ELI, ELI, LEMA SABACHTHANI?

Gan sunkiai ištariamas šio 2005-ųjų Japonų filmo pavadinimas reiškia kažką panašaus į "Dieve mano, dieve mano, kodėl gi mane apleidai". Čia neva fantastinis filmas, pradžioje mes trumpai informuojami, kad dabar - 2015-ieji ir žemėje siaučia virusas, priverčiantis savo aukas nusižudyti. Labai, labai lėtai istorija pradeda judėti nuo dviejų noizerių link kelių prašalaičių, kurių viena serganti jauna mergina. Pasirodo, kad noizas (noise muzika) turi gydomųjų galių! Ir regis tik jis gali įveikti paslaptingą virusą. Sutikite, skamba idomiai, ir mane taip pat pradžioje suintrigavo šis neįprastas scenarijus, jau vien dėl to, kad pats domiuosi noise muzika ir kultūra, tačiau filmas - tikra šikna. Vos iškenčiau šitą priekvailį, lėtą, nuobodų, niekaip nepasibaigiantį mėšlą. Šitas filmas sugebėjo mane užmigdyti, nors žiūrėjau jį anksti ryte! Man patinka gražūs, lėti, meditaciniai kadrai, kaip pvz Kyioshi Kurosawos filmuose, na bet Eli, Eli juda lėtai kaip sena nupezus senė. Ir kam? Jei pretenduotų į labai menišką, šitas filmas yra gan tuščias ir nepagrįstas. Eksperimentas žinoma mielas, tačiau nepavykęs. Truputi atgydavau tose vietose, kur buvo susitelkiama į "noizą", bet, kad ir tas žiuauriai prastas ir visiškai neidomus. Yra gražių kadrų, unikalių scenų, tačiau šiaip laikau filmą prastu. Regis kūrėjai patys nesuprato, kad jų idėja - idomi (nors ir juokingoka) ir neišpildė jos, kaip derėjo. 4/10