, akinanti šviesa, mirksintis blyksniai, neoninis košmaras, cgi gliukai. Lyg būtum suvartojęs štai tokio kino-narkotiko.
Pamatavimai ir palyginimai ne visada turi daug reikšmės, juolab, kad Enter the void, tikrai labai originalus ir išskirtinis filmas, daugmaž visomis prasmėmis, tad sakyt, kad jis geresnis ar blogesnis už praeitus/kitus nebūtų iki galo sąžininga. Jis kitoks, nors ir eina panašiu keliu. Nuneša mus gilyn į purviną, švytintį, naktinį Tokijų, kur su pagrindiniu heroju iš pirmo asmens perspektyvos smarkiai apsvaigstame nuo narkotikų ir leidžiamės į tolimiausią ir, įtariu, prasmingiausia jo gyvenimo tripą. Filosofinės pusės ar idėjos, net nesiruošiu čia kabinti. Ji gali pasirodyt per paprasta, arba per sudėtinga, tačiau čia kiekvieno interpretacijos laisvei paliktas dalykas. Istoriją galima suprast kaip paprastutę, galima įžvelgt ir daugybę sluoksnių. Vienas siužeto aiškinimas, manau, nebūtų teisingas. Pasiruošti teks nemaloniam tripui. Kad ir koks spalvingas ir mirgantis, filmas yra kraupus, niūrus ir be galo slegiantis. Dvi su pusė valandos sekso, narkotikų ir sudaužytų gyvenimų, kurie išvirsta į metafizinę klejonę arba brutalią žemišką mirtį. Kas nutinka dar tai šito kino narkotiko perdozavimas ir nežinau ar Noe to norėjo, tačiau gal su visais tais gliūkais biški persistengta. Dvi su puse valandos tai jau ilgas laiko tarpas kinui ir manau, jam būtų buve labiau į naudą šiek tiek apkarpyti tuos narkotinio sapno/kliedesio sequencus, nes kartais jie nuskraidina mus taip toli, kad imame pamiršti apie ką buvo pasakojama. O tai nėra labai gerai ar gal aš tik kabinėjuos? Visgi efektas pasiektas, tikrai nesu dar matęs nieko panašaus ir ko jau ko, bet šito filmo kaip vizualinio ir jutiminio/emocinio potyrio neužmiršiu niekada. 9/10

2 comments:

  1. shit... must see po tokio review :) Man irgi užkliuvo akys už šio filmo.

    ReplyDelete
  2. Anonymous1:29 PM

    Na Noe dar kart įrodė savo genialumą. Labai liuks filmas. Žiūrėjau ir negalėjau atplėšt akių, ir nesijautė, kad būtų kažko perdaug.

    ReplyDelete