EXIT HUMANITY

Vis kitaip dar žmonės sugeba pamatyti, atrodytų jau tokį nuvalkiotą, zombių žanrą. Šį kart tai vėl labiau jausminga, išgyvenimo drama, kur zombiai, tarsi esminis prieskonis. Idėja taipogi nebloga, - kas jei zombių apokalipsė jau buvo? Ir gal net ne kartą? Exit Humanity nukelia mus į Amerikos pilietinio karo laikus, po kurių staiga sekė istorijos nutylėtas vaikštančių numirėlių protrūkis. Tai išgyvenimo ir vilties istorija, skausmo ir pergyvenimo pasakojimas apie žmogų, kuris praranda viską ir iš paskutiniųjų stengiasi atsitiesti.

Tas kilnus, literatūriškas tonas nedingsta viso filmo metu, todėl priduoda istorijai kažkokio epiškumo. Labiau lenktas link ilgaamžiškų vertybių skatinimo, filmas iš tiesų skatina žmogiškumą ir kilniaširdiškumą, nors jo pavadinimas ir sufleruotų atvirkščiai. Tobulas montažas, išmintingai panaudoti klasikiniai triukai ir net išradingai įpinta animacija. Puikus, epinis garso takelis, na labai arti tobulybės filmas šliaužioja. Nors gal ir galėtų būt pusvalanduku trumpesnis, kad užtikrintai nė vienam neįvarytų žiovulio.

Akys visad džiaugias matydamos Bill Moseley, o dar geram filme - išvis smagu. Gerai buvo, kad išnaudota natūrali miškų tamsa, nėra to dišovo jausmo, kad nors veikėjai aklinoj tamsoj - aplinkuj pilna lempų ir šviestuvų. Ir, pasikartojant, apskritai tai turbūt labiau survival drama nei zombių horroras, bet aš niekad nemačiau per daug ryškios skrities tarp šių dviejų žanrų, o juolab nepastebėjau, kad jie viens kitam trukdytų. Žiūriu tai tik antras šio režisieriaus darbas, gal reiktų griebt ir pirmą ta proga. O Exit Humanity patiks, kam patinka The Walking Dead [1; 2;], kam patiko The Road (nors čia aišku ir ne taip tamsu), na bet jaučiat kur lenkiu. Jausminga, dramatiška, gražu ir dar su zombiais. Vertas grieko.

8/10