2014-ų, Škotų / Airių siaubo filmas, apie keistą vyriškį, pasirodantį policijos nuovadoje ir susukantį visiems galveles. Pradžia atrodo efektinga ir nuteikia labai gerai, tačiau filmui įsibėgėjus viskas darosi vis naiviau, vis sunkiau patikėti tuo, kas vyksta ir dėl to dėmesys galiausiai pametamas, o finalas jau atrodo tiesiog kvailas. Gaila sugadinto potencialo, nes jaučiasi, kad intencijos buvo teisingos ir daryta nuoširdžiai, kad ir turint nedidelį biudžetą.
Iš esmės susimauta su personažų įsteigimu. Jų pasikeitimas yra per greitas ir sunkiai tikėtinas. Scenarijaus gal ir būta neblogo, tačiau į ekraną jis ištransliuotas labai silpnai ir per daug chaotiškai. "O Wow, visai geras, primena Kingo Storm of the century", virsta į "pala pala, nejau jūs rimtai" ir "lol kas čia dabar per nesąmonė, nieko nebesuprantu". Tada bandyta viską gelbėt nelabai reikalingu ir, deja, nejuokingu goru, kuris taip pat nėra įdomus, kai ant personažų jau nusispjaut. Gera pradžia (tik) pusė darbo, o iš vakarų europos filmų paprastai jau tikimasi Holivudo kokybės.
Šviežia, tamsi drama apie "sėkmingą", tačiau nelabai laiminga moterį, kurios buvęs vyras atsiunčia jai savo knygos rankraštį. Kai ji ima jį skaityti, filmo veiksmas persikelia į fiktyvų pasaulį, kuriame vyksta niūrus trileris apie smurtą, netektį, sielvartą ir kerštą. Veiksmas efektingai peršoka iš knygos pasaulio į tikrąjį, o kartais esame nukeliami ir į tikrojo pasaulio būtajį laiką, taip rasdami sąsajas su tuo, kas parašyta ir tuo, kas iš tiesų įvyko arba vyksta.
Naktiniai gyvūnai - tamsus ir slegiantis filmas, tad kalėdinės nuotaikos tikrai nepadės susidaryti, tačiau turint omenyje visą jo emocinį svorį, jis yra tikrai labai geras. Profesionaliai sulipdyti esminiai, klasikiniai kino elementai. Paprastas, bet efektingas garso takelis, su tradiciška "main theme", stiprūs aktoriai su savo nepriekaišingom vaidybom, įdomiai, bet ne per painiai išmėtytas laiko linijos pateikimas. Sudaromas rimto, literatūriško, labai tvirto stuburo kino darbo įspūdis. Be to, paliekama ir apie ką pagalvoti pasirodžius pabaigos titrams.
Visai prikolnas, 2014-ų, Naujosios Zelandijos siaubiakas apie nuolat susiraukusią merginą, įkalinamą namų areštu name, kuriame neva vaidenasi. Yra labai gerų bajerių, bet veiksmas vystosi gana lėtai ir filmas skaudžiai prailgsta. Šiaip tai neblogas miksas komedijos, detektyvinės dramytės ir siaubo. Smagu matyti, kad kažkas vis mėgina užgauti tinkamas natas, o ne vien perkepinėja kitų išvemtas idėjas, tačiau iki tikrai geros pramogos dar reikėtų įmest malkų į ugnį. Vidutiniškas seanas, kurį gelbsti tik vietom aukštai šaunantis neblogas humoras, bet tikrai ne kažkas ką norėtųsi žiūrėt dar kartą.
Šiemetinis trileris jaunimui, kuriame eksplotuojama modernių technologijų tema. Mobiliakai, social media, internetuose slypinčios galimybės, pagundos ir pavojai. Panašiai, kaip kokioj Black Mirror serijoj, tik naiviau ir vaikiškiau. Bijau, kad garbaus amžiaus žmonės išvis nesuprastų kas čia vyksta. Konkrečiau Nerve, tai - "drąsos/tiesos" žaidimas, be "tiesos" kurio metu reikia ryžtis įvykdyti vis ekstremalėjančius online publikos iššūkius.
Reik pripažint, labai smagiai žiūrisi nors filmas ir kvailas. Montažas, veiksmas, įtampa, viskas labai lengvai ir gerai sueina, nors rimtai jo priimti neišeina. Panašus variantas kaip su žymiuoju Drugelio efektu, toks guilty pleasure: smagu, nors ir tūpa. Nuostabiai nufilmuotas Niu Jorkas ir jo apylinkės, bet "šiuolaikiškas" garso takelis tragiškas ir verčia vemti. Rezultate tik plika pramoga. Įdomiai, gerai ir greitai prabėgantis laikas, tačiau jau po kelių dienų garantuotai užsimirš. Greitas maistas.
Sunkoka nespoilinant nupasakoti šio filmo siužetą. Dvi parduotuvėje dirbančios merginos pažadina užšaldytus, nedasyvsčiusius kanados nacių partijos lyderio klonus, kurie kaip mažos hitleriškos sasyskos puola žmones šūkaudami vokiškas nesamones. Tuo metu vyksta kažkoks mobiliakų ir instagramo fetišas, jogos treniruotės su žydroku jogos mokytojų ir keistokais jo monologais. Įvykius sekančio ir į juos įsisukančio detektyvo juokeliai taip pat specifiniai ir sunkiai paaiškinami. Vienu momentu atrodo du jaunuoliai iš vakarėlio ketina paaukoti merginas šėtonui? Tikrai žinokit nelabai supratau ką čia pažiūrėjau ir kodėl toks filmas išvis yra, bet porą kart susižvengiau.
Aš labai mėgstu Keviną Smithą ir visi jo filmai man daugiau mažiau patiko. Dogma, Red State, Tusk
visi tikrai verti jūsų dėmesio. Stengiuosi nekvestinuoti jo savotiško
humoro jausmo ir tiesiog mėgaujuosi autentiškais reginiais, tačiau šį
kart jau ir man buvo sunku susekti filmo dvasią ir prasmę. Įpusėjus jau
nebesistengiau ieškoti esmės ar logikos, stengiausi džiaugtis tuo, kad
tai kažkas kitokio ir unikalaus, bet galiausiai nebepadėjo ir tai. Apėmė
nuobodulys, miegas, o jei reiktų filmą reziumuoti vienu žodžiu -
veikiausiai pasirinkčiau žodį nesąmonė. Dar gal reiktų paminėti, kad kanadietiška, nes pasididžiavimas tuo faktu, kad veiksmas vyksta kanadoje užima tikrai nemažą dalį šitų pezalų. Nesakysiu, kad man visai nepatiko, bet stengiuosi būti objektyvus.
Pagarbių plojimų vertas režisūrinis debiutas. Du anglų aktoriai (mergina, ryžoji - "you know nothing Jon Snow" iš Game of Thrones) vaidina amerikonų jaunavedžių porelę medaus mėnesio išvažiuojančią į nuošalią trobelę, kurioje, žinoma, ima dėtis keisti dalykai. Smagiai žiūrisi jų tarpusavo santykiai, galima patikėti vykstančia "chemija", kartu juokiuosi iš romantiškų juokučių, gražu žiūrėti kaip tiedu mylisi. Jaučiu simpatijas veikėjams ir kartu, jų pečius užgriūvančių, neįvardintų, nemalonių dalykų svorį.
Nemaloni paslaptis ir griūvančios laimės nuojauta tempiasi per visą filmą, iki pat daug neatskleidžiančio, tačiau siaubiakų mylėtojo širdį glostančio, finalo. Soundtrekas paprastas, bet labai geras. Šiek tiek užkniso ištempti panikos ir baimės dialogai "kas gi tau yra?", "kas po velniais darosi?", tačiau bendrai paėmus tas pats dalykas žiūrėjosi žymiai maloniau, nei kokiam pretenzingam Antichriste. Honeymoon - kuklus, mažabiudžetis, ramiai besivystantis siaubiakas, išvilktas vos dviem gerais aktoriais, tačiau sukuria tikrai nemalonią ir įsimintiną atmosferą.
Dar neteko matyti 1973-iųjų originalo, bet pasidaviau haipui ir sėdom sužiūrėti naujo HBO TV serialo, pirmojo sezono. Dešimt serijų po valandą. Ateitis. Pramogų parkas laukinių vakarų tematika, kuriame knibžda kyborgai. Turtingi žmonės gali čia atvažiuoti tuos robotus padaužyti, papisti ir pašaudyti, bet ribos tarp žaidimo ir realybės pasidaro blankios ir kyla klasikinių klausimų apie dirbtinio intelekto sąmoningumą.
Bežiūrint kilo begalės techninių neaiškumų, į daugelį jų jokio atsakymo negavau, tad buvo sunkoka priimti viziją už gryną pinigą. Taip pat veiksmas pasirodė baisiai ištęstas ir per didžiąją dalį serijų labai rimtai teko kovoti su puolančiu miegu. Užuot atskleidus kortas po truputi, beveik viskas paliekama pabaigai, o to uždelsto siurprizo efektas tėra nenaturalumas. Taip pat meluočiau, jei sakyčiau, kad twistai labai nustebino. Viskas jau atrodo kelis kart matyta panašiuose filmuose, tad tas perspaustas mėginimas nustebinti gana paprastom idėjom pasirodė kiek naivus. Taip pat ir nelabai simpatiški, "pervaidinti" personažai.
Patiko spėlioti kokie sprendimai sąmoningi, o kokie užkoduoti, patiko aišku ir visas tas veikėjų reveal'as, bet buvo jau sunku pajausti simpatijas, nes prieš tai gerai atbukino šaudymais-gaudymais, kurie, žinant, kad viskas čia tik žaidimas, nelabai žiūrovui turėtų rūpėti.
Internetas sprogsta liaupsais, o aš net nežinau kaip jaustis. Man nepatiko ir antro sezono žiūrėjimą įsivaizduoju kaip kančią. Būtų buvę žyyymiai geriau, jei vietoj šitos ištemptos dešros, būtų sulipdytas vienas, epic, trijų valandų filmas. Ir "mes turim Hopkinsą" tada gal ir atrodytų kaip kažkoks koziris. Dabar tai reikėjo damušti, bet labiau iš susierzinimo, kad jau pradėta, negu iš nuoširdaus susižavėjimo. Fanai, nesupykit, tikrai žiūrimas dalykas, bet toli gražu ne šedevras.
Vyrukui, bebandant pasikarti negyvenamoj saloj, jūra į krantą išmeta bezdantį Hario Poterio lavoną. Jau po kelių minučių bezdalai panaudojami, kaip reaktyvinis variklis ir žiūrovai nebyliai lūpomis dėlioja "wtf?". Vėliau daugiafunkcinis lavonas jau dalinai atgyja, ima bendrauti ir reikšti mintis, kartu su pagrindiniu veikėju keliaudamas "namo" ir pezėdamas apie gyvenimą.
Labai prieštaringus jausmus man sukėlė šis filmas. Iš vienos pusės, norėtųsi jį pagirti, už nenuginčyjamą originalumą, drąsą, ir keistoką, bet paveikų humorą. Iš kitos pusės, negaliu per save perlipti ir prisiversti ignoruoti tą šleikščiai saldų, atseit-intelektualų, paaugliškai romantišką istorijos pasakojimo ir montažo stilių.
Taip, šiais remeikų ir perstatymų laikais smagu matyti kažką tikrai šviežio ir savito, tačiau tai neturi ir negali būti vienintelis koziris. Bent jau aš filmus žiūriu daugiausiai per emocinio patyrimo prizmę ir daugybė faktorių šiame keistame, bei juokingame filmuke man tiesiog kėlė šleikštulį, o tos pritemptos kartojamos "metaforos" apie bezdalus ir smaukymą gana greit prarado prasmę ir bet kokį žavesį. Aš visada už inovatoriškumą ir keistumą, kol po juo yra tikras, tvirtas pagrindas, sudarantis kūrinio sielą. Čia po visų tų HD slow motion bezdalų ir teliko tik bezdalai. Šveicariškas žmogeliukas buvo linksmai keistas, bet potencialą prarado pirminių įdėjų netraukdamas į gilesnius klodus, galiausiai tiesiog ėmė erzinti ir baisiai prailgo, liūdnai primindamas tą hipsterišką nesąmonę apie padangą žudikę.
Visada galvojau, kad Snakes on a Plane tai kažkoks labai durnas, pigus filmas su absurdišku siužetu, iš tos serijos kaip Sharknado. Dabar suprantu, kad juoką, savo laiku, žmonėms labiau gal sukėlė tas tiesioginis pavadinimas, tiesiai šviesiai paaiškinantis ką čia pamatysite. Ar pamenate Big Ass Spider? O iš tiesų, tai visai smagus veiksmo trileris ar net siaubiakas (jei bijote gyvačių) ir tikrai ne ką durnesnis nei kokia nors Anaconda. Gera dozė juodo humoro ir labai smagios goravos scenos, kuriose gyvatės puola, ryja, kandžioja ir visaip kitaip žaloja keleivius tikrai pranoko mano menkus lūkesčius.
Ir siužetas nėra toks jau kosminis. Į reisą virš vandenyno teroristai prikiša gyvačių. Ar realybėje galima tai padaryti? Ko gero ne, bet jei kažkaip pavyktų, tai tikrai sukeltu nemažai įdomių problemų ore, hehe. Aišku, nereikia tikėtis ir kažko baisiai rimto. Nelogiškumų ir svetimos gėdos momentų tikrai yra, tačiau lengvam atpalaiduojančiam vakarui su stikline alkoholio tai tikrai nebijočiau rekomenduoti. Jau vien ko verta te scena, kai Samuel L. Jacksonas ta savo Pulp Fictioniška maniera pareiškia "I've had it with these motherfucking snakes on this motherfucking plane!". Lovable šūdelis.
No Escape tai gerai išnervinantis ir nemalonus amerikiečių emigrantų šeimos nuotykis azijoje. Kokioje šalyje jie randasi, niekad tiksliai neįvardijama, bet žinome, kad šalis turi bendrą sieną su Vietnamu ir čia, vos naujakuriams atvykus, staiga prasideda nemalonus kariukas su riaušėm, teroristais ir t.t. Aplinka negailestinga, reikia išnešti sveiką kailį, maži vaikai ant kupros ir tokia štai paprasta formule pastatomas tikrai kvapą gniaužiantis, aštrus trileris.
Truputi keistoka matyti Orkaitę Wilsoną ne kvailoje komedijoje, o
įtempto siužeto trileryje, bet žiūrisi visai normaliai, taigi gal ir
nėra jis prastas aktorius. Patogus Brosnano personažas man pasirodė kaip šioks toks holivudnas cheat'as, palengvinantis nelaimingos šeimos situaciją, bet ką darysi. Kelios ne itin realistiškos scenos šiek tiek prigesino įtampos ugnelę, bet nepaisant to, trileris tikrai vertas laiko. Ypač turin omeny tai, kad nesu matęs daug filmų šia tema (riaušės, modernus pilietinis karas etc).
Šviežias kinuose garuoja naujas jausmingas sci-fisavo dvasia šiek tiek priminęs man Nolano šedevrą Interstellar. Aišku šitas ne toks epic ir pompastiškas, bet turi panašų krislelį meilės kosmoso platybėse. Šį kart į žemę atvyksta ateiviai ir žmonės bando išsiaiškinti ko jie čia nori. Tam į pagalbą kareiviai pasikviečia lingvistę, įvairių kalbų ir kultūrų specialistę, kuri mėgina vertėjauti iš ateivių kalbos, į anglų. Ties šio neįprasto proceso įdomybėmis ir koncentruojamasi didžiąją dalį filmo, bet kaip jau galite ir nuspėti, šaltu mokslu viskas neužsibaigia. Taip pat čia yra ir visokių socialinių ir politinių įžvalgų, bei žmogiškos dramos.
Filmas gana ramaus tempo, tad daug efektų ar sprogimų nesitikėkite. Tačiau kas padaryta nežemiško, tai jau atrodo tikrai gerai, nors ir subtiliai, bet taip skoningai, kad vien dėl to verta nedvejoti dėl ėjimo į kiną. Pirmasis "įžengimas" į "laivą" - some intense shit. Sveika dozė įtampos ir nežinios, sveikas kiekis protingų mokslinių išmislų, verčiančių susimastyti ir apie žmonijos kultūras. Taip pat gerai parinkta normytė dramos, jausmams suvirpinti, tad filmas visapusiškai pamaitina žanro mylėtojus, o ir pagalvoti po to dar yra apie ką. Taigi neabejotinai rekomenduoju šį kiek ramesnį, bet labai taiklų ir vizualiai įspūdingą seansą. Nesigailėsite kine palikę savo sunkiai uždirbtus eurus.
Vienas džiugiausių ir esminių metų įvykių siaubo / sci-fi "bendruomenėje", jei leisite taip išsireikšti. Ekranuose sprogęs naujas Black mirror sezonas, šį kart netflixe, visos šešios serijos iš karto, tad nekantriausi galėjo suėsti per dieną (nors mano galva tai gero daikto iššvaistymas), o gurmanai galėjo mėgautis pamažėle, skanaudami po vieną. Kam kaip patinka, - geriausias lankstus variantas, dabar net ir su tokiu, iš prigimties nelanksčiu dalyku, kaip TV serialai, kurie pastaraisiais metais, be jokių abejonių, savo kokybe ir pasauliniu populiarumu pralenkia net brangiausius kino filmus. Nesunkiai galima būtų daug čia prirašyti nupasakojant ir aptariant kiekvieną segmentą, tačiau sąmoningai to nedarysiu. Tegu visas atradimo ir pažinimo malonumas lieka žiūrovui, o aš tiesiog primigtynai rekomenduosiu dar nemačiusiems.
Black Mirror yra šedevras ir tokiu išlieka dar vieną sezoną. Manau jis turėtų būti išverstas į visas kalbas ir rodomas viso pasaulio mokyklose, senelių namuose ir per visus TV kanalus. Vėl gauname skaudžią ir įtraukiančią dozę beveik idealaus sci-fi, horroro, dramos, politinės satyros, bei socialinės kritikos. Tikrai ne prasčiau, nei praeituose sezonuose. Juodasis veidrodis mus skoningai ir ironiškai mokina mylėti vienas kitą, būti atsargesniems su technologijomis, niekuomet nepamiršti žmogiškumo ir moralės pagrindų. Saviironiškas visuomenės veidrodis. Kiekviena serija galėtų būti atskiras, kultinis, ant savo kojų tvirtai stovintis filmas, bet tai, kad visa tai surinkta į tokią kompiliaciją, o dar beveik viskas išplaukę iš vieno žmogaus smegeninės man yra tiesiog neįtikėtina. Mažiau kalbų daugiau peržiūrų.
Dar vienas naujas Korėjos filmas, susilaukiantis daug gerų atsiliepimų internete. Tai lėtai viniojama, tamsi siaubo istorija, papasakojama kaip detektyvas. Panašiai kaip ir su kultiniu I Saw The Devil, kurį visi liaupsina, aš susiduriu su kažkokia dėmesio stokos problema, žiūrėdamas tuos "gilius", ilgus, trijų valandų, detektyvinius pasakojimus. Paprasčiausiai nemėgstu detektyvų, todėl negaliu perlipti per save ir sakyti, kad man labai patiko, nors su pačiu filmu savaime, tikrai nėra nieko blogo.Jei jum patinka niūrios, lėtai atskleidžiamos paslaptys, tikrai mėginkite. Pasakojimas tikrai originalus ir ne lėkštas. Mano skoniui tai pasirodė tiesiog per ilgas ir buvo kiek nuobodoka.
Don't Breathe yra naujas, gana paprastas, bet labai įtemptas ir įtraukiantis, Evil Dead remeiko režisieriaus, siaubo trileris.
Apleistame Detroito rajone, jaunimo būrelis įsilaužia į namą, kuriame tikisi rasti riebesnę krūvelę pinigų. Žiūrovai neblogai supažindami su personažais, dėl to veikėjų motyvacija aiški ir nesunku juos palaikyti, bei už juos sirgti nutikus nemaloniems netikėtumams, kurių čia, kaip visi suprantate, bus ne vienas ir ne du.
Trileris geras, bet tiesą sakant, nelabai daug ką yra ir papasakoti. Kas dėl įtampos - tikrai visą laiką laikiausi įsikibęs kaldros krašto, bet efektas vienkartinis, abejoju ar filmas užstrigs atmintyje ilgesniam laikui. Patiko, jog gerai išnaudotas vieno iš veikėjų negalios elementas, panašiai kaip ne per seniausiai žiūrėtame Hush. Jei turite nors menkiausią norą šį vakarą nusikramtyti nagus - neabejotinai griebkite. Gyvenimo aukštyn kojom neapvers, bet solidi pramoga užtikrinta.
Va taip vieną dieną ima ir atsiperka pusėtino šlamšto peržiūrinėjimas, įvairių rekomendacijų rinkimas ir nuolatos rusenanti viltis, kad mylimas žanras nustebins dar ir dar kartą. Taip šiandien Traukinys į Busaną įvažiavo man į širdį, prasiskverbdamas kiaurai sergančius kaulus. Tikiuosi šis filmas privers mane ir vėl daugiau domėtis Azijos kinu, nes pastaruosius kelis metus, jau smarkiai nuo jo atitrūkau ir, rodos, visai nieko nebežinau. Per tą laiką, kol holivudas kepa savo pačių remeikų remeikus ir debiliškus komiksų superherojų filmus, ko gero atsirado daug daugiau tokio išgryninto gėrio? Meldžiu, rekomenduokite.
Zombių žanras kine, pastaruoju metu, susilaukia tikrai daug dėmesio.
Nemaža dalis tų filmų atrodo prastokai, bet fanai visvien turėtų
džiaugtis, turėdami ką explorinti. Kartais ima ir pasirodo štai
toks grynakraujis, primindamas mum, kaip iš tiesų atrodo gerai padarytas dalykas. Kai net paprasta ir jau daug kur matyta apokalipsė, gali būti nepriekaištingai pavaizduota, vien pasirinkus įdomesnį, ar dar nematytą, rakursą. Traukinys! Auksinė niša kurėjams ir praktiškai neribotos galimybės: kaip atrodys tas pats dalykas, žmonėms atsidūrusiems skirtingose, kasdienio gyvenimo situacijose? Ar tiesiog netradicinėse vietose, kaip tarkime lėktuve, laive arba dangoraižyje?
Gal ir drąsiai čia brūkštelsiu, bet dabar, kiek galvoju, ko gero tai vienas geriausių zombinių filmų, kokius kada nors mačiau. Požanrio fanatams, reikėtų pabrėžti, jog tai "greitieji" zombiai, kokius matėme 28 Days Later, [REC] ir t.t. Train to Busan ir kokybe nenusileidžia pastariesiems dviems, nebent kažkam gal patrukdys gabaliukas melodramos antroje filmo pusėje. Man tai visai tiko, o nenuilstanti, sukaustanti įtampa, gera vaidyba, realistiškas grėsmės pavaizdavimas ir skoningai panaudoti efektai visiškai papirko. Iš esmės kaip ir nerandu prie ko rimtai prikibti, gal nebent soundtrekas skurdokas, bet to nepaisant, nejuokais kvepia šedevru. Kraują stingdantis siaubo trileris apie norą gyventi ir išgyventi. Tikiuosi sulauksime tęsinio ir dar daug tokios kokybės siaubiakų iš Korėjos.
Aš myliu ir gerbiu Rob Zombie. Man nesvetima jo muzika ir labai patinka jo, kaip režisieriaus, stilius. Visada su pasididžiavimu sakau, kad Devils Rejects, antras tarp mano mylimiausių visų laikų filmų. Tačiau tai nereiškia, kad viskas, prie ko jis prisiliečia yra aukso vertės ir tikrai neprivaloma tylėti, jei jis padaro šūdą. Naujasis jo filmas "31" nuvylė visais įmanomais aspektais. Tai labai nevykęs bandymas eiti klasikinių exploitationų ir slasherių vėžėmis, be jokio realaus siužeto ar originalių idėjų. Sunku rasti gerų žodžių po šio beprasmiško, nuobodaus ir erzinančio nesusipratimo.
Grupelė keliautojų, su režisieriaus žmona priešaky (taip, ir vėl) papuola į nagus kažkokiem išsičiūsčiusiem sadistam, organizuojantiems absurdišką gaudynių-žudynių, išgyvenimo žaidimą, panašų į The Running Man. Gal skambėtų neblogai, bet turiu nuvilti, nes susimauta beveik visur, net paprasčiausiuose dalykuose. "Maniakai" erzinantys, tiek jų, tiek aukų vaidyba perspausta ir bloga, vietoje žavingų Tarantiniškų dialogų čia likę tik bereikalingi nešvankybių šūkčiojimai. Veikėjai tiek neįdomūs, o scenarijus tiek skystas, kad labai greitai pasidaro baisiai nyku ir neidomu. Geriausios filmo vietos, - keli epizodai iš įžangos, kai realiai dar nieko nevyksta, o visa kita, - beprasmiškai išmestas laikas. Nepatariu kankintis, bet viliuosi, kad ateityje Rob Zombis atsigaus.
Wesas Cravenas laikomas kultiniu siaubo režisieriumi, nes jis pastatė tokius revoliucingus filmus kaip Last house on the left, Hills have eyes, Scream ir žinoma Nightmare on Elm Street, kurie paliko ryškius įspaudus modernioje siaubo kultūroje, tačiau ne visi jo filmai buvo tokie vykę. Štai puikus pavyzdys, kiek naivesnis ir linksmesnis, o gal ir apskritai ne toks žinomas - Pelkių Dalykas. Tikrai nesakau, kad jis blogas, atvirkščiai, jis gana mielas ir originalus, tačiau tiesiog smarkiai "cheesy" ir tas be abejonės atbaido didžiąją dalį "rimtos" publikos.
Tai pagal komiksą sulipdyta istorija, apie mokslininką, po nelaimingo nutikimo mutuojantį į pelkių pabaisą ir besikaunantį su piktadariais. Tam tikra prasme ir superherojinis filmas, jei taip norite. Šiek tiek primena The Toxic Avenger, tik humoras žymiai subtilesnis ir galutinis produktas daug nuobodesnis. Į pagrindinį herojų žiūrėti be šypsenos sunku, tačiau pagirčiau tai, kad jo rodoma daug ir atvirai, bent jau nemėginta jo slėpti prastais spec. efektais. Kad ir koks "cheesy/campy" prasme kvailas šis filmas bebūtų, jį tikrai ilgai atsiminsiu ir su niekuo nesupainiosiu - kas turbūt ir yra didžiausias jo pliusas.
Penkta, ir ko gero jau, paskutinioji Phantasm'o dalis. Taip pat paskutinis Tall Man'ą vaidinančio aktoriaus pasirodymas ekrane - Angus Scrimm (RIP). Senis atrodo tikrai kraupiai, kaip tiesiai iš šermenų, tai čia jam ir tinka taip būti. Šiek tiek keista matyti visus tuos pačius personažus iš 1979-ų, bet tuo pačiu ir labai miela, bei nuoširdu. Vaikas jau senstantis diedas, senstantis diedas, jau senis, o baisusis senis - išvis lavonas.
Filmo kokybė šiek tiek nukentėjusi dėl biudžeto, daug kas atrodo išskirtinai pigiai ar net juokingai, tačiau užmojai vis dar drąsūs ir galiausiai tas išradingumas ir nuoširdumas vis vien nugali. Niekad aš iki galo nesupratau to Phantasmo iš tikro, bet tas ir žavi. Šis tęsinys tęsia pasakojimą su tais pačiais elementais, tačiau platesnių klodų neatveria. Jei norite dar vieno Phantasm filmo nostalgiškam padūsavimui ir visai nebijote "sūrio" - enjoy. Jei nematėte dar nė vieno, gal geriau apsiribokite pirmais dviem.
Trečią kart jie stato šitą filmą ir vis kažkaip negali pataikyt į reikiamą tašką, o juk idėja tokia paprasta ir tinkama geram exploitationui. Nepaisant ir vėl iššvaistyto potencialo, trečias Purge, nors ir vis dar toks pat kvailas, ko gero žiūrisi smagiausiai, stemple slenka sklandžiausiai. Gal dėl to, kad šio bei to pasimokyta iš praeitų filmų klaidų, o gal tiesiog dėl to, kad žiūrovas jau ganėtinai nusivylęs pirmtakais ir nekelia aukštų reikalavimų.
Patiko trumpai paminėtas žudimo-turizmo elementas, siurrealistinės turtingų psichopatų mišios, amerikos didybės akcentavimas, šios išskirtinės šventės kontekste. Matyt ne atsitiktinai pasirinkta rinkimų tema?
Buvo visai neblogų žiaurumų prabėgom, tačiau vis vien daug neaiškumų ir kvailų klausimų kyla bežiūrint, į kuriuos norėtųsi, kad būtų bent atmestinai ar dalinai atsakyta, ne vien tik tuo, kad "čia toks stilius". Ar tai vyksta visoje šalyje ar tik sostinėje? I šitą turbūt atsakytą antroje dalyje, bet tada kodėl neparodžius biškučio bardako iš kitų didesnių miestų, kad susidarytų major evento įspūdis? Gal saugiau tada lindėti Iowos vienkemyje? Kur tas milžiniškas žmonių kiekis, tarp visiškų bepročių ir angelų geriečių? Jei legalūs visi nusikaltimai, kodėl vyksta tik žudynės? Kur prievartavimai, bankų plėšimai ar kokie nors labiau absurdiški pažeidimai, kaip koks nusišikimas ant baltųjų rūmų slenksčio? Ar išvengčiau atsakomybės po milžiniško terorizmo akto ar masinio naikinimo ginklo panaudijimo?
Turbūt nereiktų ieškoti šiknoj smegenų, bet kai tiek daug smulkmenų paliktų už kadro, kažkaip sunkoka "tikėti" šia vizija. Tinka nebent laikui užmušti, bet iš esmės rekomenduoti nebūčiau linkęs.
Ko gero ganėtinai durna mintis buvo žiūrėti Conjuring tęsinį vienam ir dar prieš miegą, ypač žinant pastarųjų Jameso Vano siaubiakų stilių, o už lango dar ir pilnatis. Nemeluosiu, trystelėjau į kelnes ne kartą ir ausis norėjosi dengtis ir šviesą įsijungt, tačiau buvo smagu tarytum karusėlėse. Taip jau moka Vanas tuos jump-scares'us kokybiškai padaryt, kad jo siaubiakai - garantuota pramoga.
Ir šitas po teisybei nelabai skiriasi nuo Conjuring ir Insidious, net veidai vėl pažįstami ir mintis panaši. Apie siužetą neverta nė burnos aušinti, patiko anie patiks ir šitas. Aš savo ruožtu pasakysiu, kad man Conjuring 2 patiko labiau nei pirmas, bet ne taip, kaip Insidious. Gal ir paviršutiniška, bet tikrai smagu ir plaukai ant odos šiaušiasi.
Palinkėsiu tau saldžių sapnų, Pasižiūrėk po lova, aš ant lubų.
Keista ne visada lygu zajabys, bet kartais tikrai taip būna. Meluočiau, jei aiškinčiau, kad kažką čia gilaus supratau ar perpratau kažkokią galimai užslėptą žinutę, šitame keistame, metaforiškame sci-fi (?), tačiau ką tikrai pagavau tai gerą vaibą iš šito filmo. Jis turi kažkoikį teisingą jausmą todėl ir rodomas absurdas žiūrisi puikiai. O dar aktoriai kokie geri: mano akių meilė Rachel Weisz ir keistoką humorą bei geras dramas puikiai perteikiantis John C. Reilly čia žiūrisi itin fainei.
Kiek supratau tai čia toks ironiškas komentaras apie šiuolaikinę santykių būklę? Esame pasaulyje, kur žmogus be poros yra netoleruojamas ir galiausiai paverčiamas į gyvūną. Vadovaujamasi tik ligoto sapno logika, tad smegenį teks atpalaiduoti, kitaip galite susierzinti, nesuprasdami, kas čia per hipsteriška nesamonė. Man irgi nepatinka tas filmas apie padangą žudikę, o kito to paties režisieriaus filmo Dogtooth deja iki galo net neištvėriau, bet Lobsterį aš kažkaip pajutau gana arti. Gal dėl tos rankos tosteryje... Labiau patinka, nei nepatinka.
20 metų praėjo nuo tada, kai tėvai nusivedė į kino teatrą pasižiūrėti Nepriklausomybės Dienos, kuri tuomet visiškai nurovė mano jauną stogelį. Tęsinys pasirodo tik po šitiekos laiko ir deja toks jausmas, kad jau pavėluotai, nes vaikai užaugo, o juokeliai liko tokie pat tūpi. Patiko, kad bliūdas žymiai didesnis (virš viso atlanto!), patiko Londono destrukcijos gravitacijos jėga scena, tačiau ji truko labai neilgai, vos spėjau pradėt džiaugtis ir *pist* baigėsi. Didmiesčių griuvimas, buvo esminis Nepriklausomybės Dienos elementas ir čia man jo pasirodė mažokai.
Gana greit viskam įvykus prasideda žvaigždžių karai: PEW PEW PEW, skraidymai ir šaudymai lazeriukais. Krūva, neaišku kam reikalingų personažų ir scenų, per prievartą grūdami personažai iš '96-ųjų filmo, prastoki bajeriai, žaliam kambary nufilmuotas veiksmas ir pabaigai idiotiškas dar vieno tęsinio announcmentas. Žiūrisi, bet jovalas. Gal ir visai net įdomu, jei išjungi smegeninę ir atsikemši skarbą, juk būkim sau atviri, pirmasis filmas irgi nebuvo intelekto viršūnė... tiesiog gera, durna pramoga. Tačiau be šviežumo ir dvasios neveikia ir tai. Reikalingi elementai lyg ir yra, bet be šarmo ir be gyvybės. Taigi labai vidutiniškas žiuralas, tik iš bėdos.
Turbūt jau daug gero girdėjote ir skaitėte apie ką tik netflixe sprogusį fantastinį-siaubo serialą Keistesni dalykai. Be platesnio nagrinėjimo, aš taip pat prisidėsiu prie pagirų krūvos, nes visas aštuonias serijas tiesiog surijome nekramtę. Tiesą sakant dar iš nieko neteko girdėti, kad visai nepatiko. Kartais masės būna kvaila avių banda, bet šį kart, manau, žmonės tiesiog yra išsiilgę tokio paprasto ir gero dalyko.
Šitas serialas turi viską, dėl ko vaikystėje mėgdavau Kingo pasakaites, tik skirtumas tas, kad Kingas jau išsemtas ir nupezęs, o čia šūdo labai minimaliai. Apksritai labai nedaug priekaištų radau ir net nelabai noriu į juos gilintis. Serialas padarytas puikiai, '80's atmosfera ir muzonas - nepriekaištingi, siužetas įdomus ir gudriai sumanytas, vaidyba gera ir net vaikai neerzina, kas yra itin retas atvejis. Stranger Things neabejotinai apaugs "kulto statuso" vijokliais, tad jei dar nežiūrėjote, patariu pasidaryti sau paslaugą ir nebegaišti.
Pamenate Austrijos tėtį nr.1? Tai va šis filmas įtraukia mus į tokio tipo nusikaltimo įkarštį ir pradedame iš karto nuo ten. Vėliau daugiausiai dealinama su pasekmėmis, bet pateikimas "vaiko akimis" emocingas ir įdomus, tad prikausto ne ką mažiau, nei trilerio momentai. Vienintelis trūkumas gal tik tas, kad į galą veiksmas šiek tiek suletėja, tačiau turint omeny psichologinį įvykių svorį, gal ir gerai, kai bent pabaigoje jau pargriuvęs žiūrovas netalžomas beisbolo lazda ir galima truputi įkvėpti.
Žinoma, čia labiau drama ir gal šiek tiek trileris, nei siaubo filmas,
tačiau gvildenamos temos sunkumas ir idėjos niūrumas ramia sąžine
leidžia man jį paminėti, jau vien tam, kad atkreipti gerbiamo
skaitytojo dėmesį. Įspūdį palieka gana gilų, tad manau verta skirti laiko ir tokiam rimtesniam filmukui. Kraupoka, kad pasaulyje yra tokių baisių ir nesveikų žmonių, lėtiniu būdu naikinančių gyvenimus.Va jum sąrašiukas tikrų įvykių, pasibjaurėti, o dar pagalvokite, kiek tokių atvejų likę neatsikleistų... Eina nachuy.
Tarp gausybės rago, įvairaus plauko ir visokios kokybės naujų siaubiakų, yra tokių štai grynuolių, kuriuos pamatyti tiesiog būtina.
Ramus, lėto veiksmo, tačiau užburiantis ir prikaustantis, kaip niūri pelkė įsiurbiantis. Daugybė gražių žodžių ant liežuvio galo dabar sukiojasi, bet gal nereikia perliaupsinti, po to kaltinsit, kad užhaipinau be reikalo... tiesiog dar nepraeina to keisto, daugiasluoksnio, kraupaus sapno kerai. Baugus, smagus, žavingas, paliekantis unikalią nuotaiką ir daug apie ką pagalvoti ir padiskutuoti.
Vienas tų atvejų, kai visai nenoriu aprašinėti siužeto ir gadinti jums atradimo džiaugsmą. Pasakysiu tik tiek, kad biški priminė Take Shelter. Kas matė ir pamena, supras kodėl taip sakau. Neabejotinai žiūrėti.
Blue Ruin režisierius toliau pasakoja beprasmiško smurto istorijas ir net nežinodamas, jog tai jo filmas, pats įžvelgiau daugybę panašumų. Dabar, kai žinau, kad spėjimas pasitvirtino, jaučiuos baisiai savimi patenkintas ir labai daug nusimanantis. Tai dar viena, į šlykštų siaubiaką virstanti, išgyvenimo drama, kuri neblogai supisa nuotaiką ir kuriam laikui turėtų likt atminty, it koks negeras sapnas. Šį kart ypatinga dar ir tuo, kad paliečia pogrindinės muzikos subkultūrų reikalus, o šitą dalyką aš taip pat neblogai suprantu ir jaučiu. Taigi dėl to buvo dar įdomiau, nors bendrai paėmus filmas ir neturi kažkokio rimtesnio moralo.
Nelabai sėkminga, turuojanti, pankroko grupelė nesukrapšto pinigų grįžti namo. Po nenusisekusio koncerto kažkokioje kavinėje, jiems pasiūloma sugroti prieš kiek didesnę publiką. Jie perspėjami, kad klubo savininkai "kažkiek" dešiniuoja, "bet jei nepolitikuosite - viskas turėtų būti gerai". Tačiau nuvykusi grupė pamato, kad ten tiesiog full blown naciai: konfederatų vėliavos, svastikos, kerzai su atitinkamais raišteliais ir t.t. Išgėrę alaus ir kiek įsidrasinę, jie nelabai laiku ar vietoje parodo savo protestą, ar tiesiog pašmaikštauja, sugrodami garsųjį Nazi punks fuck off koverį, kas iškart sukuria antipatijas tarp jų ir vietinių. Negana to, kad stiuacija ir taip nejauki, staiga jie pamato, ko nederėtų ir papuola į dusinančią survival dramą, tiesiogine prasme, tarp gyvenimo-ir-mirties.
Čia filmas ir tekšteli savo kozirį: grubų, brutalų, beprasmišką, skausmingą smurtą, kuris geba šokiruot, net ir daug siaubiakų mačiusį žmogų. Ant tų baisybių ir važiuojama, skauda tiek veikėjam, tiek žiūrovam ir mes tiesiog skaičiuojame kūnus, spėliodami kas gi išgyvens (jeigu išgyvens) ir kaip jiems tai pavyks. Ne visuomet pavykdavo suprasti, kai kurių veikėjų motyvaciją, tačiau bendrai smegenų čia daug nereikia. Vyksta kova už būvį. Kūrėjai stengėsi prislėgti ir šokiruoti, tas pavyko. Jeigu norisi kažko purvino ir niūraus, - Green room tikrai neturėtų nuvilti. Aš, aklai sėsdamas prie ekrano, įsivaizdavau gal kad bus kažkas smagaus, dėl to likau nudegęs liežuvį.
Henry Rollinsas šiame filme vaidina vampyrą. He Never Died turi tiek dramos, tiek komedijos elementų (norėčiau pastebėti, kad nors bajeriai geri - tikrai nevadinčiau jo "siaubo-komedija", kaip rašo internete), bet svarbiausia - tikrai unikalią nuotaiką, šiek tiek kvepiančią Sin City, ar kažkuo panašaus. Džiazovas saksofonas, tamsūs skersgatviai, kaip gi tai vadinama... Noir?
Istorija, pati savaime, gal ir nėra labai originali, tačiau pateikimas gana įdomus, nes per smulkmenas ir dialogus viskas parodoma kiek kitaip nei įprasta. Būtent tas kitaip ir išryškins He Never Died, kaip vieną įdomesnių, pastarųjų metų, vampyrinių filmų. Neblogai! Daugiau nebalbatuojant apie siužeto detales neturiu ką ir pridurti. Jei mėgstat Rollinsą arba/ir vampyrus - GO. Jei bijote kiek netradicinio požiūrio į žanrą, gal šiam vakarui norėsite kažko kito. Pvz Twilight LOL.
Esu ganėtinai sutrikęs, net sunku įvardinti kaip jaučiuosi po šito seanso. Labai keistas dalykas, lygtai chebra pasižiūrėjo pirmą Terminatorių ir sako "o, čia geras, davai pavarom labai panašiai, bet tipo kitaip, tai ir pas mus bus geras tada" ir mėgina atkartoti tą filmą su minimaliu biudžetu ir pakeista istorija. Keletas Terminatoriaus scenų bandyta atkurti kadras į kadrą: yra "tech-noir" scena, šaudynės policijos nuovadoje, akies išsioperavimo scena,
išlindimas iš ugnies ir t.t. Bet skausmingai tinsta klausimas - nachuy to reikia??
Jau nuo pat pradžių matosi, kad bus kažkas ypatingo, kai opening titruose "assistant" sugalvojama sutrumpint į ASS ir žiūriu į "ass director" ir "ass camera man" užrašus ekrane. Tuomet padėstomas siužetas, kurį sveikam protui atpasakoti tikrai keblu: kažkokia super-nimfa ieško vyro, kuris galėtų ją patenkinti, o jei nelaimėliui nepasiseka, jinai su pyzdoje esančiu ešeriu (!) nukanda partneriui bybį, taip jį nužudydama. Tuomet tarpdury pasirodo žavus eržilas, kuris lyg ir jau patenkina ponios troškimus, tačiau staiga klastingai ištraukia jos piktąjį ešerį ir paverčia jį magišku durklu, ko pasekoje sekso ištroškusi ragana prisiekia po šimto metų atkeršyti jo proanūkei ir pasislepia jūros dugne.
Fast forward, šie laikai ir piktoji jūros ponia įsikūnija į jauną antropologę, vien tam, kad imtų persekiot, jei gerai supratau, tą proanūkę? Dabar ji jau kaip Švarcas, su raudonu pirmo asmens vaizdu ir rokeriška koža. Tuomet pilasi veiksmas, neįtikėtinai blogi ir, kartais, visai neprasti spec. efektai ir tos atkartotos Terminatoriaus scenos. Norisi juoktis ir verkti vienu metu.
Jei manote, kad skamba įdomiai, tai žinokit aptasakojau tikrai gana tiksliai. Aš pratęs prie šūdų ir išskirtingai nekokybiškų filmų, bet čia prie neapsakomai debiliškų dialogų ir isteriško juoko priepolį keliančio įgarsinimo yra visai gražios kompozicijos kadrų ir saldžių papų. Itin greita scenų kaitą, viskas nuo A iki Z pavadintina so-bad-it's-good, keistas malonumas žiūrint, tad labai sunku jį tiesiog nurašyti kaip visišką nesamonę.
Kiekvieną epizodą galima būtų nagrinėti kaip didžiausią lobį, jei negaila gaišt savo laiko, šitaip ieškant aukso išmatose, bet paskaityti neužteks, reikia patirti. Neilgas filmas, bet galiausiai nuo nesamonių ir medinio humoro perkrovos jau nelabai besuprantu kas čia vyksta ir kodėl. Dūsdamas, bei žiopčiodamas iš nuostabos, kaip Makalius radęs pigų ryanair skrydį į Romą, mėginu griebtis už neatpasakojamų veiksmo scenų ir spec. efektų. Viso to nesusipratimo gale dar įpistas kažkoks alia-filosofinis naratyvas, galutinai nužudo. Labai įdomu dar tas, kad panašu čia viskas daryta rimtai... Tiesiog unikalu, negali būt dar labiau blogai ir gerai vienu metu. Siūlau pasikviesti draugų, uždegti porą gramų žolės ir visiems kartu mirti iš juoko.
Iškart sakau, apie šio filmo smulkmenas plepėti norėčiau daug ir smagiai, bet sąmoningai plačiau nerašysiu, nes bet koks detalių atskleidimas sugadins didelį malonumą. Viskas ką užtenka žinoti, tai, kad tai naujas Eli Rotho filmas su Keanu Reevesu ir tai yra "home invasion" padarytas kitaip. Klasikinio siaubiako griaučiai šių laikų kontekste, įtampa ir juodas humoras - beveik tobulai. Nerealiai puikiai praleidome laiką su šiuo filmu, esu labai patenkintas seansu, tad neabejotinai rekomenduoju ir jums. Man labai patinka tai, kaip Eli Rothas bręsta ir panašu, kad tampu rimtu jo kūrybos fanu. Seriously, atsiloškit ir mėgaukitės, nežiūrėkite net treilerio.
Kelis metus laukiau šito filmo, nuo pat tada, kai išgirdau apie idėją, kad Eli Rothas (Hostel, Cabin Fever) daro duoklę seniesiems kanibalų/džiunglių siaubiakams (žiūrėkit Cannibal Holocaust, Cannibal Ferox ir t.t.) Taip laukiau, laukiau, kad net nesupratau, kada gi jis pagaliau pasirodė. 2013? Sunku patikėti. Atrodo Amerikos kinuose šmestelėjo ir mūsų, aišku, nepasiekė jokie atgarsiai. Matyt dar išleidimo data buvo atidėta vėlesniam laikui... Taigi sėdėjau ir laukiau kažko, kaip durnelis ir tik dabar susizgribau, kad jau seniai yra galimybė pamatyti šį filmą, tad nekantraudamas iškart čiupau.
Tikrai nenuvylė. Nors pradžia kiek lėtoka, veiksmas netrunka įsibėgėti, ir kai jau prieiname prie reikalo, tai Eli Rothas rodo viską ką moka. Kankinimai, goras ir siaubas permirkes smagiu, skoningu, juodu humoru. Kitaip ir negalėjau įsivaizduoti, išpildyta puikiai. Situacija groteskiška, kanibalai stilingi, veikėjai įsimintini ir visi savaip žavūs. Didelis like'as pagrindinio vaidmens atlikėjai, aktorei Lorenza Izzo. Išraiškingas veidelis padeda gerai pajausti situaciją ir nesunku ją pamilti, bei sirgti už jos išlikimą. Taipogi puikiai tinka, tam baltos naivios mergaitės stereotipui, kurį čia ryškiai buvo norima pabrėžti. Gal šitam vaidmeny truputuką panaši į Maggie iš The Walking Dead?
Šauniai sulindo Žaliasis Pragaras, pažvengiau, paprakaitavau suspaudęs kumščius. Buvo ir kuo pasibaisėti ir pasišlykštėti. Tai labai kokybiškas ir "žinantis ką daro", exploitation filmas. Nei daugiau, nei mažiau. Groteskiška komedija, kruvinas siaubiakas ir smagus trileris viename. Na ir žinoma, kaip kūrėjai matyt ir norėjo, tiesiog tobulas "homage" seniesiems kanibalų filmams. Davatkas papiktins, gorerius pradžiugins, bet betkokiu atveju, pas mus jis turėtų susilaukti daugiau dėmesio. Tikrai susimedžiokit, mielieji horroro žiūrovai, rekomenduoju su didžiausiom simpatijom. Ir jei patiks, draugam parekomenduokit. O aš sekančiam seansui jau nusižiūrėjęs ir kitą Eli Rotho filmą!
Vykęs, trumpas rusų kūrybos eksperimentas virto originaliu, pilnametražiu, veiksmo filmu, nufilmuotu iš pirmojo asmens perspektyvos. Nieko panašaus dar neteko matyti, o tokiame lygyje ko gero ir nebuvo padaryta nieko panašaus. Įsivaizduokite nerealaus, steroidų pripompuoto veiksmo filmą, kaip kokį Crank, su fantastikos elementais, kurio pagrindinis personažas esate jūs pats. Jums prie galvos pritaisyta GoPro kamera, nuolat esate įvykių centre ir veiksmo sukuryje, lyg kokiame, pirmojo asmens šaudyklės žanro, kompiuteriniame žaidime. O kad galimybės būtų platesnės - jūs kyborgas! Taigi krentate iš aukščiau, mušatės smarkiau, "pakeliat" daugiau skriaudos ir rezultate gauname žymiai įspudingesnių vaizdų.
Nesismulkinama nė kiek ir linksmybės prasideda nuo pat pradžios. Šaudom, krentam, mušamės, lekia kulkos, skrieja šukės, tykšta kraujas. Patinka, kad veiksmas vyksta Maskvoje, kur pačiam teko lankytis prieš kelias savaites. Pagrindinis personažas Henris, neturi didelės priešistorės ar išskirtinių charakterio bruožų, bet to lyg ir nereikia, nes filmo formatas suponuoja, kad bet kas esantis žiūrovo krėsle, galėtų būti Henris. Tikrasis "vaidmuo" atitenka Sharlto Copley, tam pačiam kietam vyrukui iš District 9, Elysium ir t.t. Kartais gal per naivia maniera jis bendrauja su tuo Henriu ir pasijauti tikrai, kaip per kokio žaidimo treiningo lygius. Siužetas perdaug nejaudina, nes puikiai suprantame, jog esmė ne tame, tad jei kyla kažkokių neaiškumų (o jų - nedaug), greit nusiraminu: "neieškok šiknoj smegenų". Netrūksta komedijos elementų ir yra tikrai gerų bajerių, net jei dialogas ir minimalus, bet užtenka to, kad tiesiog prikolnai sutraiškoma kieno nors galva arba kas nors juokingai sprogsta. Tomo ir Džerio humoras... tik kruvinesnis.
Jaučiu rusai užkliudė aukso gyslą čia ir dabar sulauksime dar ne vieno puikaus tęsinio. Na, o aš savo ruožtu, norėjau pasižiūrėti šį filmą kino teatre, bet deja, kai jau susiruošiau eiti, sužinojau, kad seansai nutraukti. "Nieks nebėjo tai nutarėme užleisti vietą populiaresniems filmams." Tai reiškia, lietuviškom komedijom apie mentus su chalatais. Liūdnoka, nors jau nestebina, nes tas pats buvo su Machetes ir Reido tęsiniais. Taigi sakau ateičiai. Jeigu jau kažką norite pažiūrėti - eikite iškart kai pradeda rodyt, nes po kelių dienų galit ir nebeturėt tos progos.
Šiaip tai nuostabus boevykas ir geras exploitationas. Laikas prabėga super linksmai ir norisi seansą pakartoti. Gal reikės kažkada taip ir padaryt. Tikrai siūlau visiems veiksmo filmų ir kompiuterinių žaidimų fanams, bet patiko net ir mano žmonai, kurios nepavadinčiau nei ta, nei ta. Taigi matyt tikrai puikumėlis, laukiau neveltui ir įspūdžiai džiugina labiau nei tikėjausi.
Kai norisi devintam dešimtmečiui būdingo cheesy linksmumo prie alaus ir žavingai kvailos amerikos suburbijos, jungiamės - Grįžo mano vaikinas. Labai naivi ir atpalaiduojančiai tūpa, 1993-iųjų siaubo komedija, apie vyruką, kuris taip norėjo eiti į išleistuves su mokyklos gražuole, kad jam nesutrukdė net jo paties mirtis. Štai ir visas siužetas, tiesą sakant.
Kažkas panašaus turbūt buvo mėginta daryti su siaubingu nesusipratimu Warm bodies? Na, aš jau geriau balsuočiau už šito stilių. Šiek tiek gal turi Re-animatoriaus ar Dellamorte Dellamore elementų, tačiau bendrai paėmus, nė per nago juodimą nėra taip stipru.
Nemažai pokštų yra gana vaikiški ir erzina, kiti visai vykę ir keletą kartų net smagiai susijuokiu balsu. Gerai jei mėgstate tą romantiškai naivią '90's estetiką, bet tiks tik tada kai norisi kažko itin lengvo ir neįpareigojančio, nes pabaigon jau darosi laaabai kvaila. Visai dėl nieko nesukant sau galvos, filmas prabėga greit ir maloniai, jausmai šilti, tačiau, deja, kaip daugelis lengvų dalykų, greit ir pasimirš...
Nostalgiškas, mielas, bet trumpalaikis prikoliukas.
Walking Dead žvaigždė Lauren Cohan naujame siaubo filme apie lėlę. Jau mažas įsitikinau, kad lėlės gali būti labai baisios, kai apsišikęs žiūrėjau siaubiaką Child's Play apie lėlytę vardu Čekis. Paskui James Wan neblogai jobtelėjo šiurpinančiu Dead Silence visiems mums primindamas šitą dalyką. Lėlinis horroras The Boy taip pat veikia gana gerai, atmosfera slogi ir kraupoka, be to yra kokybiškų, gerai padarytų jump-scaresų, kas džiugina, nes šiais laikais iššokantys gąsdinimai daugiausiai būna pigūs ir nevykę.
Lįst gilyn į siužeto vingrybes ko gero smarkiai ir nereikia, nieko labai šūstro čia nėra. Amerikietė panelė atvyksta į senovinį anglijos namą, prižiūrėti vaiko, tačiau "vaikas" pasirodo tėra pačiuožusių tėvelių numylėta lėlė. Užtenka tiek žinoti ir galima mėgautis, nes turbūt net ir nelabai nuovokiam žiūrovui aišku, kad lėlytė vienaip ar kitaip, atgis. Žemės su dangum nesumaišė, tačiau vieną kartą vakare su čipsais paspoksoti visai apsimoka.
Tikrai myliu Lynčą, nepaisant kartais per daug kaprizingos psichodelikos, man jo filmai visuomet atrodė stilingi, gražūs ir prasmingi. Ypač mėgstu pabrėžti tiesiog tobulą dramą The Straight Story, kuri parodo, kad šitas režisierius tikrai gali pastatyti ką tik užsimano ir visa ta psichodelika yra kruopščiai iš anksto sumanyta, o ne tik įmesta dėl "kreizi" stiliaus.
Nors Blue Velvet laikomas vienu garsiausių ir geriausių Lyncho filmų, niekad nebuvau jo normaliai matęs. Kelis kart mėginau žiūrėti kai rodė per TV, bet vis užmigdavau nes buvo nuobodu, o taip pat, ko gero, ir smegenėlės dar buvo nepribrendę iki tokių dalykų. Dabar, žmonos įkalbėtas, pagaliau pažiūrėjau normaliai ir galiu pasakyti, kad puikiai suprantu dėl ko šitas filmas turi "kulto statusą".
Nepriekaištingas, tolygiai išlaikytas, vientisas stilius, ant košmaro ir komedijos ribų sviruojanti "šiza", įtraukianti ir tamsi detektyvinė, erotinė istorija apie geismą, baimę ir prisirišimą. Uždrausto vaisiaus troškimą, paslapties patrauklumą. Man tai, toli gražu, nebus geriausias Lyncho filmas, tačiau nesunkiai galiu suprasti kodėl kai kuriems žmonėms jis galėtų juo būti. Nepamirštami personažai, o ką jau kalbėti apie tobulą pagrindinį soundtreko gabalą, kuris turbūt įsimins iki gyvenimo galo. Antron pusėn buvo pasidarę kiek nuobodoka, bet šiaip - laikui atspari puikuma!
Patyliukais, nelodamos ir nesiafišuodamos, gudrios kino galvos, išpūpsėjo puikų ir netikėtą, Cloverfieldo tęsinuką. Kas smagiausia, tai kad vietoj įprastinio "dar daugiau to paties" varianto, gauname visiškai naują priėjimą prie naujos (o gal ir tos pačios, - nesakysiu) istorijos. Nebenaudojamas pseudodokumentikos stilius, kaip buvo pirmame filme, o daugmaž visas veiksmas rutuliojasi požeminiame bunkeryje. Kas iš tiesų nutikę - nežino nei veikėjai, nei žiūrovas. Taip pat neaišku ar grėsmė tikra, ar tik veikėjų galvose, ir kur saugiau - išorėje ar viduje? Šie klausimai pakankamai suintriguoja ir patiesia pamatus kokybiškam, bei įtemptam siaubo trileriui.
Kaip trileris filmas ir klostosi didžiąją dalį laiko. Efektas puikus, nes nuolat prigaudavau save svarstant "na kaip gi čia dabar bus?". Skeptikams iškart galiu pasakyti, kad kulminacija yra ir ji dosni, tad nereikėtų galvoti, kad kitoks priėjimas prie istorijos tėra sukčiavimas. Sakyčiau atvirkščiai - kuriama įdomi visata, kurios ribos labai miglotos ir galimas daiktas jog susilauksime dar ne vieno įdomaus filmo, kurio veiksmas vyksta "aplinkui". Na ir išgyvenimo drama bunkeryje savo ruožtu puiki, su posūkiais, intrigom, bei neslūgstančia įtampa. Gerai parinkti aktoriai, nepriekaištinga vaidyba, tvirtai sulipdyta juosta. Teminė muzika taip pat patraukė ausį. Sąžiningai nelabai ir sugalvoju prie ko prisikabinti, retai šiom dienom sulaukiame tokių gerų tęsinių, o ypač tokių, kurie puikiai gali žiūrėtis ir nemačius pirmtako. Gal ir ne tobulas, bet labai, labai geras. Nedvejoję žiūrėkit.
Šiemetinis produktas su Natalie Dormer iš Game of thrones. Deja žymus veidukai ne visada reiškia kokybę...
Jauna mergina atvyksta į Japoniją ieškoti savo dvynės sesers, tariamai dingusios žymiajame Japonijos "savižudybių miške". Įžanga atrodo neblogai, spindintys Tokijaus vaizdai traukia akį, bet neilgam. Lyg yla iš maišo, labai greitai išlenda filmo pigumas, kai jau pirmomis minutėmis žiūrovams į veidus pasipila nuspėjami, idiotiški jump-scares'ai, dažnai net neturintys nieko bendro su istorija ar siužetu ir įmesti grynai tam, kad durnoji publikos dalis neužsimirštų, jog atėjo žiūrėti siaubiako.
Greit nelieka jokių klausimų ir apie autentiškumą, matyti jog Japonijoj filmuoti vaizdai greit pasibaigė (ko gero ir su filmo biudžetu), o likusį 90% filmo laiko žiūrėsime į du nelabai tinkančius aktorius, slankiojančius po kažkokį random mišką. Šen bei ten, kas kokias penkias minutes, vis pasigirs tolimas "aukos" klyksmas ar išlįs kokia baisi, jokiam veikėjui nepriklausanti ir niekaip su istorija nesusijusi, kompiuterinė galva. Vien tik tam, kad nepamirštumėte - jūs žiūrite siaubiaką.
Daugybė nuobodaus ir beprasmiško klaidžiojimo miške, veikėjams tai susipykstant, tai susitaikant, be įtikinamos priežasties, užpilama dar viena virtine erzinančių jump-scares'ų, bei nuspėjamų siužeto posūkių.
Aš tikrai pratęs prie visokio šūdo ir dažnai galiu atleisti vieną kitą klišinį epizodą, tačiau kai tartum instinktyviai imi ir nupasakoji filmą pusvalandžiu į priekį, o tada viskas taip ir nutinka, įskaitant net ir smulkmenas, tai jau arba kyla įtarimas, kad aš turiu ekstrasensorinių galių, arba filmas papraščiausiai yra banalus, be jokios fantazijos išspaustas, šūdas. Susierzinimas išlaiko iki pabaigos, tačiau ties viduriu jau apima juoko priepuolis, o gale lieka tik nervas dėl išmesto laiko. Taigi pasimokykite iš manęs ir geriau šiam vakarui pasirinkite intelektualesnį siaubiaką, nes The Forest yra pigus, banalus, nuspėjamas, beprasmiškas, niekutis vaikams.
Ragana, velnias, prakeiksmai... Visad sakiau, - labai turtingi tokia tamsia tautosaka esame ir mes,
lietuviai, tačiau kažkodėl labiau koncentruojamės į apgailėtinas
kriminalines komedijas apie girtus mentus su chalatais.
Čia rodomas religingos ir prietaringos kaimo šeimynos nuopolis ir
negandos ankstyvosios amerikos miškuose. Netoliese tūno blogis, vieną
tragediją seka kita, kol pagautas pagreitis leidžia šiai nejaukiai tamsai viską
užvaldyti.
Gardi šviežiena. Seniai bematęs naują siaubiaką, kuris būtų toks niūrus ir kraupus. Iš gilios vaikystės čia atgyja visos baisios kaimo pasakaitės, tik visai neatrodo vaikiškai. Lėtas, tįstantis horroras, be pigių jump scaresų, tikrai košmariškas, black metal jausmą turintis kinas.
Primygtinai rekomenduoju visiems, kas nebijo meniškų, rimtesnių ar lėtesnių siaubo filmų, o taip pat ir skaityti subtitrų, nes suprasti ką vapa veikėjai senovine "thy" ir "thee" anglų kalbos forma, kartais kiek kebloka. Nepaisant to - gerklę gniaužiantis atradimas, ilgaainiui manau, įgausiantis kulto statusą.
Absentia režisieriaus darbas. Nuliovas, labai įtemptas, home invasion trileris, kurio originalusis dėmuo yra tas, kad auka ir pagrindinė veikėja - kurčnebylė. Jai, kartu su žiūrovais, tenka ne tik gintis nuo namus puolančio psichopato žudiko, tačiau dar ir ekstremalioje situacijoje kovoti su negalios keliamais trukdžiais. Gana realistiškas siaubiakas, mano manymu buvo tik pora nelogiškų vietelių, tačiau nepaisant to, filmas pilnai išlaiko "nervą" iki pat pabaigos. Gerai praleistas laikas, tik po jo norisi dar kažko, mažiau niūraus, nuotaikai atitaisyti.
Gana liūdnas, tačiau smagiai žiūrimas, nespalvotas, 59'ų apokaliptinis filmas, su stipria antibranduoline žinute. Meilė, ilgesys, netekties skausmas, stipri neišvengiamos pražūties baimė. Žmogiški dalykai persipinę pasaulinės katastrofos, sukeltos atominio karo, akivaizdoje, kuomet skaičiuojamos paskutinės dienos, o didžioji dalis žemės rutulio - jau tuščia, kraupi dykynė.
Seni filmai nėra mano stipri pusė, tačiau retkarčiais gerai užragauti to bespalvio subtilumo ir čia jis suveikia puikiai, nors daug kas ir paliekama vaizduotei. Graži muzika, šauni vaidyba ir slogi atmosfera. Užburia, įtraukia ir palieka skauduliuką, - neabejotinai rekomenduotina klasika apokaliptinių istorijų mėgėjams.
Kaip suprantu, kažkas iš V/H/S kūrėjų "prisodina" naują siaubo rinkinuką, tik šį kartą istorijos viena su kita susietos. Jei ne itin stipriai siužetiškai, tai bent jau šiek tiek estetiškai ir be akivaizdžių "skirtukų". Jei nežinotum, kad žiūri kompiliaciją, tai puikiausiai sueitų, kaip tiesiog keistas, originalus, kelio filmas su daugybe, tarpusavy menkai susijusių, ar išvis nesusijusių personažų. Siaubai smagūs, kraupūs ir originalūs, taip pat ir nuotaika pagirtinai šauni ir unikali. Daug nepezėsiu tik trumpai pasakysiu, kad filmas yra krūtas, smagus, kvepia šviežiena ir yra vertas jūsų vakaro.
Klaustrofobiškame bunkeryje iš "šaldiklių" nubunda du vyrukai ir prasideda niūrus, mažo biudžeto, postapokaliptinis trileris su Norman Reedus iš Walking Dead. Veiksmas vystosi lėtai ir jo nedaug, praktiškai visą filmą ant savo pečių ištempia du-trys aktoriai, bet žiūrėti vistiek įdomu, nes niekad neapleidžia sudaryta slogi, košmariška atmosfera. Klaidžiojimai po tamsius koridorius, vienatvė, neviltis, nežinomybė. Nepavydėtinas požeminis egzistavimas.
Gal labai norint net galima būtų pavadinti amerikietiška Letters from a dead man versija. Nors Air ir ne toks slegiantis, bet žiūrėdamas tamsoje, vėlų vakarą su ausinėmis, apturėjau tikrai nejaukų seansą. Dar šiek tiek, kažkuo, priminė Moon.
Rekomenduosiu tik tiem, kam patinka dramatiški, post-apokaliptiniai niūralai. Nekantresni žiūrovai gali ir pažiovauti, bet man tai tikrai visai pritiko.
Dar apokaliptinio aukso, šį kartą iš 2013 Australijos.
Randamės karštos saulės kankinamam Perthe, kur mum pranešama, kad prieš 10 minučių, į kitą žemės rutulio pusę jobtelejo nemenkas dangaus kūnas. Radijo diktorius beviltišku balsu vardina, jog jau nebėra vakarų europos, vakarų afrikos, kanados ir t.t. Žemė lupasi lyg apelsinas, tik vietoje žievelės - ugnis, šventė pamažu atkeliauja ir į mūsų kiemą. Liko mažiau nei dešimt valandų. Gatvėse mayhemas, nekontroliuojamas smurtas, girtuoklystė ir seksas, tik šį kart - šiuolaikiškiau, realistiškiau ir brutaliau, nei Last Night.
Pagrindinis herojus, besiblaškantis vyrukas, gyvenimą matyt leidęs gana vėjavaikiškai, bet neišvengiamos pražūties akivaizdoj atsiverčiantis į sąžiningą, geros širdies žmogų. Kartu su juo mes aplekiame tam tikrus taškus, kur sutinkame kitus susijusius veikėjus. Aplinkoje chaosas, visur tvyro mirtis ir neviltis. Atrodo jauti kaip kapsi laikas ir kaip atidunda ta kraupi pragaištis. Niūri, slegianti vizija, pripompuota panikos ir nerimo.
Gal ne visos "pakelės" scenos ar personažai man labai patiko, šiek tiek erzino tie psychuojantys australai, tačiau pabaiga, mano skoniui, yra šedevras ir įsirėš labai ilgam. Žiūrėjome filmą prieš naktį ir abu su žmona miegodami sapnavome tą grėsmingai atgriaudinčią ugnies sieną. Juokinga nebuvo, dusinantis košmaras.
Dešimtuko nerašysiu, nes filmas nėra tobulas, turi silpnesnių momentų. Tačiau jei apskritai kalbėti apie apokaliptinius filmus (nepainiokime su post-apokaliptiniais), šitą tikrai dėčiau prie visų laikų esminių.
Mėgstantiems temą - privaloma. Jei ne dėl veikėjų ar siužeto, tai bent jau dėl idealiai sukurtos atmosferos, kuomet, atrodo, tiesiog fiziškai jauti, iš ekrano spinduliuojantį karštį ir tragiškos lemties alsavimą.
Rimtesnis Murder Party režisieriaus kūrinys. Tamsus, kruvinas trileris, parodantis keršto ir smurto beprasmiškumą, jų sukeliamą neviltį, baimę ir kitus šaunius dalykėlius.
Istorija paprasta kaip du kart du, bet įdomiai ir niūriai parodyta. Palieka skausmingą tuštumą viduje, kai lyg ir klausi savęs "kam visa tai?", bet akivaizdu, kad tokia ir buvo filmo žinutė... Rekomenduočiau kriminalinių dramų mėgėjams. Daugiau neturiu ką pasakyti.
Iš to paties apokaliptinių filmų rekomendacijų sąrašo, dar vienas pasimetęs perlas, 1998-ųjų Last Night. Tema gvildenama panaši, kaip ir Seeking a friend for the end of the world, tačiau nuotaika čia dar artimesnė Miracle Mile, ko gero, dėl to, kad filmas senesnis. Vėl vienišas vyrukas, taip pat žmonės švenčiantys ar gedintys dėl apokalipsės, visi savotiškai atsisveikina su gyvenimu: kas pisasi, kas daužo mašinas gatvėj, kas vagia paskutinį butelį vyno... Taigi ir mintys puola panašios - ką daryčiau aš?
Skirtumas dar tas, kad čia rodomos paskutinės šešios žmonijos valandos, o ne kelios savaitės, kaip Seeking a friend...
Sekame švelniai persipinančias, kelių žmonių istorijas agonijos apimtame Toronte. Įdomu tai, kad niekad nepaaiškinama dėl ko pasaulis turi baigtis,
žiūrovas tiesiog "pastatomas prieš faktą", koncentruojamasi į veikėjų
emocijas, išgyvenimus ir pasirinkimus.
Filmas kiek niūresnis, liūdnesnis ir labiau veikia kaip drama, nei komedija. Į pabaigą, sušlapusiais akių kampais, net pagaunu save kiek sukrėstą. Čia taip pat nepamatysite daug kainuojančių griūnančių gatvių ir sprogstančių dangoraižių vaizdų. Tai dar vienas savo subtilumu ir paprastumu sužavintis, užslėptas lobis, kurį privalo pamatyti visi apokaliptinių filmų mėgėjai. Mano skoniui tai beveik tobulas žanro dalykas. Beje vaidina ir pats Davidas Cronenbergas!
Tykiai nuvilnijusi, 2012-ų, sci-fi-dramytė / romantinė komedija, apie pasaulio pabaigą.
Jau pirmosiomis filmo akimirkomis pareiškiama - liko trys savaitės, tuomet žmonija bus neišvengiamai nušluota nuo žemės paviršiaus. Taisyklės nebegalioja, niekas nebeveikia, visiem viskas nusispjaut. Ką veikti paskutines dienas? Žudytis, depresuoti, šėlti vakarėliuose, mėginant visus narkotikus iš eilės, atsiduoti neatsakingo, laukinio sekso geiduliams, o gal tiesiog gyventi, kaip gyvenai ir kasdien eiti į darbą?
Pagrindinis veikėjas, The Office veidas, Steve Carell yra paprastas, ramus vyrukas, kuris pabaigos mintį sutinka be išskirtinės panikos. Su kiek emocingesne kaimyne, kurią vaidina Keira Kinghtley, jie leidžiasi į savotišką road tripą, kuris galiausiai ir tampa pagrindine filmo siužetine linija. Baigtinumo suvokimas išlaisvina, neginčytinas mirties fakto konstatavimas įgalina tikrąjį, tyrą gyvenimo džiaugsmą. Gal tokia ir turėtų būti natūrali, nekontroliuojama, žmonijos būsena?
Vienas tų atvejų, kuomet filmo kuklumas ir subtilumas, pasitarnauja, kaip prabangų
deimantą apšlifuojantys lazeriai. Geras humoras, persipina su jautria romantika ir kraupiu apokalipsės pojūčiu. Norisi net palyginti su, kadaise visiškai stogą nurovusiu, Miracle Mile.
Mano nuomone, tikrai gražus, lengvai žiūrimas, bet tuo pat metu ir pagalvoti verčiantis, nepakankamai pelnyto dėmesio susilaukęs, filmas.
Kokybiškų TV serialų eroje, man ir toliau sunkiai sekasi jų išvengti. Laimei Aišktingos Pušys kolkas turi tik vieną, dešimties, 40 min trukmės, serijų, sezoną, tad visai realu jį įveikti keliais prisėdimais.
Tai sci-fi/mistery serialas, apie vyruką, atsibundantį mažame, keistame miestelyje, iš kurio jis niekaip negali ištrūkti. Pradžioje atrodo banalu ir matyta, pirma serija net kvepia Silent Hill ar Jacobs Ladder, tačiau po keletos serijų suprantame, kad čia visai ne taip, nors užmojai tikrai dideli, drąsūs ir originalūs, kaip negerame, lakios fantazijos žmogaus, sapne. Dėl to tikrai įdomu ir varyt iki galo.
Didžiausias trūkumas, kurį, deja, turiu paminėti, tai naivumas.
Visi veikėjai elgiasi, kaip kažkokie autistai, pastoviai kažko "nedasako", dėl ko vėliau kyla visokių nesusipratimų, nuolat elgiasi ir reaguoja kažkaip kvailai vaikiškai. Niekada neapleidžia toks naivus, erzinantis, "Styveno Kingo novelės vaikams", jausmas, todėl suprasiu jei daug kas negalės išžiūrėti, kaip kad mes su žmona nusispjovėme į tragiškai nusipezėjusį Under the Dome.
Jei tas "pasakaitės iš rūsio" stilius jūsų neatbaido ir galite mėgautis ne itin realistišku, košmariško sapno stiliaus siužeto atskleidimu, idėja yra tikrai smagi ir verta dėmesio, tad manau turėsite gerų įspūdžių, vien ją gvildendami iki pat įspūdingos (pirmojo sezono) pabaigos.
Rekomenduočiau, kaip įdomų laiko užmušimą, valgant vakarienę ar panašiai.
