AD ASTRA

Nežinotas, nelauktas ir tik iš kino plakatų pastebėtas, naujas sci-fi su Bradu Pitu. Nuo pat pradžių lenda labai maloniai ir stebina gražiais vaizdiniais, bei rimtą atmosferą kuriančiu garso takeliu. Paimta labai cool konceptų kaip pvz. - stratosferą siekianti antena (hintas į Baumgartnerio šuolį), komercializuoti skrydžiai į mėnulį ir kitų planetų kolonizacija (Tik spaceX čia vadinasi Spacecom), prognozuojamas karas dėl Antarktidos išteklių ir panašiai.

Vaizdiškai/garsiškai viskas beveik tobula. Kinematografija nuostabi, veiksmo scenos negausios, tačiau atrodo tikrai stulbinančiai ir atima žadą, Pitas čia susikaustęs, nes to reikalauja jo personažas, tačiau susigaudyti jo jausmuose padeda kartais skoningai įsiterpiantis vidinis balsas.

Tačiau tiems, kam žiūrint kiną rūpi logika, mokslinis tikslumas ir kas negali išjungti dalies smegenų vardan mėgavimosi estetika, filmas, bijau, gali ir nepatikti. Net man aišku, kas atrodo visai realistiškai, o kas - kaip totali nesąmonė. Scena "su skydu pro Neptūno žiedą" tikrai privertė juoktis, o ir atstumai galop nubraukiami į šiukšlyną, lyg kosmose tai būtų nereikšminga. Nemažai veikėjų veiksmų yra sunkiai įtikinami ir motyvacija jų ne visada aiški, o pagrindinis naratyvas su astronauto tėvu man taip pat pasirodė iki galo neišdirbtas. Taigi filmas gražus, kol jį žiūri, tačiau tai viskas.

7/10