MAN BEHIND THE SUN a.k.a. Squadron 731

Aptikau šį filmą internete pristatomą kaip vieną sunkiausių ir žiauriausių kino istorijoje, prilyginama tokiems filmams kaip "Cannibal Holocaust", "SALO: 120 days of sodom" ir panašiems. Nusprendžiau išbandyti savo nervus ir galiu pasakyt, kad tikrai nemalonu paliko po peržiūros. Gal ir ne pats žiauriausias, bet tikrai nemalonus ir nepatogus kinas.
Čia iškeliama skaudi tema - karo nusikaltimai. Filmas pasakoja apie slaptus Japonijos karo eksperimentus atlikinėtus su gyvais žmonėmis. 90% kraupumo prideda tai, kad filmas ne vien fantazijos padarinys, o sukurtas remiantis tikrais faktais, istorija. Aš, tiesa sakant nelabai žinojau apie čia vaizduojamus įvykius, todėl tai dar labiau mane šokiravo. Vaizduojami įvykiai neva turėjo likti paslaptyje, bet akivaizdu, kad išlindo. Karas nepatinka niekam ir galima įsivaizduot tokius dalykus, galima net sakyti, jog supranti, kad jie tikriausiai vyksta ir šiomis dienomis.. ir dar šiurpesni, galima numanyti kaip žmonės sugyvulėja, kaip smunka moralė ir triumfuoja nesuvokiamas žiaurumas, bet reta vaizduotė geba pranokti tą įspūdį, kurį gauni žiūrėdamas tokius vaizdus, kai viskas rodoma detaliai, kančia neužglaistyta, grubiai tariant - tiesiai į snukį.
Šiaip jei nekalbant apie žiaurumą tai ir pats filmas yra geras - įtraukiantis, įdomus. Visai neprailgo kaip retkarčiais būna su senesniais filmais... Filmas atviras ir nuoširdus. Visgi žiūrėti tokį filmą gali ne kiekvienas ir tikrai derėtų įspėti silpnesnių nervų žiūrovą prieš rodant. Įspūdis didelis ir geras, bet kaina gali būt ne kiekvienam ;) Juo labiau, kad be viso tikroviško goro ir kankinimų scenų dar rodomos ir tikros gyvūnų mirtys... Trumpai tariant - hardcore cinema, nuotaiką gali puikiai sugadinti :) Bet dėl tokių jausmų ir norisi kartais juos pasižiūrėti...
Kam Įdomu galima pasiskaityti išsamų ir daug atskleidžiantį interviu su režisieriumi čia (angliškai).

Plačiau:

“Men Behind The Sun” – “Žmonės Už Saulės”, dar kitaip žinomas, kaip “731-as padalinys” dažnai pristatomas, kaip vienas sunkiausių visų laikų filmų ir prilyginamas tokiems garsiems exploitation -“išnaudojimo” žanro filmams, kaip “Salo: 120 Sodomos dienų” ar “Kanibalų Holokaustas”. Tame yra tiesos, bet “Žmonės Už Saulės” išskirtinis dėl savo istorinio konteksto. Šiame filme nagrinėjami įvykiai, neva įvykę iš tikrųjų antrojo pasaulinio karo metais, tai priduoda daug kraupumo, nes žiūrėdamas filmą turi omenyje, kad kažkam tai nutiko iš tiesų. Filmas išleistas 1988-aisiais, pastatytas Kinų režisieriaus Tun Fei Mou, pasakoja apie Japonų karo padalinį 731, kuriame buvo atliekami biologiniai ir kariniai eksperimentai. Jais buvo siekiama tobulinti Japonijos kariuomenę ir tuo pačiu pasiekti pergalę, todėl rezultatų tikslumo vardan, vietoje bandomųjų gyvūnų buvo naudoti gyvi žmonės, kaip teigiama daugiausia – Kinai ir Rusai. Žinoma, negalima aklai pasitikėti viskuo, kas rodoma, tačiau niekam ne paslaptis, kad karas demoralizuoja žmones, sunyksta žmogiškumo ir skyriaus tarp gėrio ir blogio ribos, tokiu atveju sunku pasakyti, kada moksliniai eksperimentai gali virsti sadistišku ir beprasmišku velnio žaidimu.
Interviu režisierius sako, kad šiuo filmu norėjo atiduoti duoklę Kinų tautai ir parodyti žmonėms, kokios baisios dienos tai buvo. Dėl to jis stengėsi “nepatogius” filmo epizodus dar labiau paaštrinti, kad jie paliktų kuo gilesnį įspūdį. Dėl to čia galima pamatyti taip pat etiškai sunkiai išsprendžiamų epizodų, kaip tikros gyvūnų mirtys, tikros autopsijos vaizdai. Itin įdomus faktas, kad berniuko autopsijos scena iš tiesų atlikta su dar šviežiu jauno berniuko lavonu. Interviu režisierius sako, kad turėjo vos valandą laiko įkalbėti berniuko tėvus, kad šie leistų išdarkyti jo kūną prieš kamerą. Jis jiems paaiškinęs, kad tai Kinų tautos pagerbimo labui. Apie scenas su gyvūnais režisierius kalba nenoriai, tad visgi žiūrovui spręsti ar menas, ar skaudus atminimas vertas tokių aukų. Filmui pasirodžius, režisierių buvo kėsinamasi nužudyti, jam grasinta, mėginta filmą uždrausti, tačiau jis įsitvirtino kino istorijoje, būtent kaip išskirtinis “išnaudojimo” kino pavyzdys ir tikrai rado vietą ne tik tarp militaristiniu kinu besidominčių žmonių, bet ypač siaubo filmų mylėtojų tarpe.
Reikia paminėti, kad šymet buvo išleistas ir Rusų filmas apie tuos pačius karo nusikaltimus. Tai 4,5 valandos trukmės režisieriaus Andrejaus Iskanovo filmas “Philosophy of a knife” - “Peilio Filosofija”, jis taip pat pristatomas, kaip vienas brutaliausių ir daugiausiai smurto talpinančių kino filmų ir ne veltui. Daugiau kaip keturios valandos atviros kančios, maišytos su dokumentika, abejingų nepalieka. Nors režisieriaus tikslas esąs tik atminimas aukoms ir tamsi, pikta meninė estetika, bet teko skaityti, kad vos po filmo jį tuoj pat suėmė saugumo institucijos, konfiskavo visą medžiagą ir uždarė į vienutę be tualeto, kur pralaikė penkias dienas, minimaliai duodami maisto. Su tokiomis temomis reikia būti atsargiam, tačiau būtų tikrai skaudu, jei tokie įvykiai nugrimztu užmarštin. Juk kiekvienam aišku, kad reikia žinoti istoriją, ne tik tam, kad nekartotume jos klaidų, bet ir tam, kad pažintume save, kaip žmogiškosios prigimties atstovus.
“Žmonės Už Saulės” režisierius sakė, kad nereikia šio filmo priimti kaip kažkokio įžeidimo, draugystė tarp tautų lieka draugyste, o istorija, lieka istorija.
Įspėjimas dėl silpnų nervų, tikrai ne dėl intrigos, seansas labai sunkus ir nemalonus, tačiau verta save juo išmėginti, nes įspūdį palieka tikrai gilų, ką byloja net keli filmo tęsiniai, tiesa, statyti jau ir kitų režisierių.