2019/11/18

THE HOUSE THAT JACK BUILT

Niekad nesupratau visuotinio susižavėjimo Von Triero kūryba. Kiek mėginau žiūrėti jo filmų, visi jie man pasirodė pretentious ir be galo nuobodūs. Praeitą kartą gana neskoningai paexploitinęs pornografijos žanrą Nimfomanėje, dabar jis nagus prikišo prie siaubo ir dievas mato (o gal nemato), būčiau žinojęs, kad čia jo filmas, tikrai nebūčiau varginęsis, bet jau pasirodžius pradžios titrams galvoju - "na pabandome dar kartą!" ...*atodūsis*

The house that jack built yra beveik tryjų valandų ilgio, sadistiškas exploitationas apie serijinį žudiką, neva gudriai įvilktas į Dantės Pragaro popierėlį. Tačiau visa metafizika, įskaitant skurdžios vaizduotės pragaro viziją, sugrūsta į paskutines 10 minučių ir taip gaunasi, kad meninės vertės šis filmas turi ne daugiau nei Cannibal Holocaust ar Srpski Film, o Dantė panaudojamas kaip šlykštus ekskiūzas mėgautis žiaurumu. Smagiai žiūrisi tik pradžia, su neatpažįstamai plastinių operacijų subjaurota Uma Thurman, ir pabaiga, o likusios dvi valandos yra beprasmiškas yawn festas, prifarširuotas nemalonaus fizinio bei psichologinio smurto scenų.

Pasigedau ir pagrindinio personažo gylio. Rodos visas filmas yra jo asmenybės analizė, tačiau kas jis neskaitant to, kad labai blogas žmogus, nusakyti sunku. Jo pamišimas sunkiai apčiuopiamas, žudynių įtakota transformacija atrodo tiesiog out of place ir visas tas diskursas su namo statymu galiausiai belieka tik kažkieno prie bongo sugalvotas žolės pezalas. Tai jam reikia penkis kart grįžti į nusikaltimo vietą, nes jam vaidenasi, kad už kėdės kojos liko kraujo lašas, tai jis kaip nepažeidžiamas superherojus eina kiaurai žmonių galvas ir įstatymus. Vis bandai sau įsivardinti, as jis silpnas ar stiprus, ar išprotėjęs ar gudrus? Ir galiausiai supranti, kad šis personažas yra tik tuščias scenarijaus įrankis parodyti kaip kankinami ir žudomi žmonės. Nusivylimas.

Techniškai čia aišku viskas gražu ir net pastoviai besismaukanti handheld kamera visai tinka.
Yra keli juokingi momentai, bet dėl bendros nuotaikos net sunku pasakyt ar humoras tyčinis. Šokiruojantis kinas šiais laikais jau nieko nestebina, smurtas ekrane savaiminę vertę beturi menką, nebent tai yra būtent tai, ko jūsų akys trokšta, bet nereikėtų vaizduoti, kad šis filmas yra kažkas daugiau nei tūpas exploitationas. Valandą iš jo drąsiai būtų galima išmesti ir nieks nepasikeistų. O tie intarpai tarp žudynių kur su popierėliu rankose postringaujama apie architektūra ir medžioklę - mokyklinio "meno" projekto lygio pseudofilosofijos pavyzdys. Larso fanams turbūt patiks, bet aš kitą kart nebesiterliosiu, ačiū.

4/10


4 comments: