2019/10/25

MIDSOMMAR

Šikna spirgėjo jau nuo tada kai išgirdau, kad Hereditary režisierius pastatė naują siaubiaką, o ir laukt baisiai ilgai nereikėjo, vos metelius ar panašiai. Keista, kad net kinuose pas mus tokį rodė, bet tik dabar pavyko pažiūrėti. Na sakykite ką norite, man Ari Aster, kartu su James Wan, yra šio amžiaus masters of horror. Ari filmuose jaučiama sunki vizija, tūno kažkokia dusinanti, košmariška tamsa, kuomet per kelis momentus gali pasidaryti silpna vien tik išgirdus moters riksmą backgrounde ar nemalonų soundtreko akordą. Ir tas nuo pat pirmųjų minučių galioja ir Midsommar. Jau dabar nekantrauju pamatyti ką jis darys toliau.

Tamsiausia įmanoma įžanga be didelių išvadų nukelia mus į saulėtą Švedijos kaimą, kuri keli amerikiečiai turistai įsilieja į savaitę trunkantį vietinių gyventojų ritualą - vidurvasarį, arba kaip mes pavadintume, - jonines. Joninės pas juos spalvinamos gausiu psilocibino vartojimu, kurio poveikis čia labai gražiai ir subtiliai perteiktas, na ir kaip galite numayti, krauju. Kažkas jau matyta Wicker man'e, kažkas dar kažkur, tačiau nors siužetas ir paprastas, šviežias priėjimas padaro filmą labai maloniai žiūrimu ir mano nuostabai, įnešama nemažai humoro, gal net sarkazmo ir jei po Hereditary jaučiausi sutraiškytas ir išsunktas, po Midsommar jaučiu keistą, nelabai sveiką palaimą, bei palengvėjimą.

Iš kinematografinės pusės filmas yra meninis šedevras, kiekvienas kadras atrodo stulbinančiai. Kompozicija, spalvos drauge su garsu ir montažu sukuria nepakartojamą, nuostabią kino patirtį. Galima priekaištauti kad idėjos ne naujos, filmas ištemptas / per ilgas, kai kurie momentai nuspėjami  ir finalas gal kiek absurdiškas, tačiau realybė yra tokia, kad siaubas geriausiai gaunasi padarytas su meile, o jos šiam žanrui čia per akis. Ir ne nauja idėja gali atrodyti nuostabiai kai pastatyta talentingomis rankomis. Ir nors ne gniuždančiai, tačiau filmas vis dar neapleidžia mano minčių, net ir praėjus kuriam laikui po peržiūros. Iki Hereditary pirminiu efektu netraukia, tai aukštai iškelta kertelė, tačiau drįstu manyti, kad kulto statusas akumuliuosis ir dar po daug metų žmonės jį žiūrės, kaip originaliai sulipdytą siaubo filmą, su unikalia dvasia.

9/10


2019/10/21

JOKER

Kol Marvel vieną po kito beria beverčius, spalvotus filmukus vaikams į savo niekam nereikalingą išmatų "visatą", DC tėkšteli geriausią "Betmeno" filmą po Dark Knight. Džokerio atsiradimo istoriją drąsiai galima vadinti tiek drama, tiek trileriu, bet faktas, kad filmas depresovas ir žiūrėti jį nelengva. J. Phoenixas jau daug kartų įrodė savo talentą, tačiau taip įtikinamai suvaidinti psichinį ligonį ir ant savo pečių ištempt visą filmą su tokiu galingu personažu, - iššūkis rimtas. Su juo susitvarkyta be problemų, nuostabus aktorius.

Filmas niūrus ir ne vaikams, bet tuo pačiu ir entertaining. Tik tokį Betmeną aš suprantu ir tokiems komiksų filmams verta skirti laiko. Realistiškas approachas, be didelių fantastinių nesąmonių laisvai sueitų ir jūsų mamai, kuri net neįsivaizduoja kas tas Džokeris. Kartu stebime ir išjaučiame, kaip pamažėle gyvenimo skriaustas žmogus su negalia tampa šaltakrauju žudiku. Džokerio beprotybė ateina iš žmogiško skausmo, kuomet net sunku apsibrėžt kurie herojai yra tikrieji villains, o kurie geradariai, kas vyksta realybėje, o kas tik kenčiančio personažo galvoje. Daugiau be "wow" ir neturiu ką pridurti, primigtynai rekomenduoju visiems.

9/10


2019/10/19

3 FROM HELL

14 metų praėjo nuo vieno mėgstamiausių mano visų laikų filmo - The Devils Rejects. Vieną iš veikėjų, Otis Driftwood, matomą plakato kairėje, net esu išsitatuiravęs ant rankos. Sakau tai tam, kad pabrėžti jog iš tiesų labai myliu tą filmą. Nuo to laiko Rob Zombie pastatė nemažai pusėtinų ir prastų filmų, tačiau deja, daugiau prastų.
Be abejonės baisiai laukiau 3 From Hell, sujungiančio Firefly šeimos "nuotykius" į "House of 1000 corpses" trilogiją. Tačiau vien dėl to, kad esu prisiekęs fanas, negaliu meluoti ir sakyti, kad nesu nusivylęs.

3 From Hell yra bestuburė betvarkė. Siužeto linijos nebuvimas nevykusiai bandytas užglaistyti muzikinio klipo montažais ir erzinančia, perspausta jo žmonos vaidyba. Kaip pats ponas Zombis sakė Joe Rogano laidoje - jis yra muzikinių klipų kūrėjas ir oportunistas. Jis neslepia to, kad nežino kaip daryti kiną, o kartais jam tiesiog netyčia pavyksta. Šį kart be nostalgiškų scenų atkartojimo, tuščio nešvankių blevyzgų kalbėjimo ir žiauraus, beprasmiško smurto nieko žavingo čia nepamačiau. Filmas nedavė jokios pridėtinės vertės personažams ar trilogijai ir iš jos yra silpniausias. Aišku buvo smagių momentų, ypač pirmoje filmo pusėje, tačiau veiksmui persikėlus į skausmingai stereotipinę Meksiką beliko piktai purkštauti ir bendras įspūdis liko labai nekoks.

RIP Sid Haig. Nuostabus charizmatiškas aktorius, tiek daug davęs horror pasauliui. Šis filmas buvo jo paskutinis.

4/10


LORDS OF CHAOS

Prieštaringai vertinamas meninis filmas apie skandalingą Norvegų black metal grupės MAYHEM pradžią, su visom tom savižudybėm ir žmogžudystėm. Istorija kaip ir žinoma: Deadas nusišauna į galvą, Burzumas subado Euronymusą ir t.t. Atskiesta naivokais išsipaišiusių jaunų metalistų pokalbiais apie šėtoną ir bažnyčių deginimą, taip pat šiek tiek video klipo stiliaus išgertuvių su Mayhem muzika. Didžioji dalis filmo atrodo smarkiai naivi, vaikiška, o Beavis and Butthead stiliaus dialogai šiuolaikiniam kontekste tiesiog kelia juoką.

Tačiau dedu jį čia dėl itin išmedituotų, graphic žudymo scenų, kurios man net priminė tokius filmus kaip Henry, Tony, Snowtown etc. ir nežinau ar dėl jų toli būtų galima stumt šitą filmą nuo horror. Tai, kad viskas nutiko iš tiesų (bbž kaip ten iš tikro buvo su smulkmenom) nepadaro istorijos mažiau siaubingos, o jaunimo elgesio mažiau beprasmišku.
Turint omeny šį keistą cringy kokteilį, kuomet vaikiški pezalai keičiami kruvinom scenom, turiu pripažinti, kad pramogine prasme žiūrisi filmas tikrai smagiai ir savitą įspūdį palieka. Gal bus dar įdomiau tiems, kas apie Mayhem ir black metal net nenutuokia.
Fun fact: pagrindiniame vaidmenyje Macaulay Cukino brolis.

7/10