MARTYRS

Dusinantis 2008-ųjų shockeris iš Prancūzų, kurie rodos vis labiau stebina savo žiaurumo atvaizdavimu. O brol, tokius filmus reikia žiūrėti mažomis dozėmis, antro tokio iškart tikrai neištverčiau. Kažkaip net norisi skirti atskirą atšaką tokų kokybiškų, rimtos nuotaikos filmų, kurių horroras atremtas vien į neapsakomą žiaurumą, nežmogiškumą. Čia patektu visi tie Frontiere(s), Eden Lake, Broken ir t.t. Pavadinčiau juos "filmais, kuriuose žmonės labai negražiai elgiasi vieni su kitais" ;) Ir Europiečiai labai gerai tą daro, pasivydami ir nežmoniškus Azijos smurto festus, kaip all night long 2 ar kokį Kichiku Dai Enkai. Martyrs ("Kankiniai") iš karto, be jokių kompromisų, įsviedžia žiūrovą tiesiai į kruvinos beprotybės piką, dar nespėjusį suprasti, kas čia/už ką/kodėl. Filmas įpatingas tuo, kad per visą savo trukmės laiką nelabai ir leidžia atsipūsti, atrodo, kad pradžioje įkvėpi oro ir turi išlaikyti nekvepaves iki pat pabaigos. Po to belieka tik smarkiai atsidusti. Jausmas toks tarsi kas nei iš šio nei iš to trenktų į dantis, o po to su kerzu pusantros valandos spardytų į kiaušus! Net ir daugiau tų siaubo filmų mačius, taip kokybiškai ir aršiai pateiktas smurtas perduoda tam tikrą nihilizmo jausmą ir verčia klausti savęs "ar mums nuolat reikia aštrinti dirgiklius, "didinti dozę" dėl savo vis labiau atbunkančių pojūčių"? Gal graudu prisipažinti, bet tai - faktas. Kita vertus, juk šis nihilizmas gali būti suprantamas kaip papraščiausias realizmas, natūralizmas. Gvildenama tema - neapsakomai žiauri, smurtas, kančia realybėje niekaip negali būti gražūs ar idealizuojami, tad kodėl gi meno kūrinys turėtų vengti apeiti šiuos reiškinius? Martyrs smūgis - tiesiai į tai, brutalus, ciniškas, be kompromisų. Į pabaigą paaiškėja, kad visa ši bjaurastis net gi ne "šiaip sau", o dėl "didingo tikslo", kas man taipogi pasirodė itin ciniška ir bjauru (Kažkas gal sakys, kad tai visgi idealizavimas, bet aš nesutikčiau. Sveiko proto žmogui tai vistiek suveiks atvirkščiai). Be abejonės vienas geriausių praėjusių metų siaubo filmų, kuris tiesiog "sumuša" žiūrovą, taip, kaip sugeba retas siaubo filmas, panašia tema. Pagaliau pats jautiesi kaip praėjęs tam tikrą šoko terapijos seansą, kratytas elektra ir pradėjus bėgti pabaigos titrams, sutinusiu veidu giliai atsidusti "išganytas", sau panosėje: "pyzdėc"...
Stipru kaip druska ant žaizdos. Nenustebčiau jei daug kas tiesiog išjungs nebaigęs žiūrėti. Bet aš kaip visada džiūgauju perbėges per tokį laužą.