Ach kokia atgaiva, po ilgos pertraukos, su visokiom dramom, trileriais, fantastikom, serialais ir arthauzais, pagaliau vėl žiūrėti gerą, kietai sukaltą siaubiaką. Kažin ar tik man taip atrodo, nes apsileidau ir tikrai žiūriu mažiau tokio kino pastaruoju metu, ar tikrai 2014-ieji ne itin lepino mus gausybės ragu, gerų siaubo filmų? Gal visi geriausieji dar tik bus pamatyti? Rekomenduokite prašau ką nors, nes tikrai labai norisi kokybiško, šviežio horroro.
Starry Eyes (gražus pavadinimas beje) rodo Los Andželo padavėjos kovą, siekiant tapti žvaigžde. Šita formulė tikrai jau matyta ir girdėta, bet filmas prie pasakojimo prasišluoja tokį savotišką priėjimą, susidėliodamas gražią mozaiką iš tam tikrų elementų esančių klasikiniuose siaubiakuose ir kažko originalaus, bei šviežio, kas ankščiau nematyta. Įžanga gal kiek lėtoka ir vietom prailgstanti, tačiau tikrai sudominanti ir paklojanti puikų stalą, gan groteskiškai, išlaikytai kulminacijai.
Be didelių spoilerių, iš esmės tai filmas apie merginą, kuri pasiryžus parduoti savo sielą, kad tik taptų žymia Holivudo aktore. Jai sekasi ne kaip ir neviltis įtraukia jos trapų, isterišką, tačiau atkakliai užsispyrusį personažą. Mes stebim jos transformacija iš nekaltybe spindinčios aukos, į kažką tamsaus ir klampaus. Puikios vaidybos, režisūros ir visų kitų kino triukų pagalba šis pasikeitimas jaučiamas labai ryškiai ir organiškai. Pradžioje dėl neaiškių priežasčių kankinusi negera nuojauta, pamažu tampa gana ryškiai suprantamu, siurrealistišku siaubo paveikslu, kuris būdamas niūriai rimtas, gal kartkartėm, sveikintinai, net nebijo pašiepti pats save (tiems kas matė, - šneku apie finalines scenas ant skardžio, šalia žymiojo Hollywood ženklo, su skanduojančiais, besijuokiančiais seniais, pentagrama ir t.t. kai nori nenori tenka išspaust šypsena ir rodos privalu pareferinti Rosemary's Baby)
Veikėjos draugai, jos aplinka, iš pažiūros tik paprasti, kasdieniai žmogeliukai jai čia tampa akstinu labiau stengtis ir kovoti, o galiausiai atšiauria aplinka, kuri lyg puola sukeldama grėsmes. Jaučiasi merginos vidinė vienatvė, sumišimas ir desperacija. Gal ir nepritardami personažo veiksmams, mes suprantame kuo jie motyvuoti. Pamažu įneriam į tokį tamsų tranzą, su pilkais miesto kadrais, košmariškais sapnais ir visokiais horroriško montažo efektukais, prikoliukais, kaip alia mirksinti blykstė užtemusiame ekrane, praktiniais body horror fokusais tualete ir t.t. Psichologinė plyta slegia smarkiai.
Soundtrekas sintezatorinis labai neblogas irgi, kaip ir visam filme, jaučiama meilė klasikai ir kvepia old skūlu. Pagrindinė aktorė - šaunuolė. Sudaroma tamsi ir įsiurbianti nuotaikytė. Vienintelis ryškus trūkumas, kurį gal jau ir minėjau, filmas, nors ir būdamas tikrai kietas ir įdomus, kažkaip vis vien sugebėjo biški prailgti. Gal reikėjo palikti 15min trumpesnį ir būtų daugmaž idealu (šiaip jis nėra ilgas - normali trukmė, pusantros valandos.) Anyway filmo žinutė ir nuotaika perteikta puikiai, - ne viskas auksas kas auksu žiba, angelų mieste angelų tikrai nėra daug ir galu gale, "ką tu paaukotum už savo žemiškąsias svajas?" bla bla. Žodžiu puikiai. Tikrai kolkas prie šviežesnių, 2014-ųjų, gūsių,
Trileris, perkeliantis pseudodokumentikos žanrą į naują, "išmanųjį" levelį, kuomet filmo veiksmą stebime ne tik per kažkokią rastą juostą, tačiau beveik interaktyviai jame dalyvaujame visokių išmaniųjų telefonų, cctv ir laptopų webcamų pagalba. Mintis gal ir įdomi, ankščiau ar vėliau ji turėjo kažkam šaut į galvą, bet pastatymas deja liūdnas, kaip ir buvo galima tikėtis, užmetus akį į produkciją. Režisierius neblogai pasirodė su savo trumpametražiais VHS: Viral ir ABCs of Death segmentais, bet ar jis gali ištempt pilną kino filmą? Taip pat: Sasha Grey gal ir suprantu ką čia daro, tačiau kaip čia įsivėlė Elijah Wood? Sunkūs laikai?
Trileris greit praranda savo įtemptumą dėl krūvos absurdiškai nerealistiškų nesamonių, kurios nutinka gan greit, kad filmui jau įsibėgėjus, suprastumėt, jog tik veltui gaištat laiką. Tas modernus, "išmanus" rakursas galiausiai taip pat tik erzina ir trukdo, o nebe džiugina. Šitaip ko gero pametama pagrindinė publika - žmonės, kurie norėjo pamatyti būtent taip pastatytą ir sumontuotą filmą. Pati istorija per daug juokingai sukta, gudriau už Pjūklas 28, o ir papasakota kaip debiliukam, su išsamiais blogiukų paaiškinimais, kodėl jie nusprendė daryt vieną ar kitą twistą. Galiausiai lieka Sashos Grey fanai, kurie manau ir taip puikiai žino kur rasti gerų jos video, na ir tokie antsvorio turintys nevykėliai kaip aš, kurie tik nori pamatyti naujų, gerų siaubiakų, tačiau dažniausiai, kaip ir šį kart, krenta veidu į purvyną.
Blomkampas, Pietų Afrikos režisierius, sudrebinęs žemę savo gaivališkais, šviežiais sci-fi perlais District 9 ir Elysium, dabar skėlė dar vieną sudarydamas savotišką išsilaikančio stiliaus trilogiją. 2016, murzinas Johanesburgas, siaubiamas gaujų smurto ir skurdo, suvaldomas tik pasitelkus robokopus į pagalbą. Robotai čia žmogaus dalių neturi, jie – metaliniai pagalbininkai, kuriuos esant reikalui galima pasiūsti į kulkų uraganą. Taip pat turime pagal ED209 paveikslą suręstą robotą „Briedį“, kuris laukia savo eilės sužibėti vos tik pinigų ištroškę gamintojai gaus progą paleisti jį į gatves.
Tokiam štai kontekste, jaunas mokslininkas išranda dirbtinį intelektą ir nutaria jį pratestuoti su pažeistu ir nurašytu policijos robotu. Šis robotas ir taps Čepiu, - besimokančiu, manipuliuojamu, metaliniu vaiku, tačiau mokslininkas nežino jog į jį nusitaikė ekscentriškų gangsterių / reperių gauja – Die Antwoord. Planai sujaukiami ir Čepis tampa viltimi įvykdyti didelį apiplėšimą, o kad tai įvyktų, Čepis taip pat turi tapti nusikaltėlių pasaulio dalimi, tame tarpe patiriant daug komiškų ir dramatiškų nuotykių.
Nors šitas filmas daug komiškesnis ir gal net vaikiškesnis nei praeiti du Blomkampo darbai – tai nėra filmas vaikams. Smurtas čia vis dar yra present ir vietom jis tikrai aršus, tad nepaisant vaikiško personažo, filmas lieka tamsiu science fictionu, dėl ko mes visi ir trinam rankutėm. Mano galva Chappie pastatytas beveik idealiai, tai iškart įtraukianti pramoga, kvapą atimantis veiksmas, fantaziją masinantys išmislai, gero humoro komedija ir paprastai, bet veiksmingai sugraudinanti drama viename. Nuo puikios, tiesiog keisto stiliaus eksplotacijos iki pat dirbtinio intelekto filmuose neišvengiamų filosofinių – egzistencinių pamastymų ir metaforų, čia yra viso to ir viskas labai savo vietoje, be per didelių pretenzijų į meną ar filosofinį šedevrą.
Turint omeny kokia puiki pramoga man tai pasirodė, buvau labai nustebęs kiek neigiamų atsiliepimų filmas susilaukė internete. Daugiausia jų, kaip supratau, įtakoti grupės Die Antwoord dalyvavimo. Kai kurie žiūrovai mato grupės narius kaip bereikalingai išskirtinius, erzinančius ir jei tas jų stilius nėra priimtinas – pilnai suprantu dėl ko filmas gali nepatikti. Tai visiškai Die Antwoord filmas, nuo pradžios iki galo būtent Ninja ir Yolandi (aišku, kartu su robotu) yra pagrindiniai filmo veikėjai. Visi kiti plakatuose figuruojantys žymus vardai – Dev Patel, Hugh Jackman, Sigourney Weaver, realiai yra antraplaniai. Jei jums nepatinka Die Antwoord ir jų ekscentriškas išsipisinėjimas, - būčiau labai nustebęs, jei Chappie patiktų kaip filmas. Beje robotą vaidiną tas pats vyrukas žybėjęs praeituose dviejuose filmuose – Sharlto Copley.
Man Die Antwoord buvo įdomu savo laiku, kai tik jie atsirado, prieš kokius šešis metus, vėliau tas reikalas ir stilius kiek pabodo, tad nustojau jų klausyti ar jais domėtis, tačiau tai, dėl ko pirmą kart jie užkabino mano akį ir dėmesį, niekur nedingo ir būtent tai puikiai atsiskleidžia šiame filme. Režisieriaus meilė ir duoklė šiai grupei čia trykšta per kraštus ir kadangi tai yra šito filmo stuburas – tuo pačiu jis tampa lyg ir jo kryžiumi. Pradžiai dėl to, kad beveik garantuotai pametama dalis žiūrovų, dėl tų žmonių, kurie šios grupės nemėgsta, yra jai abejingi arba negali jos pakęsti, o taip pat ir dėl to, kad vietomis Die Antwoord figuravimo buvo per daug. Net gi man, tai tapo pagrindiniu filmo minusu, keleta šaukštelių persudyta: kai 25ą kartą užgroją jų gabalas soundtreke, visos sienos nupeckiotos jų stiliaus grafiti, ekrane didžiają laiko dalį vien jie, su savo maikėm ir specialiai pagamintais automobilių numeriais ir aš porą kart pagalvojau „na gerai, čia jau šiek tiek per daug, užtenka“. Laisvai galėtų vadintis „Die Antwoord: the movie“ ir esmė labai nepasikeistų.
Bet galiausiai tas nuoširdus susižavėjimas suveikė ir tie, kam grupės stilistika yra įdomi ar bent jau priimtina – turės tikrą puotą akims, nes pasaulis, kuris čia pateiktas, dėl to stiliaus tampa labai savotiškas ir originalus. Toks originalus, kad drįstu manyti jog Chappie su laiku taps kultine sci-fi klasika. Specialieji efektai atrodo stulbinamai, nė kart nejaučiau kažkokios skaitmeninės makalynės, kas naujuose filmuose dažnai pakiša koją. Be keistųjų reperių, nelabai suprantu kas čia gali nepatikti. Gal žmonės iš treilerio tikėjosi kiek kitokio filmo.
Paskaitinėjus ir pažiūrėjus recenzijas, man susidarė įspūdis jog žmonės norėjo matyti kovą tarp mokslininko Čepio išradėjo ir jo priešininko – „Briedžio“ šalininko, galbūt buvo kilus kažkokia išankstinė nuomonė jog tai bus rimta, alia blade runner, dirbtinio intelekto studija boevyko kontekste, tad žmonės galėjo nusivilti, kai didelę laiko dalį Čepis kraustosi po Yolandi trusikus ar su nitrucha prisidaręs „tatuiruočių“ komiškai vagia automobilius. Bet gi tai, kad filmas ne toks, kaip tu tikėjaisi, negali įtakoti jo paties savaime? Aš gal irgi nemaniau, kad bus tiek koncentruojamasi į reperių gyvenimą skvote, bei visą tą išprotėjusį stilių, tačiau manęs šis pateikimo būdas nenuliūdino, o veikiau atvirkščiai – aš mačiau jį kaip privalumą ir kelią aukštyn, virš kitų panašių filmų, žalią šviesą originalumui.
Pramoga, kuri nesinori, kad baigtusi yra ko gero geriausia įmanoma pramoga. Ir pasiėmęs iš filmo net daugiau negu tikėjausi, negailėjau nė cento, todėl taip pat visiems rekomenduoju nueiti į kino teatrą ir pabandyti patiems. Geriausia rekomendacija ko gero būtų pradžiai susipažinti su praeitais šio režisieriaus filmais ir jei jų stilius ir maniera jum pasirodys priimtini, - nematau kodėl Chappie turėtų būti kitoks. Mano kuklia nuomone, Chappie gal net pranašesnis ir natūraliai profesionaliau sukaltas už pirmtakus, nors visiškai juos lygint viens prie vieno gal ir nėra sąžininga. Aš tam stiliui jaučiu didelę simpatiją, man labai patinka, kad režisierius eksplotuoja savo kilmę ir nebijo parodyti meilės South Africai. Dėl tų nepakartojamų akcentėlių ir manierų, beveik-postapokaliptiškai parodytų Johanesburgo miesto vaizdų aš irgi jaučiu augančią meilę tam egzotiškai patraukliam, bet rodos pavojingam pasaulio kraštui, o tuo pat ir Blomkampo filmams. Beje dabar jis statys naują ALIEN ir aš dėl to labai džiaugiuosi, nes nesugalvoju, kas šiai dienai būtų tinkamesnis imtis tokios užduoties.
