Turbūt jau daug gero girdėjote ir skaitėte apie ką tik netflixe sprogusį fantastinį-siaubo serialą Keistesni dalykai. Be platesnio nagrinėjimo, aš taip pat prisidėsiu prie pagirų krūvos, nes visas aštuonias serijas tiesiog surijome nekramtę. Tiesą sakant dar iš nieko neteko girdėti, kad visai nepatiko. Kartais masės būna kvaila avių banda, bet šį kart, manau, žmonės tiesiog yra išsiilgę tokio paprasto ir gero dalyko.
Šitas serialas turi viską, dėl ko vaikystėje mėgdavau Kingo pasakaites, tik skirtumas tas, kad Kingas jau išsemtas ir nupezęs, o čia šūdo labai minimaliai. Apksritai labai nedaug priekaištų radau ir net nelabai noriu į juos gilintis. Serialas padarytas puikiai, '80's atmosfera ir muzonas - nepriekaištingi, siužetas įdomus ir gudriai sumanytas, vaidyba gera ir net vaikai neerzina, kas yra itin retas atvejis. Stranger Things neabejotinai apaugs "kulto statuso" vijokliais, tad jei dar nežiūrėjote, patariu pasidaryti sau paslaugą ir nebegaišti.
Pamenate Austrijos tėtį nr.1? Tai va šis filmas įtraukia mus į tokio tipo nusikaltimo įkarštį ir pradedame iš karto nuo ten. Vėliau daugiausiai dealinama su pasekmėmis, bet pateikimas "vaiko akimis" emocingas ir įdomus, tad prikausto ne ką mažiau, nei trilerio momentai. Vienintelis trūkumas gal tik tas, kad į galą veiksmas šiek tiek suletėja, tačiau turint omeny psichologinį įvykių svorį, gal ir gerai, kai bent pabaigoje jau pargriuvęs žiūrovas netalžomas beisbolo lazda ir galima truputi įkvėpti.
Žinoma, čia labiau drama ir gal šiek tiek trileris, nei siaubo filmas,
tačiau gvildenamos temos sunkumas ir idėjos niūrumas ramia sąžine
leidžia man jį paminėti, jau vien tam, kad atkreipti gerbiamo
skaitytojo dėmesį. Įspūdį palieka gana gilų, tad manau verta skirti laiko ir tokiam rimtesniam filmukui. Kraupoka, kad pasaulyje yra tokių baisių ir nesveikų žmonių, lėtiniu būdu naikinančių gyvenimus.Va jum sąrašiukas tikrų įvykių, pasibjaurėti, o dar pagalvokite, kiek tokių atvejų likę neatsikleistų... Eina nachuy.
Tarp gausybės rago, įvairaus plauko ir visokios kokybės naujų siaubiakų, yra tokių štai grynuolių, kuriuos pamatyti tiesiog būtina.
Ramus, lėto veiksmo, tačiau užburiantis ir prikaustantis, kaip niūri pelkė įsiurbiantis. Daugybė gražių žodžių ant liežuvio galo dabar sukiojasi, bet gal nereikia perliaupsinti, po to kaltinsit, kad užhaipinau be reikalo... tiesiog dar nepraeina to keisto, daugiasluoksnio, kraupaus sapno kerai. Baugus, smagus, žavingas, paliekantis unikalią nuotaiką ir daug apie ką pagalvoti ir padiskutuoti.
Vienas tų atvejų, kai visai nenoriu aprašinėti siužeto ir gadinti jums atradimo džiaugsmą. Pasakysiu tik tiek, kad biški priminė Take Shelter. Kas matė ir pamena, supras kodėl taip sakau. Neabejotinai žiūrėti.
Blue Ruin režisierius toliau pasakoja beprasmiško smurto istorijas ir net nežinodamas, jog tai jo filmas, pats įžvelgiau daugybę panašumų. Dabar, kai žinau, kad spėjimas pasitvirtino, jaučiuos baisiai savimi patenkintas ir labai daug nusimanantis. Tai dar viena, į šlykštų siaubiaką virstanti, išgyvenimo drama, kuri neblogai supisa nuotaiką ir kuriam laikui turėtų likt atminty, it koks negeras sapnas. Šį kart ypatinga dar ir tuo, kad paliečia pogrindinės muzikos subkultūrų reikalus, o šitą dalyką aš taip pat neblogai suprantu ir jaučiu. Taigi dėl to buvo dar įdomiau, nors bendrai paėmus filmas ir neturi kažkokio rimtesnio moralo.
Nelabai sėkminga, turuojanti, pankroko grupelė nesukrapšto pinigų grįžti namo. Po nenusisekusio koncerto kažkokioje kavinėje, jiems pasiūloma sugroti prieš kiek didesnę publiką. Jie perspėjami, kad klubo savininkai "kažkiek" dešiniuoja, "bet jei nepolitikuosite - viskas turėtų būti gerai". Tačiau nuvykusi grupė pamato, kad ten tiesiog full blown naciai: konfederatų vėliavos, svastikos, kerzai su atitinkamais raišteliais ir t.t. Išgėrę alaus ir kiek įsidrasinę, jie nelabai laiku ar vietoje parodo savo protestą, ar tiesiog pašmaikštauja, sugrodami garsųjį Nazi punks fuck off koverį, kas iškart sukuria antipatijas tarp jų ir vietinių. Negana to, kad stiuacija ir taip nejauki, staiga jie pamato, ko nederėtų ir papuola į dusinančią survival dramą, tiesiogine prasme, tarp gyvenimo-ir-mirties.
Čia filmas ir tekšteli savo kozirį: grubų, brutalų, beprasmišką, skausmingą smurtą, kuris geba šokiruot, net ir daug siaubiakų mačiusį žmogų. Ant tų baisybių ir važiuojama, skauda tiek veikėjam, tiek žiūrovam ir mes tiesiog skaičiuojame kūnus, spėliodami kas gi išgyvens (jeigu išgyvens) ir kaip jiems tai pavyks. Ne visuomet pavykdavo suprasti, kai kurių veikėjų motyvaciją, tačiau bendrai smegenų čia daug nereikia. Vyksta kova už būvį. Kūrėjai stengėsi prislėgti ir šokiruoti, tas pavyko. Jeigu norisi kažko purvino ir niūraus, - Green room tikrai neturėtų nuvilti. Aš, aklai sėsdamas prie ekrano, įsivaizdavau gal kad bus kažkas smagaus, dėl to likau nudegęs liežuvį.
