KYOFU: THE SYLVIAN EXPERIMENTS

Bičas parašęs originalųjį Skambutį čia pavaro vos ne kaip koks Lynčas: "nieko nesupratau, bet labai patiko". 2010, sakyčiau, dar visai šviežiena, iš Japonijos šį kart ir kvepia šviežiau. Nėra atsibodusių vaiduoklių, nutysusiais juodais plaukais ar kompiuteriais ištampytom akim ir burnom. Siaubas čia daugiau toks lėtas ir košmariškas, kaip Kurosawos filmuose, primena Sakebi, Rofuto ir t.t. O čia jau kaip žinia netgi labai mano arkliukas, tad sunku likt visai objektyviam.

Kyofu gal net labiau pavadinčiau tokiu tamsiu, kraupoku sci-fi, nei horroru. Siaubo čia ne daug, tačiau viskas apipinta antgamtine paslaptimi, kuri pamažėle išsivinioja kapsint filmo minutėm. Retkarčiais atrodo, kad jau nusipezama į lankas iš to noro būti paslaptingiems ir meniškiems, tačiau dėmesys nuolat išlieka ir kaip tokio lėto, atmosferiško veiksmo filmui, jis prabėga labai maloniai ir nė kiek neprailgsta.

Sapno pobūdžio tamsus ambientas, kuris turbūt vertingesnis savo jausmu ar estetika, nei papasakota istorija, kurią susirankioti deja nėra lengva, o kai ir susirankioji, neatrodo ji tokia mandra, kaip mandrai čia viskas parodyta. Visgi simpatijas laimi, jei ne kaip prasmingas pasakojimas, tai bent jau kaip audiovizualinis meno kurinys, nes šia prasme tai sunkoka jam ką ir prikišti. Gražu. Tik tiek.

7/10