Tam tikrais momentais ko gero nagus iš pavydo graužtų ir pats Tarantino. Toks skoningas ir subtilus absurdas nelengvai išgaunamas. Dažnai išeinama už krašto, dažnai nepritempiama iki smagios ribos, tačiau čia - pats tas idealus kiekis ir santykis nuotykio, įtampos, meno, dramos ir komedijos. Su geru šaukštu smurto, nepakartojamu "randomness'u" ir net kažkokia mintele. Visiškai nepriekaištinga vaidyba, paprasti,bet genialūs ir nuoširdūs dialogai.
Lyg vaikiška nuostaba ar pachmielingais atsitiktiniais sprendimais filmas smagiai stato pats save. Juo labiau link galo, tuo labiau beprotiškas ir žavingesnis, bei savas jis atrodo. Tokie filmai primena man, kas yra tikras gyvenimo ir kino džiugesys.
Ko gerom kiek pamenu, labiausiai patikęs Walkeno performancas (nors jis - visada kietas) ir net Farelio antakiai netrukdo. Visi čia atrodo labai puikiai ir savo vietoj. Ilgaainiui kai supranti, kad filmas, kurį stato veikėjai yra tas, kurį tu dabar ir žiūri, belieka atsilošti ir atsikimšus dar vieną gaivalingą alaus atsidusti: koks gražus paprastas gyvenimas. Unikalus dalykas: po pat peržiūros būčiau pylęs dešimtuką, dabar jau aistros pravėso, bet 9 drąsiai. Prie metų must see.
Beje, jei jau biški nukrypome nuo siaubų, norėčiau parekomenduoti dramą Dallas Buyers Club. Superinis personažų vystymas, neįtikėtina aktorių transfomracija ir kieta, bet jausminga istorija.
Taip pat dar žiūrėjom dabar visų liaupsinamą Grand Budapest Hotel. Irgi neblogas, tačiau nors norėčiau apie jį pasakyti tą patį ką apie pastarąjį, deja nors ir kaip buvo idomu, koją biški pakišo tas žaismingas "tirli pirli" literatūrinės prancūziškos komedijos stilius. Nelabai patinka man Amelija iš Monmartro. Čia asmeninės parkės, bet šiaip visi trys filmai verti jūsų laiko, dėmesio ir asmeninės nuomonės. Go for it!
9/10
No comments:
Post a Comment