Ir nereikia manyti, kad jei lietuviai neturi pinigų tai jie viską nusipirataus ir taip neįvertins triūso. Gal ir parsisiūs iš linkomanijos pasižiūrėt, kas čia per dalykas, bet tik dėl to, kad modernus lietuviškas kinas mums tiek svetimas ir naujas dalykas, kad mes nė nežinome kaip į jį reiktų reaguoti. Lietuvos kino vartotojai, - kaip dykumos smėlis niekad nematęs vandens, numesk bent lašą ir sugers jį godžiai ir smalsiai. Žmonėms tikrai įdomu, jie tikrai eina ir eis į kiną žiūrėti rimtos lietuviškos produkcijos, aš, asmeniškai nusipirksiu ir dvd, kad paremti kūrėjus, nors mes ir ubagai, - mūsų sielos didingos ir jų prastom komedijom neužkimši... man taip norisi tikėti.
Su tokiu pat keistu sutrikimu, vien dėl to, kad tai kone pirmoji ir unikali patirtis, pagaliau pamačiau ir aš Aurorą, tituluojamą pirmu lietuvišku sci-fi. Visą filmą negalėjau suprasti ar man įdomu/patinka dėl to, kad čia tikrai geras filmas ar dėl to, kad jis - lietuviškas. Mastydamas apie antrą variantą vis bandžiau užčiuopti čia kažką išskirtinai lietuviško, už ko galėčiau užsikabinti ir savo teoriją pagrįsti ir nesugebėjau. Tikiuosi tai reiškia, kad mes sugebam (ir sugebėsim ateityje) perlipti per savo gardą, išlįsti iš savo uolos ir galiausiai pasižiūrėti į save iš šalies, taip pat kaip žiūrime kitus europiečių, azijiečių ar amerikiečių filmus. Daug minčių užplūsta apie tai, kad čia "mūsų" produktas ir apie tai koks jis yra, kaip jis veikia, bet pabandykim baigt apie tai kalbėt (nes nuo to ir reiktų pradėt) ir pašnekam apie filmus, kaip tiesiog šnekam apie visus kitus filmus.
"Dingstančios bangos" pasakoja istoriją apie eksperimentą, kuriuo metu bičas pasijungia į komoj gulinčios moteriškės smegenis. Panašiai kaip Altered States, tokiame juodame vandens pripildytame karste. Kažkaip norisi man lyginti su Altered States ar Cele, nes pagal panašią formulę vyksta dalykai, sensas kartojasi, žiūrovas atakuojamas atmosferiškais garsais ir vaizdiniais. Geras, nesiliaujantis ambientinis garso takelis - labai svarbus elementas kuriantis nuotaiką, vaizdiniai gražūs padaryti tiek geru kameros darbu, praktiniais efektais ir aktorių pastangom, plius paskaninti kompiuterine grafika, tikrai gražu žiūrėt. Su kiekvienu seansu pagrindinis veikėjas Lukas užmezga vis gylesnį ryšį su "šaltiniu", o nuo kitų mokslininkų savo pasąmoninį romaną slepia, taip suklastodamas tyrimų rezultatus. Į naująją sapnų meilę jis žiūri rimtai, bet apie siužetines smulkmenas daug pasakoti nenoriu, nes gal yra kas dar nematė ir nenoriu gadinti jiems reikalo.
Galiu pasakyti ir kas nepatiko. Nors suprantu, kad filmas lėtas, atmosferinis ir tam tikroms nuotaikoms sukurti reikia įsibėgėjimo, vis dėl to jis man pasirodė per daug ištęstas ir kai kurios scenos paliktos per ilgos, tarkime scena kur nuogas Lukas vejasi Aurorą nakty per pievas, norisi sušukti "gerai, jau supratom!", gal kiek nepamatuota... Kokias dvidešimt minučių nukarpius gal filmas atrodytų mažiau arthauziškas ir būtų lengviau vartojamas, bet čia tik vartotojiškas skundas. Jei kūrėjai mano, kad visi to "meno" sequencai būtini - lai jie būna. Tiesiog jei jau jie tokie esminiai, gal jie turėtų būti įvairesni, labiau nežemiški ar siurrealistiški, mažiau verstų žiovauti.
Dar pabaiga man pasirodė kiek antiklimaksiška ir tas šokinėjimas nuo lietuvių prie anglų kalbos erzino. Suprantu, kad tarp mokslininkų tokioj aplinkoj tikrai būtų užsieniečių, bet kažkaip sunkiai sekės savo lokatoriais gaudyt kažkokį kitą akcentėlį, apart lietuviško ;)
Mano priekabiai tikrai ne agresyvūs ir manau nuginčyjami, tad jei per kokį stebuklą šitą recenzijytę paskaitys žmonės prisidėję prie filmo - tikrai nereiktų į juos skaudžiai reaguoti. Sąžiningai sakau ką galvoju, Vanishing Waves yra neblogas, vietomis net ir stiprokas, gražus filmas. Gal tokiems kaip aš norėtųsi daugiau, aršiau, ekstremaliau, keisčiau, bet reikia suprasti, kad prie mūsų nepatyrusios publikos irgi reikia mokėti prieiti. Jei iškart tėkštelsi per riebiai, filmas ko gero bus finansinė katastrofa, žmonės išsigąs, išvadins "nesamone" ir galėsi visą likusį meną susikišti sau į šikną kartu su dešimttūkstantinėm skolom. Lietuvių žiūrovas šiuo metu kaip nekalta panelė, kuriai reikia gražių sms, gėlių, vyno ir teatro prieš įsitempiant į lovą. Tad taip apdairiai ir gudriai, tačiau per daug nenuolaidžiaujant Aurora ir suvinioja mus.
Geriausias lietuviškas filmas? Tikiuosi tik kolkas ir neilgam! Tikiuosi turėsim vis daugiau modernios, kokybiškos produkcijos savo malonumui ir eksportui. Tikiuosi, kad tobulėjant technikai ir žmonėms įgaunant patirties ir išminties, galėsime sau leisti ir daugiau drąsesnių eksperimentų, įvairesnių žanrų pavyzdžių sukurti. Aurora jau turbūt yra ir visada liks vienas iš pionierių, už ką žinoma bus nuolat geru žodžiu atsiliepiama, bet apskritai, jei visiškai nešališkai statyčiau šitą filmą tarp visko kito ką gyvenime mačiau, kalčiau jam kokius 6 ar 7 iš dešimt. Gražūs visualsai, geras soundtrekas, sunkus aktorių triūsas, klampi atmosfera. Tik istorija man gal ne tokia įdomi ar aktuali, su veikėjais tapatintis per daug nesinorėjo ir nesigavo, tad su ta "nuotaika" ir išvilktas visas reikalas.
7/10
Žiūrėjau Aurorą Kaune - salė buvo puspilnė, žmonės pačio įvairiausio amžiaus. Gavosi taip, kad po seanso išgirdau kaip dvi smarkiai pagyvenusio amžiaus damos gyvai aptarinėjo įvairias jo detales - nuo meilės trikampio iki ką gali ir ko negali šiuolaikinės technologijos. Įsivaizduoju, kad į filmą abi ėjo tik dėl to, kad tai lietuviškas produktas, bet iš jo išėjo akivaizdžiai įaudrintos vaizduotės - o tai jau nemažai. Beje, man pasirodė, kad Buožytė vaizdo prasme pamėgo Noe. Nors iš jo filmų tos dvi ponios šimtu procentų būtų pabėgę:) Žiūrėsim, kas bus toliau.
ReplyDelete