STALKER

Post-apokaliptinė rusų kino klasika, 1979-ųjų Tarkovskio - Сталкер. Tikrai magiškas filmas savo nuotaika, atmosfera, erdvėmis, genialiai sukurtomis praktiškai iš nieko. Ypatingas kameros darbas, bendras vaizdo pateikimas sudaro hipnotizuojančią ir unikalią vizualinę patirtį. Taip pat ir muzika, sakyčiau smarkiai pralenkusi savo laikmetį. Išvis šitas filmas smarkiai pralenkęs laiką. Net ir šiandien žiūrint jis visai nekvepia kažkokia seniena. Manau sovietmečiu jis turėjo būti sutiktas gan neigiamai, nežinau ar tiesa, bet vienas pažįstamas minėjo, kad Tarkovskis buvo neretai bepročiu pavadinamas. Na, o mano supratimu šis filmas slepia gan stiprią filosofinę potekstę, nuolat provokuoja tam tikrus apmastymus ir skatina mus klausti. Kai kurios scenos "plaukiančios", filmas gan ilgas - dvi su pusė valandos, bet labai neprailgsta tikrai, kažkas vis naujai sužadina susižavėjimą, o kartais tai labai paprasti kinematografiniai, sakyčiau netgi teatriniai "pokštai" - žaidimai šviesomis ir panašiai. Čia aukštesnio lyio mokslinė fantastika, ne tokia, kuri tik parodo ką nors "futuristinio", bet tokia, kuri įpina žiūrovą į sudėtingas žmogaus ir pasaulio sąntykio dilemas, pasaulio po tam tikros pabaigos. Istorija pasakoja apie žmogų, pravedantį norinčius į nelegalią zoną. Zoną, kurioje nėra jokių žmonių, kur tikrovė fiziškai kinta, tarsi būtų gyva, reaguoja į atvykėlius. Tenai stūkso kambarys, kuriame išsipildo patys giliausi troškimai, tenai ir keliauja veikėjai - mokslininkas, rašytojas ir jų vedlys - stalkeris. "Zona" padeda jiems reflektuoti kas jie yra, ką jie daro, dėl ko jie gyvena, ko jie iš tiesų nori ir kas žmogus per padermė apskritai. Filme viskas labai subtilu, o čia būtent to ir reikia. Nereali, unikali atmosfera neleis pamiršti Stalkerio, tamsaus, liūdno ir gražaus filmo.