Kai išgirdau apie idėją gaivinti "Twin peaksą", iškart ją iškoneveikiau ir visai ne dėl to, kad būčiau baisus dviejų pirmų sezonų fanas. Gal net sakyčiau atvirkščiai, skirtingai nei Fire walk with me (kuris man yra 10/10 filmas), "senasis" twin pyksas man atrodo ganėtinai nuobodus šūdelis, taip išlindęs tik per nuostabią muziką ir tai, kad buvo smarkiai kitoks savo laikmečiui, su visom keistenybėm ir psichodeliniais intarpais. Dabar kai viskas taip važiuoja ant nostalgijos ir rodos tiek mažai išeina originalaus turinio, buvau pasipiktinęs, kad rodos ir Lynchas sumanė šokt į tą traukinį ir galvojau, kad jau tikrai nieko gero iš to pusėtino kulto nebebus. Klydau.
Lynchas regis ilgai nieko nedarė, bet dar kartą įrodė, kad yra savotiškas kino genijus. Jei savo laiku Twin pyksas buvo kitoks, dabar, po 25 metų, šiais moderniais post-visko laikais, jis vėl kitoks. Tiek kitoks nuo visko kas įprasta, kad net sunkoka jį rekomenduoti keistenybių dažnai nežiūrintiems žmonėms ir tiek kitoks nuo pirmųjų dviejų sezonų, kad net norisi jį vadinti atskiru dalyku, o ne tęsiniu. Manau net galima be didesnių problemų mėgautis 2017 Twin Pyksu nemačius nieko su juo susijusio iki tol. Siužetinė linija čia tikrai ne pirmos eilės dalykas, o aš visada žiūriu kiną labai emociškai, tad gerai tai jaučiu. Viskas kas buvo negerai ar nuobodu senuosiuose sezonuose išbarstyta ir palikta užmarščiai. Tai kas buvo gerai, čia iškristalizuota ir išgryninta iki tyros tobulybės.
Skirtingai nei dabar vartojimui paruoštiems produktams įprasta, serialas leidžia sau visiškai neskubėti. Net aštuoniolika serijų po valandą! Tai tikrai nemažai ir šiuolaikiniais tempais turbūt būtų galima viską tą patį papasakoti per kokias penkias, tačiau čia tikslas visai ne toks. Tikslas pilnai išgyventi, leisti skęsti ir tuo mėgautis. Tikslas laužti ir tempti gumą iki absurdo ribos. Tikslas užtęsti tylą ir siaubą ir humorą iki kol tampa tiesiog nepatogu. Bet visą tai, tik geriausia prasme, rankomis žmogaus, kuris kuo puikiausiai žino ką daro. Ne dėl to, kad taip būtų, o dėl to, kad šiuo momentu tai yra gėris. Tai ne tik pasakojimas ir reginys, tai patirtis. Tokia, kuriai pasibaigus, norisi kartoti.
Vizualiai nėra tekę matyti nieko panašaus. Nuostabiausias dalykas čia, tai kaip išnaudoti praktiniai specialieji efektai ir maišyti su skaitmeniniais. Visi numanome, kad su tokio tipo produkcija tikrai galima padaryti daugmaž nepriekaištingus efektus, tam, ką čia norima parodyti, tačiau Lynchas nesistengė kažkam įtikti ar pasiekti tam tikrą standartą. Jis darė meną. Ir jam pavyko. Efektai, kuriuos matome "psichodelinėse" scenose yra tokie keisti, išsiskiriantys ir nepatogiai unikalūs, kad sukuria visiškai analogų neturinčią, kraupią atmosferą prilygstančią keisčiausiems sapnams, o jei gerai suprantu Lyncho kūrybą, didelė dalis jos labai atremta į sapnų pasaulį ir jo pajautimą. Bra-vo *demonstratyvūs aplodismentai*.
Grįžta beveik visi pažįstami personažai. Kai kuriuos matyti labai smagu,
dėl kitų gal labiau px, bet labai gera, kad visi dar čia. Ir net tie,
kurių ne baisiai mėgau čia parodomi pakankamai įdomiai ir prikolnai, kad
būtų smagu. Dar patiko išplatėjusi geografija. Iš nubododžių mediena
apkaltų kambarių persikeliame ir šokinėjame po visą Ameriką. Taip
žiūrėti tikrai įdomiau. Daug daugiau laiko praleidžiame keistose, alternatyviose dimensijose. Tai nebėra trumpi susapnavimai, o veikiau po pusę serijos trunkantys haliucinogeniniai tripai su tokiom vizulkėm, kokių reta ir smarkiuose noizo koncertuose. O palikti neaiškūs siulo galai manęs tikrai neerzina. Twin peaksas niekada nebuvo apie atsakymų radimą.
Vienintelis priekaištas kurį turiu, tai perdėm fetišizuoti muzikiniai intarpai. Taip, muzika visada buvo stipri Twin pykso ir apskritai Lyncho filmų dalis, tačiau čia atliekami muzikiniai "numeriai" po keletos kartų ima atrodyti tuštoku dalyku ir overstajyina savo welcome. Bjauriausias pavyzdys ko gero smarkiai per ilgas Nine Inch Nails video klipas tiesiog įpistas į vidurį serijos. Čia kaip su bajerio kartojimu: pirmą kart juokingą, antrą kart jau nelabai, trečią kart - debilas.
Nepaisant šito - beveik galima vadinti šedevru. Tinkamas jis ne kiekvienam, bet geresnio tęsinio nelabai ir įsivaizduoju. Instant kultas.
9/10
2017/09/08
2017/09/02
THE GIRL WITH ALL THE GIFTS
Anglai jau ne pirmą kart parodo, kad moka į zombių žanrą pažiūrėti kitaip. Jie atsakingi ir už 28 days later bėgiojančius "infekuotuosius" ir už zombių parkūrą The Devil's playground, už originalesnes komedijas kaip Shaun of the dead ar Cockneys Vs. Zombies, o taip pat ir krūvelę mažiau vykusių eksperimentų šia tema. Na ir kai jau regis viskas išsunkta iš šito dalyko, štai ir vėl matome, kad šviežio požiūrio niekada nesustabdysi.
Atleiskite, abejoju ar daug parašyčiau apie šį filmą, nors kiek neužsimindamas apie tai, kas jame vyksta. Taigi, postapokaliptinė ateitis, pora mokslininkų ir pora kariškių bando išgyventi ir galimai išgelbėti pasaulį, kompanijoje turėdami ypatingą (tačiau ne vienintelę pasaulyje tokią) mergaitę: grybiena užkrėsto zombio (čia vadinamų the hungries) ir žmogaus hibridą.
Gal skamba nekaip, bet išpildymas geras ir drama aštri, tai patikėkite senu žanro fano žodžiu - tikrai neblogai. Patiko, kad net ir be kosminio biudžeto primontuota neblogų postapokaliptinio miesto vaizdų. Geriausias dalykas be įprastinio zombie-action'o čia tai, kaip kitu kampu pažvelgta į gyvybę ir gyvų dalykų mastymą/veikimą, norint išlikti. Buvo keletas progų stačia galva rauti į pigią, visiems suprantamą dramelę, tačiau pabaigai pasirinktas netikėtas, kraupokas, bet racionaliai tikrai tvirtas ir gerai suvokiamas sprendimas.
Nepaisant kelių silpnokai ar gėdingai atrodančių epizodų, galbūt dėl vaikų vaidybos ar naivesnio režisieriaus sprendimo, tai tikrai vertas dėmesio filmas, kuris įsimins ilgesniam laikui ir, manau, bus daugelio minimas, kaip "kitoks" įrašas zombių žanro istorijoje.
7/10
Atleiskite, abejoju ar daug parašyčiau apie šį filmą, nors kiek neužsimindamas apie tai, kas jame vyksta. Taigi, postapokaliptinė ateitis, pora mokslininkų ir pora kariškių bando išgyventi ir galimai išgelbėti pasaulį, kompanijoje turėdami ypatingą (tačiau ne vienintelę pasaulyje tokią) mergaitę: grybiena užkrėsto zombio (čia vadinamų the hungries) ir žmogaus hibridą.
Gal skamba nekaip, bet išpildymas geras ir drama aštri, tai patikėkite senu žanro fano žodžiu - tikrai neblogai. Patiko, kad net ir be kosminio biudžeto primontuota neblogų postapokaliptinio miesto vaizdų. Geriausias dalykas be įprastinio zombie-action'o čia tai, kaip kitu kampu pažvelgta į gyvybę ir gyvų dalykų mastymą/veikimą, norint išlikti. Buvo keletas progų stačia galva rauti į pigią, visiems suprantamą dramelę, tačiau pabaigai pasirinktas netikėtas, kraupokas, bet racionaliai tikrai tvirtas ir gerai suvokiamas sprendimas.
Nepaisant kelių silpnokai ar gėdingai atrodančių epizodų, galbūt dėl vaikų vaidybos ar naivesnio režisieriaus sprendimo, tai tikrai vertas dėmesio filmas, kuris įsimins ilgesniam laikui ir, manau, bus daugelio minimas, kaip "kitoks" įrašas zombių žanro istorijoje.
7/10
A CURE FOR WELLNESS
Amerikietiško Skambučio ir kažkurių Karibų Piratų režisieriaus siaubiakas, kurio veiksmas vyksta nuostabiai gražių Šveicarijos kalnų apsuptame SPA centre. Jaunas, ambicingas, tačiau nelabai simpatiškas vadovas iš pinigingos New Yorko firmos, pasiunčiamas čia parsivežti kolegos, kuris panašu visai nenori grįžti.
Pirmai akį pagauna skoningai nufilmuoti gražūs vaizdai ir rodosi bus visai įdomus seansas, tačiau prabėgus trečdaliui filmo progresas sustoja ir pradeda kartotis tas pats per tą patį. Vyksta dalykai, kurie niekada nėra normaliai paaiškinami, o tai kas paaiškinama, nuvedama keistokais keliais ir ne geraja prasme.
Kelis kart nesėkmingai mėginama gąsdinti unguriais, viską gaubianti keista paslaptis ekrane neatrodo tokia jau mistiška ir nenuspėjama, kaip tikriausiai turėjo būti. Galiausiai sustoja ir personažų vystymas, tik mėginama vėl ir vėl pakraupinti žiūrovą nelabai paveikiais pabauginimais ir pašlykštinimais. Regis jau iš nevilties griebiamasi net kankinimų empatijos metodų - dantisto kėdė, force-feedinimas šlykštynėmis... pigu.
Tuomet kai žiūrovui jau stobal neberūpi, rodos mažiau rūpi ir personažams: prasideda nelogiškas žiūrėjimas pro pirštus, totaliai nukertantis ryšius su betkokia sąrišine realybe. Veikėjas, kaip auksinė žuvelė pamiršta, kas įvyko prieš penkias minutes, atleidžia bet kokias nuoskaudas, nes nuolat turi atrodyti sumišęs dėl visko kas čia vyksta (aš gal irgi atrodyčiau aktoriaus vietoje). O škykščiausia man ne tai, kad visiškai nesukontroliuota, kas galėjo gautis neblogas filmas, o ta neva sofistikuota "elegantiška" gotikinio horroro nuotaika, dėl kurios šiais laikais vykstantis veiksmas pradeda atrodyti kaip kažkoks tarpukaris.
Reziumuojant, nelabai matau dėl ko kam nors turėtų patikti šitas filmas. Visi mėgstame gerai papasakotas, paslaptingas baugias istorijas, kuomet paslaptis po biški detektyviškai atsiskleidžia, galiausiai pasirodydama visu savo kraupiu gražumu arba twistu. Čia su visu tuo susimauta ir visos durys, pasirodo, veda į niekur. Personažai nesimpatiški, atmosfera ir muzonas visiškai ne mano skonio. Pabaiga ne šokiruoja, o tiesiog tampa kažkokiu gašliu absurdu. Gal būt filmas ras savo publiką tarp trylikamečių gočių. Man tai nelabai malonu paliko, kad visai nebloga pradžia taip negražiai apgavo.
4/10
Pirmai akį pagauna skoningai nufilmuoti gražūs vaizdai ir rodosi bus visai įdomus seansas, tačiau prabėgus trečdaliui filmo progresas sustoja ir pradeda kartotis tas pats per tą patį. Vyksta dalykai, kurie niekada nėra normaliai paaiškinami, o tai kas paaiškinama, nuvedama keistokais keliais ir ne geraja prasme.
Kelis kart nesėkmingai mėginama gąsdinti unguriais, viską gaubianti keista paslaptis ekrane neatrodo tokia jau mistiška ir nenuspėjama, kaip tikriausiai turėjo būti. Galiausiai sustoja ir personažų vystymas, tik mėginama vėl ir vėl pakraupinti žiūrovą nelabai paveikiais pabauginimais ir pašlykštinimais. Regis jau iš nevilties griebiamasi net kankinimų empatijos metodų - dantisto kėdė, force-feedinimas šlykštynėmis... pigu.
Tuomet kai žiūrovui jau stobal neberūpi, rodos mažiau rūpi ir personažams: prasideda nelogiškas žiūrėjimas pro pirštus, totaliai nukertantis ryšius su betkokia sąrišine realybe. Veikėjas, kaip auksinė žuvelė pamiršta, kas įvyko prieš penkias minutes, atleidžia bet kokias nuoskaudas, nes nuolat turi atrodyti sumišęs dėl visko kas čia vyksta (aš gal irgi atrodyčiau aktoriaus vietoje). O škykščiausia man ne tai, kad visiškai nesukontroliuota, kas galėjo gautis neblogas filmas, o ta neva sofistikuota "elegantiška" gotikinio horroro nuotaika, dėl kurios šiais laikais vykstantis veiksmas pradeda atrodyti kaip kažkoks tarpukaris.
Reziumuojant, nelabai matau dėl ko kam nors turėtų patikti šitas filmas. Visi mėgstame gerai papasakotas, paslaptingas baugias istorijas, kuomet paslaptis po biški detektyviškai atsiskleidžia, galiausiai pasirodydama visu savo kraupiu gražumu arba twistu. Čia su visu tuo susimauta ir visos durys, pasirodo, veda į niekur. Personažai nesimpatiški, atmosfera ir muzonas visiškai ne mano skonio. Pabaiga ne šokiruoja, o tiesiog tampa kažkokiu gašliu absurdu. Gal būt filmas ras savo publiką tarp trylikamečių gočių. Man tai nelabai malonu paliko, kad visai nebloga pradžia taip negražiai apgavo.
4/10