IRON SKY

Keletą metų nekantriai lauktas ir pagaliau netikėtai pasirodęs, pradinį pavidalą pakeitęs Plieninis Dangus. Lauktas, kaip nedidelio biudžeto nacių-zombių iš mėnulio ataka, kažkaip pavirto į didelio biudžeto tiesiog-nacių iš mėnulio ataką. Man tas aišku nelabai patinka, bet turiu pripažinti, kad reginys vistiek smagus. Horroro dalį čia turbūt perima politinė kritika, kuri beje irgi visai kandi ir taikli, nors vietom gal ir bukoka.

Liūdniausia žinia čia pat, horroro nebelieka jokio: Iron Sky tėra fantastinė, juodoji komedija. Aišku, ne mažiau nesamonė nei naciai-zombiai, bet negaliu paslėpti nusivylimo šiuo aspektu. Naciai-zombiai, - daug geriau, nei šiaip naciai, ar ne? Dar kažkaip tikėjausi daug kraujo, smurto ir nuogybių, kaip ir priklausytų normaliam exploitationui. Čia gi daug keikiasi, bet kitų išvardintų gėrybių stipriai trūksta. Paleidus kokių kankinimų, išsigimėlių, papų ir fontanų kraujo, drasiai užsilopytu zombių nebuvimas. Deja.

Na bet gerai, nebebostringaujant apie tai, kas čia turėjo būt, turim ką turim. Pralaimint karą naciai išsikraustė į tamsiąją mėnulio pusę. Dabar pora politinių kosmonautų juos atranda, vienas iš jų - juodukas. Naciai jį nubalina ir pasitelkę jo išmaniojo telefono galias pagaliau užbaigia žemės puolimo projektą. Pagrindinės figūros čia naujasis blogietis fiureris, senasis, nustumtinas fiureris (kurį vaidina pats Udo Kier), nualbinosintas juodukas Washingtonas, vokietė simpatulka, tikinti, kad nacionalsocializmas tai hipių religija, tik garbės trokštanti amerikos prezidentė su nemažiau išprotėjusia parankine, na ir visi kiti antraplaniai.

Jie čia malasi, kariauja, mylisi, rezga, ginčyjasi, rungtyniauja, žudo viens kitą ir t.t. Galiausiai viskas veda prie kosminio pasaulių karo, kurio abejose pusėse - žmonės. Smagiausiai turbūt žiūrėjosi Jungtinių Tautų būstynės ginčai, kam kas priklauso ir kas ką pridirbo. Nepaslaptis, kad nesamonė neeilinė, todėl prieš žiūrėdami turite suprasti, kad čia nebus rimta fantastika. Man tai labai džiugu, kad tokios idėjos kažkaip sugeba gauti tokį biudžetą ir išplauks į platesnius vandenis. Gaila, kad tie platesni vandenys šiuo atveju salygoja ir exploitationiškos kokybės kritimą. Pabaiga kažkokia neklimaksiška pasirodė, kažko vis pritrūko, bet šiaip jau smagus žiuralas ir pakankamai trenktas, kad jį žmonės ilgiau atsimintu.

Labiau lygintinas su Mars attacks! nei su tarkime Dead Snow. Kažkieno galbūt džiaugsmui, kažkieno nusivylimui. Visgi, kaip ten bebūtų, gera sulaukti didelių produktų ne tik "gudriomis" temomis. Paskaičiavus visus trūkumėlius, nors ir nepateisinti ilgus metus brandinti lūkesčiai, turiu būti sažiningas ir pripažinti, kad ką jie čia bepadarė, buvo visai žavu ir man patiko.

8/10

PORNO HOLOCAUST

Ilgai kaupausi, kad pribrestu noras pažiūrėti šitą D'Amato klasiką, na ir eilinį kartą tik įsitikinau, kad tie porno su siužetu - ne man. Iš esmės tai to ir tikėjausi, nežinau net kas paviliojo, gal tas didžiulis noras užlopyti spragą. Na užlopijau, bet antrą pusę teko prafastforwardinti, nes buvo taip nuobodu, kad neduok dieve.

Žodžiu keli vyriškiai susitinka su keliomis damomis mokslininkėmis, kad nuplukdytų jas į salą ištirti radioaktyvių išmatų. Turėdami daug laisvo laiko jie visi drožiasi, čiulpčioja pimpalus, na, o jei vyriškių nėr šalia tai persimeta ir į lezbietišką actioną. Natūralu, bet per daug gal old skūliška, man nelabai ir gražu net. Atvykę į salą visi taip pat drožiasi, tačiau čia iš už krūmų juos stebi mutantas.

Radiacijos paveiktas ir sekso ištroškęs juodaodis zombis su dideliu... urvu, kuriame gyvena! Na ta proga jis pabirbina kelias mergas, užmuša kelis diedus. Kiti gi supratę, kad tai gali būti paskutinė jų gyvenimo diena nutaria ta proga dar pasikrušti!
Na žodžiu toks old skūlinis porno su siužetu ir dar monstru. Nepatinka man toike dalykai, bet smagu, kad tokių yra. Susilaikysiu ir nuo vertinimo, ne mano kiemas čia tai nelabai ir nusimanau. Šelmiai tie Italai.

DREAM HOME

2010-ųjų Honk Kongo Svajonių Namai pilna jėga nuspiria atgal į aršiausius Azijos ekstrymus. Tikras gaivos gurkšnis šitas tobulas kinas su siaubu, drama ir gal tamsiu humoru. Susuktas subtiliai ir nepriekaištingai, filmas tėkšteli tokių, tiesiogine prasme, kvapą atimančių žudimo scenų, kokių jau senokai neteko matyti. Dūsti kartu su aukom, kurios galuojasi ilgai ir esi priverstas stebėti visą tą agoniją iki tokio lygio kol siaubą ima keisti juokas.

Tačiau nors tas nežmoniškas žiaurumas ir bus tai, kas uždirbo šitam filmui vardą, visgi turiu pabrėžti, kad ne vien tuo jis varomas. Žudynių siaubai perpinti su intriguojančia drama ir nuoširdžiu pasakojimu. Tas jaumas, kai kažko taip nori, bet negali turėti manau pažįstamas visiem, na bent man tai tikrai. Tad nors herojė ir elgiasi kaip paskutinė psychė (akivaizdu jog tokia ir yra), tačiau kažkaip sunku jai nesimpatizuoti, kas vėliau stebint jos veiksmus verčia žiūrovą jaustis dar labiau sumišus.

Tai kas gi čia darosi? Honk Konge nesveikai užkilus nekilnojamo turto kaina. Mūsų herojė trūks plyš nori nusipirkti butą su vaizdu į jūrą, tokį, kaip kad turėjo vaikystėje, kol jų iš ten negražiai neiškraustė. Butas dabar visai ne jos kišenei, tiesą sakant su jos callcentrine alga turbūt ir viso gyvenimo neužtektu paskolai užmokėti. Bet karti realybė šiai moterėlei - ne kliūtis siekti savo svajonių ir ji pasirinks itin idomų (mums) būdą siekti savo žvaigždžių. Aš tarkime labai noriu keliauti toli toli, pamatyti egzotiškus kraštus. Pinigų tam irgi neturiu, gal pavyktu sugalvoti kažką panašaus? ;)

Pažiūrėkite kaip reikia siekti savo tikslų. Na, o jei rimtai tai tikrai idomus ir sarkastiškas požiūris į šiuolaikinio materializmo sujauktą protą. Geras smūgis į papilvę ir aršesnių vaizdelių mačiusiems. O smagiausia, kad įsiurbia net ir antraplaniai nereikšmingi dialogai. Išprotėjusi ta Azija ir nuostabi.
Su meile 9/10

APARTMENT 143

Na ir dar viena džiugi naujiena visiem Paranormal Activity gerbėjam, dar vienas vykęs, jau seniai nebe naujiena tapusio, pseudodokumentikos subžanro pavyzdukas, Ispanų Emergo arba 143-as butas. Siužetas dabar dažnai sutinkamas, tad pasakoti nėra daug apie ką. Būrelis vaiduoklių medžiotojų atvyksta tirti keistų reiškinių. Idomu tai, kad šį kart vietoj didelio nuošalaus namo pasirinktas daugiabutis, tačiau tas per daug įtakos neturi.

Fintai vistiek daugmaž tie patys, lėti palubėse kabančių kamerų užfiksuoti tuščių kambarių kadrai, kuomet tik ir lauki kada čia kas iššoks ir tave išgasdins. Kažkokie skoliniai atpažįstami gal ir iš Insidious ar net iš kokio Evil Dead, bet čia tik svaičiojimai. Paprasčiausiai tai yra tinkamai panaudotos ir dėl to veikiančios, geros siaubo klišės. Gyvas liudijimas yra tai, kad net ir su tokia jau siaubo kine kone kasdieniška istorija, filmas taip išlaiko mus ant pirštų galų.

Buvo ir baisu patamsy ir smagu kai išgasdina ir pasakojimas nenuobodžiai išdėstytas. Gaila, kad tikrai daug tokių panašių filmų dabar pasirodo tai gal ir šitas labai ilgam neužstrigs atmintin. Bet šiaip jau geras vakaro šiurpas ir galu gale nėra taip blogai tas požanrio vystimas kai atneša tokių gerų vaisių kaip šitas ar koks Grave Encounters. Daug mieliau žiūrėčiau dar tris tokio tipo filmus, nei vėl kokį nors tragišką perstatymą. Dar komplimentai aktoriam, kurie sugebėjo ne tik įtikinti, bet ir dramytę šiokią tokią išspausti.

8/10

ADAM CHAPLIN

Šiandien turiu išeiginę, išlaikiau vairavimo teorijos egzaminą, tad nutariau sau padovanoti siaubo filmą. Paskaičiau Slasherio recenziją siaubas.lt tinklapyje ir iš esmės kažko naujo nepasakysiu, norėtusi tik paantrinti ir sutikti. Pavadinimas tikrai nekvepia goru, nuotaika tikrai keisto sapno ir filmas tikrai turi kažką labai savito. Taigi viskas kas parašyta - gryna tiesa.

Senokai jau mačiau gerą, grynai ant goro ištrauktą filmą rimtam kontekste. Kažkaip dažniau pastaruoju metu pasitaiko Japoniški kraujais sprogstanys humorai, kurie veikiau įvardintini kaip juodosios ar absurdo komedijos nei siaubiakai. Adam Chaplin irgi turi tokią siurrealistiškai piktdžiugišką gaidelę, bet jis labiau nusveria kažkokios keistos, Itališkos tamsos naudai.

Pasišventusiems goreriams tikrai sueis išdarkyti snukiai, personažai irgi idomūs tokie. Efektai kraupoki ne tik raudonos spalvos kiekiu, o ir skaudžia išmone: kiek gali nemirti ant strypo pasmeigtas ir degantis žmogus? Galui kažkoks nekromantiškas kone apokaliptinis vaizdinys, na žodžiu superinis sapnas su kibirais kraujo ir atvėpusiais išsigimėlių žandikauliais. Bravo debiutas režisieriaus, ne kasdien tokių pamatai.
9/10

INVASION (LT)

Na ir, kad jau nieko doro neparašau, tai kiek linksmesnis postas. Štai radau Lietuvišką trumpametražį šortą Invasion apie robotus puolančius Vilnių. Tokioms idėjoms reiktu paskirti nors Moterys meluoja geriau biudžetą ir jau galėtume pamatyti kažką tikrai idomesnio. O tai turbūt pirmas kartas kai ekrane matau degantį Vilnių. Ai nu nepaisant Kalniečio, kuris nuvertė TV bokštą ;)



Ai, o čia su žmona patys padarėm idiotišką minutėlės šortą ant pachmielo. Deja nesimato banano rankoje

LIVIDE

Nepykit už pusėtinus postus, visai neturiu laiko pastaruoju metu, bet va sužiūrėjau naują, tamsią prancūzų siaubo pasaką Livide. Makabriška, keista, baugi ir tuo pat metu savotiškai graži. Deja šiandien visai neturiu upo kažką rašyti, o atsiskaityti prieš jus norisi, tad rekomenduoju paskaityti išsamią ir kokybišką Slasher recenziją siaubas.lt tinklapyje.

Pats filmukui duosiu 7/10, skanus sausainukas, smagiai panaudotos klišės bei keli tikrai originalūs sprendimai, bet nieko kažko labai iš koto verčiančio. Baugi praeitis, kvaili paaugliai, nejauki senė ir savotiškas priėjimas prie vampyrų temos, kas beje man labiausiai ir patiko ir gal keletu momentu net privertė prisiminti Let the right one in, tačiau jų lyginti neverta. Livide tai daugiau pasakaitė, kaip sapnas, realybės nesivaikantis filmas.

THEATRE BIZARRE

Siaubo filmas man šiomis dienomis - tikras skanėstas, desertas, kurio negaliu sau leisti kasdien, tad kai pagaliau atsiranda proga, labai gera pamatyti kažką tokio, kaip šis keistasis teatras. Tai dar viena trumpų siaubo istorijų kompiliacija. Šį kart beveik jokio humoro, tik skausmingos, metaforiškos ir tikrai keistos siaubo pasakos.

Apie bendrą tokių rinkinių prasmę jau rašiau ne kartą, tad apie tai neišsiplėsiu, tik šį norėčiau išskirti kaip vykusį rimtą variantą, per visas skirtingas istorijas išlaikantį tą patį liguistą, keistą pojūtį. Kartais gal net labai keista, tačiau visąlaik tikrai idomu. Vieni vardai pažįstami geriau, kiti girdimi pirmą kart, na bet visumoj tortas kuo puikiausias, tad dabar bent po sakinį apie ingredientus.

Pradžioje kažko įbauginta panelė atslenka į apleistą teatrą. Keistenybių teatras tai vieta, kur medinuko judesių traukomas baugus senis pradeda pasakoti visas šias pasakėčias. Jų bus šešios.
Pirmoji galbūt paprasčiausia, bet gerai tinka įvadui. Amerikonų porelė keliauja po prancūziją, čia sutinka seną raganą, kuri vėliau vyriški pavilioja, užsiundo juos varlėmis ir kažkokiu varlių karaliumi iš nekronomikono.

Antra istorija 'Aš tave myliu' tai sudėtingas, sudėtingas poros santykių aiškinimasis, kuris vėliau netikėtai virsta kruvinu košmaru. O gal toks buvo nuo pat pradžių? Trečias pasakojimas tai paties Tomo Savinio skausminga istorija apie vyro ir jo žmonos pašlijusius sanytkius, sprendžiamus sapnuose. Nupjauta varpa pusryčiams ar nukirpti akių vokai vakarienei, jau čia jum rinktis. Po kiekvieno segmento vis grįžtame į salę, kur medinis senis trumpai kažką pafilosofuoja.

Ketvirtoji istorija - draminė, siaubas čia grynai gyvenimiškas. Ji turbūt ramiausia ir taikiausia, bet man kone labiausiai ir patiko. Privertė susimastyti ir maloniai užbūrė, nors tema ir labai tamsi. Stipru. Penktoji - Karimo Hussaino išmislas apie tai, kad jei nužudai žmogų ir kai jam pro akis prabėginėja gyvenimas, išsiurbi jo akį su švirkštu, susileisdamas turinį sau į obuolį, pergyveni viską ką gyveno tas žmogelis. Ir paskutinė istorija, tikras bizaras, su maisto fetišu ir ištėkštom žarnytėm. Nežinau net kaip paaiškinti, bet žmona sakė, kad labai estetiška :)

Žodžiu toks derinys keistenybių. Pakrypęs, po truputi iš skirtingų pasaulio šalių, kiek kitokių skonių, skirtingų, bet tamsių protų, kuriuos vienija meilė siaubui. Vienokiam ar kitokiam. Bet kokiu atveju šaunus dalykas, vertas tamsiojo meno mėgėjų dėmesio. Kaži ar ta pasikartojanti santykių aiškinimosi tematika samoningai čia ar netyčiom?
 8/10