Ir vajė vajė kaip silpnai Šiamalanas užbaigė savo trilogiją, o Split tiek vilčių teikė jo nusmurgusiai reputacijai išgelbėt, bet deja viskas šuniui ant odygos. Jis vėl grįžo prie savo nupezusio, vaikiško, nelogiško sąmonės srauto, kurio negelbsti nei Willisas, nei pusę filmo tylintis Samuelis, nei visai pusė-bybio įžanga, kuri atrodė įprastame filme, būtų kulminacijos vietoje.
Kartais kyla jausmas, kad žiūrime komediją, tačiau bijau, kad taip būti neturėjo. Personažų arkos užbaigtos be jokios pagarbos, galas tragiškai antiklimaktiškas. Rodos, kad visą filmą kažko laukiame, tačiau tai niekad neįvyksta, o kai pagaliau suvoki, kad čia jau viskas, belieka tik nusiprunkšti. Vienintelis kas gelbėja seansą, tai žiauriai besimaivantis James McAvoy, į kurį tikrai smagu žiūrėti, bet šiaip tai tragiškas, nesąmonių pilnas nesusipratimas, kurį norisi greičiau pamiršti.
Biški netvarkingai pradėjome su žmona pirma žiūrėti Split (o iš kur mes galėjome žinoti, kad twistas atskleis paslaptį, jog tai tęsinys) tai dabar jau prieš žiūrėdami Glass nutarėm nekvailioti ir užsilopti spragą. O Unbreakable pasirodo tikrai fainas ir ne veltui gerai vertinamas filmas, dar iš tų laikų kai Šiamalanas nebuvo nukvakęs ir nedarė tokių nesąmonių.
Nuostabi, purvina, rudeniška Philadelphia. Mūsų amžiaus žmonėms artima 2000's atmosfera ir soundtrekas, neįprastai papasakotoje super-hero istorijoje, kurios metu nuolat kvestionuoji ar čia tikrai veikia kažkas antgamtiško ar viskas tiesiog mūsų ir veikėjų galvose?
Jaunesnis Briusas Vilis, kai jo vaidyboje dar buvo kažkiek emocijų ir visad kerintis Samuel L. Jackson čia veikia kaip puikus duo. Filmas švelniai naivokas, kaip ir visa Šiamalano kūryba, siužetas gana nuspėjamas, tačiau toks mielas ir artimas, kad nesunku greit įsijausti ir tikrai iki pat galo visai fainai žiūrisi. Net keista, kad ankščiau neteko viso normaliai matyti. Bet, sako, geriau kažkada nei niekad, ane?
Kaip tikėtasi, iškeptas antras Dark sezonas. Sėdome žiūrėti būdami visai excited, bet nemeluosiu, greitai užpiso tas pats per tą patį, vėl kiekvieną seriją. Nors serialas ir protingai suviniotas į žavų galvosukį, tačiau tikrai sunku pridurt kažką, apart to, kad turime dar aštuonias valandas to, ką jau turėjome pirmame sezone.
Ir na... nesąžininga labai koneveikti, nes lyg ir viskas tvarkoje čia, faina ta atmosfera, gudrus plotas ir t.t. bet truputi jau juokas ėmė nuo to overusinto laikrodžio tiksėjimo semplo keičiantis scenoms, kraupios siaubiako muzikos kiekvienai progai pasitaikius ir nuolat sutrikusių aktorių veidų, pakraupusiais žvilgsniais. Į juos bežiūrint galvon šovė net kelios galimos sunkesnio lygio drinking games idėjos. Pvz.: Po shotą kas kart kai išgirstat tiksinčio laikrodžio semplą.
Tikriausiai verta, jei labai patiko pirmas sezonas ir žinoma tai dar ne pabaiga, neabejoju, kad bus užkietėjusių fanų kultas, tačiau bijau, kad aš jo dalimi nebūsiu.
Gana paprastas, bet paveikus siaubiakas apie būrelį anglų, išsiruošusių į žygį Švedijos gamtoje. Veikėjai - ne erzinantys paaugliai, kaip dažniausiai būna, o kiek pavargę 30-40 metų vyrai, kurių netolimą praeitį slegia kraupi draugo netektis. Kurį laiką sunku pasakyti ar jie turi reikalą su žmonėmis ar kažkuo antgamtišku, bet tas nežinojimas sukuria daug kokybiško nerimo ir nejaukumo. Filmas tikrai baisokas ir buvo keli išradingi kino triukai, kokių dar nesu matęs. Pati pabaiga gal kiek silpnoka, tačiau tas tikrai nepatrukdo, kai viskas iki tol yra pretty much zjbs.
Tinkamas įvairių elementų miksas su unikaliu išskirtiniu prieskoniu, kuris kaip jau sakiau nors ir būdamas paprastas, tačiau dabar, kai žymiai rečiau pasižiūriu siaubo filmą, buvo kaip gurkšnis šalto alaus, šutinant vasaros saulei.
Režisierius David Bruckner nėra siaubo naujokas, jis jau girdėtas iš tokių filmų kaip VHSar Southbound, bet čia pirmasis jo pilnametražis kūrinys, kurį teko matyt ir panašu, kad ateityje verta laukti dar daugiau panašiai kokybiško gėrio.
