Formulė ir vėl labai paprasta, tačiau veikia, nes gerai ir tinkamai panaudotos klasikinės priemonės. To rezultate turim vieną baisiausių matytų filmų per paskutinius kelis metus, drąsiai stojantį šalia Autopsy of Jane Doe, Insidious, Conjuring, Babadook ir kitų panašaus plauko įprastinių, veiksmingų horrorų.
Čia daugiausiai sužaista tamsos baime ir jump-scares'ais: išjungi šviesą, kažkas, blet, stovi. Įjungti, - nebėra, išjungi vėl, nes nesi tikras ar tikrai kažką matei... OMFG!
Nesaikingas jump-scare'ų naudojimas ko gero ir būtų pagrindinis šio filmo minusas, mano skoniui norėtųsi ir šiek tiek lėtesnio, sunkesnio, tįstančio siaubo. Tačiau čia tik stilius ir skonio reikalas, o gerai padaryti pokštelėjimai irgi yra gerai. Ypač kai ji, kaip tarkim pas Jamesą Vaną, tikrai kraupūs, o ne vien paremti dideliu garsu ir kokiu nors "oi tai tebuvo katė" apgavimu.
Dar patiko tai, kad, kaip sakoma, neviniojama į vatą. Veiksmas prasideda daugmaž iškart, įtampa nuolat laikoma na max, nėra kažkokios ištemptos paslapties, kuri po biški skleidžiasi vidury filmo veikėjams ką nors "paguglinus". Viskas yra daugmaž aišku nuo pat pradžių ir net kaip ir aišku ką reikia daryti, tačiau linksmieji siaubo kalneliai vėl ir vėl mus prigauna, neleisdami atsikvėpti, net ir paprasčiausiais, nuspėjamais metodais ir lūpos pačios nebyliai dėlioja "zjbs". Labai malonu kai galima ramia sąžine rekomenduoti visiems tradicinį siaubiaką. Geriausias efektas būtų garsiai, tamsoje ir ant pachmo, kad tikrai sustotų širdis.
8/10
No comments:
Post a Comment