2014-ų, Škotų / Airių siaubo filmas, apie keistą vyriškį, pasirodantį policijos nuovadoje ir susukantį visiems galveles. Pradžia atrodo efektinga ir nuteikia labai gerai, tačiau filmui įsibėgėjus viskas darosi vis naiviau, vis sunkiau patikėti tuo, kas vyksta ir dėl to dėmesys galiausiai pametamas, o finalas jau atrodo tiesiog kvailas. Gaila sugadinto potencialo, nes jaučiasi, kad intencijos buvo teisingos ir daryta nuoširdžiai, kad ir turint nedidelį biudžetą.
Iš esmės susimauta su personažų įsteigimu. Jų pasikeitimas yra per greitas ir sunkiai tikėtinas. Scenarijaus gal ir būta neblogo, tačiau į ekraną jis ištransliuotas labai silpnai ir per daug chaotiškai. "O Wow, visai geras, primena Kingo Storm of the century", virsta į "pala pala, nejau jūs rimtai" ir "lol kas čia dabar per nesąmonė, nieko nebesuprantu". Tada bandyta viską gelbėt nelabai reikalingu ir, deja, nejuokingu goru, kuris taip pat nėra įdomus, kai ant personažų jau nusispjaut. Gera pradžia (tik) pusė darbo, o iš vakarų europos filmų paprastai jau tikimasi Holivudo kokybės.
Šviežia, tamsi drama apie "sėkmingą", tačiau nelabai laiminga moterį, kurios buvęs vyras atsiunčia jai savo knygos rankraštį. Kai ji ima jį skaityti, filmo veiksmas persikelia į fiktyvų pasaulį, kuriame vyksta niūrus trileris apie smurtą, netektį, sielvartą ir kerštą. Veiksmas efektingai peršoka iš knygos pasaulio į tikrąjį, o kartais esame nukeliami ir į tikrojo pasaulio būtajį laiką, taip rasdami sąsajas su tuo, kas parašyta ir tuo, kas iš tiesų įvyko arba vyksta.
Naktiniai gyvūnai - tamsus ir slegiantis filmas, tad kalėdinės nuotaikos tikrai nepadės susidaryti, tačiau turint omenyje visą jo emocinį svorį, jis yra tikrai labai geras. Profesionaliai sulipdyti esminiai, klasikiniai kino elementai. Paprastas, bet efektingas garso takelis, su tradiciška "main theme", stiprūs aktoriai su savo nepriekaišingom vaidybom, įdomiai, bet ne per painiai išmėtytas laiko linijos pateikimas. Sudaromas rimto, literatūriško, labai tvirto stuburo kino darbo įspūdis. Be to, paliekama ir apie ką pagalvoti pasirodžius pabaigos titrams.
Visai prikolnas, 2014-ų, Naujosios Zelandijos siaubiakas apie nuolat susiraukusią merginą, įkalinamą namų areštu name, kuriame neva vaidenasi. Yra labai gerų bajerių, bet veiksmas vystosi gana lėtai ir filmas skaudžiai prailgsta. Šiaip tai neblogas miksas komedijos, detektyvinės dramytės ir siaubo. Smagu matyti, kad kažkas vis mėgina užgauti tinkamas natas, o ne vien perkepinėja kitų išvemtas idėjas, tačiau iki tikrai geros pramogos dar reikėtų įmest malkų į ugnį. Vidutiniškas seanas, kurį gelbsti tik vietom aukštai šaunantis neblogas humoras, bet tikrai ne kažkas ką norėtųsi žiūrėt dar kartą.
Šiemetinis trileris jaunimui, kuriame eksplotuojama modernių technologijų tema. Mobiliakai, social media, internetuose slypinčios galimybės, pagundos ir pavojai. Panašiai, kaip kokioj Black Mirror serijoj, tik naiviau ir vaikiškiau. Bijau, kad garbaus amžiaus žmonės išvis nesuprastų kas čia vyksta. Konkrečiau Nerve, tai - "drąsos/tiesos" žaidimas, be "tiesos" kurio metu reikia ryžtis įvykdyti vis ekstremalėjančius online publikos iššūkius.
Reik pripažint, labai smagiai žiūrisi nors filmas ir kvailas. Montažas, veiksmas, įtampa, viskas labai lengvai ir gerai sueina, nors rimtai jo priimti neišeina. Panašus variantas kaip su žymiuoju Drugelio efektu, toks guilty pleasure: smagu, nors ir tūpa. Nuostabiai nufilmuotas Niu Jorkas ir jo apylinkės, bet "šiuolaikiškas" garso takelis tragiškas ir verčia vemti. Rezultate tik plika pramoga. Įdomiai, gerai ir greitai prabėgantis laikas, tačiau jau po kelių dienų garantuotai užsimirš. Greitas maistas.
Sunkoka nespoilinant nupasakoti šio filmo siužetą. Dvi parduotuvėje dirbančios merginos pažadina užšaldytus, nedasyvsčiusius kanados nacių partijos lyderio klonus, kurie kaip mažos hitleriškos sasyskos puola žmones šūkaudami vokiškas nesamones. Tuo metu vyksta kažkoks mobiliakų ir instagramo fetišas, jogos treniruotės su žydroku jogos mokytojų ir keistokais jo monologais. Įvykius sekančio ir į juos įsisukančio detektyvo juokeliai taip pat specifiniai ir sunkiai paaiškinami. Vienu momentu atrodo du jaunuoliai iš vakarėlio ketina paaukoti merginas šėtonui? Tikrai žinokit nelabai supratau ką čia pažiūrėjau ir kodėl toks filmas išvis yra, bet porą kart susižvengiau.
Aš labai mėgstu Keviną Smithą ir visi jo filmai man daugiau mažiau patiko. Dogma, Red State, Tusk
visi tikrai verti jūsų dėmesio. Stengiuosi nekvestinuoti jo savotiško
humoro jausmo ir tiesiog mėgaujuosi autentiškais reginiais, tačiau šį
kart jau ir man buvo sunku susekti filmo dvasią ir prasmę. Įpusėjus jau
nebesistengiau ieškoti esmės ar logikos, stengiausi džiaugtis tuo, kad
tai kažkas kitokio ir unikalaus, bet galiausiai nebepadėjo ir tai. Apėmė
nuobodulys, miegas, o jei reiktų filmą reziumuoti vienu žodžiu -
veikiausiai pasirinkčiau žodį nesąmonė. Dar gal reiktų paminėti, kad kanadietiška, nes pasididžiavimas tuo faktu, kad veiksmas vyksta kanadoje užima tikrai nemažą dalį šitų pezalų. Nesakysiu, kad man visai nepatiko, bet stengiuosi būti objektyvus.
Pagarbių plojimų vertas režisūrinis debiutas. Du anglų aktoriai (mergina, ryžoji - "you know nothing Jon Snow" iš Game of Thrones) vaidina amerikonų jaunavedžių porelę medaus mėnesio išvažiuojančią į nuošalią trobelę, kurioje, žinoma, ima dėtis keisti dalykai. Smagiai žiūrisi jų tarpusavo santykiai, galima patikėti vykstančia "chemija", kartu juokiuosi iš romantiškų juokučių, gražu žiūrėti kaip tiedu mylisi. Jaučiu simpatijas veikėjams ir kartu, jų pečius užgriūvančių, neįvardintų, nemalonių dalykų svorį.
Nemaloni paslaptis ir griūvančios laimės nuojauta tempiasi per visą filmą, iki pat daug neatskleidžiančio, tačiau siaubiakų mylėtojo širdį glostančio, finalo. Soundtrekas paprastas, bet labai geras. Šiek tiek užkniso ištempti panikos ir baimės dialogai "kas gi tau yra?", "kas po velniais darosi?", tačiau bendrai paėmus tas pats dalykas žiūrėjosi žymiai maloniau, nei kokiam pretenzingam Antichriste. Honeymoon - kuklus, mažabiudžetis, ramiai besivystantis siaubiakas, išvilktas vos dviem gerais aktoriais, tačiau sukuria tikrai nemalonią ir įsimintiną atmosferą.
Dar neteko matyti 1973-iųjų originalo, bet pasidaviau haipui ir sėdom sužiūrėti naujo HBO TV serialo, pirmojo sezono. Dešimt serijų po valandą. Ateitis. Pramogų parkas laukinių vakarų tematika, kuriame knibžda kyborgai. Turtingi žmonės gali čia atvažiuoti tuos robotus padaužyti, papisti ir pašaudyti, bet ribos tarp žaidimo ir realybės pasidaro blankios ir kyla klasikinių klausimų apie dirbtinio intelekto sąmoningumą.
Bežiūrint kilo begalės techninių neaiškumų, į daugelį jų jokio atsakymo negavau, tad buvo sunkoka priimti viziją už gryną pinigą. Taip pat veiksmas pasirodė baisiai ištęstas ir per didžiąją dalį serijų labai rimtai teko kovoti su puolančiu miegu. Užuot atskleidus kortas po truputi, beveik viskas paliekama pabaigai, o to uždelsto siurprizo efektas tėra nenaturalumas. Taip pat meluočiau, jei sakyčiau, kad twistai labai nustebino. Viskas jau atrodo kelis kart matyta panašiuose filmuose, tad tas perspaustas mėginimas nustebinti gana paprastom idėjom pasirodė kiek naivus. Taip pat ir nelabai simpatiški, "pervaidinti" personažai.
Patiko spėlioti kokie sprendimai sąmoningi, o kokie užkoduoti, patiko aišku ir visas tas veikėjų reveal'as, bet buvo jau sunku pajausti simpatijas, nes prieš tai gerai atbukino šaudymais-gaudymais, kurie, žinant, kad viskas čia tik žaidimas, nelabai žiūrovui turėtų rūpėti.
Internetas sprogsta liaupsais, o aš net nežinau kaip jaustis. Man nepatiko ir antro sezono žiūrėjimą įsivaizduoju kaip kančią. Būtų buvę žyyymiai geriau, jei vietoj šitos ištemptos dešros, būtų sulipdytas vienas, epic, trijų valandų filmas. Ir "mes turim Hopkinsą" tada gal ir atrodytų kaip kažkoks koziris. Dabar tai reikėjo damušti, bet labiau iš susierzinimo, kad jau pradėta, negu iš nuoširdaus susižavėjimo. Fanai, nesupykit, tikrai žiūrimas dalykas, bet toli gražu ne šedevras.
Vyrukui, bebandant pasikarti negyvenamoj saloj, jūra į krantą išmeta bezdantį Hario Poterio lavoną. Jau po kelių minučių bezdalai panaudojami, kaip reaktyvinis variklis ir žiūrovai nebyliai lūpomis dėlioja "wtf?". Vėliau daugiafunkcinis lavonas jau dalinai atgyja, ima bendrauti ir reikšti mintis, kartu su pagrindiniu veikėju keliaudamas "namo" ir pezėdamas apie gyvenimą.
Labai prieštaringus jausmus man sukėlė šis filmas. Iš vienos pusės, norėtųsi jį pagirti, už nenuginčyjamą originalumą, drąsą, ir keistoką, bet paveikų humorą. Iš kitos pusės, negaliu per save perlipti ir prisiversti ignoruoti tą šleikščiai saldų, atseit-intelektualų, paaugliškai romantišką istorijos pasakojimo ir montažo stilių.
Taip, šiais remeikų ir perstatymų laikais smagu matyti kažką tikrai šviežio ir savito, tačiau tai neturi ir negali būti vienintelis koziris. Bent jau aš filmus žiūriu daugiausiai per emocinio patyrimo prizmę ir daugybė faktorių šiame keistame, bei juokingame filmuke man tiesiog kėlė šleikštulį, o tos pritemptos kartojamos "metaforos" apie bezdalus ir smaukymą gana greit prarado prasmę ir bet kokį žavesį. Aš visada už inovatoriškumą ir keistumą, kol po juo yra tikras, tvirtas pagrindas, sudarantis kūrinio sielą. Čia po visų tų HD slow motion bezdalų ir teliko tik bezdalai. Šveicariškas žmogeliukas buvo linksmai keistas, bet potencialą prarado pirminių įdėjų netraukdamas į gilesnius klodus, galiausiai tiesiog ėmė erzinti ir baisiai prailgo, liūdnai primindamas tą hipsterišką nesąmonę apie padangą žudikę.
Visada galvojau, kad Snakes on a Plane tai kažkoks labai durnas, pigus filmas su absurdišku siužetu, iš tos serijos kaip Sharknado. Dabar suprantu, kad juoką, savo laiku, žmonėms labiau gal sukėlė tas tiesioginis pavadinimas, tiesiai šviesiai paaiškinantis ką čia pamatysite. Ar pamenate Big Ass Spider? O iš tiesų, tai visai smagus veiksmo trileris ar net siaubiakas (jei bijote gyvačių) ir tikrai ne ką durnesnis nei kokia nors Anaconda. Gera dozė juodo humoro ir labai smagios goravos scenos, kuriose gyvatės puola, ryja, kandžioja ir visaip kitaip žaloja keleivius tikrai pranoko mano menkus lūkesčius.
Ir siužetas nėra toks jau kosminis. Į reisą virš vandenyno teroristai prikiša gyvačių. Ar realybėje galima tai padaryti? Ko gero ne, bet jei kažkaip pavyktų, tai tikrai sukeltu nemažai įdomių problemų ore, hehe. Aišku, nereikia tikėtis ir kažko baisiai rimto. Nelogiškumų ir svetimos gėdos momentų tikrai yra, tačiau lengvam atpalaiduojančiam vakarui su stikline alkoholio tai tikrai nebijočiau rekomenduoti. Jau vien ko verta te scena, kai Samuel L. Jacksonas ta savo Pulp Fictioniška maniera pareiškia "I've had it with these motherfucking snakes on this motherfucking plane!". Lovable šūdelis.
