2017/04/22

LIGHTS OUT

Panašiai kaip nutiko su Mama, nerealiai geras trumpametražis siaubukas, pelnytai tampa pilnametražiu, tik šį kart ir originalą ir full feature, ačiū dievui, pastatė tas pats žmogus, taigi ir nuoširdumo, bei kokybės lygis išlaikytas.
Formulė ir vėl labai paprasta, tačiau veikia, nes gerai ir tinkamai panaudotos klasikinės priemonės. To rezultate turim vieną baisiausių matytų filmų per paskutinius kelis metus, drąsiai stojantį šalia Autopsy of Jane Doe, Insidious, Conjuring, Babadook ir kitų panašaus plauko įprastinių, veiksmingų horrorų.

Čia daugiausiai sužaista tamsos baime ir jump-scares'ais: išjungi šviesą, kažkas, blet, stovi. Įjungti, - nebėra, išjungi vėl, nes nesi tikras ar tikrai kažką matei... OMFG!
Nesaikingas jump-scare'ų naudojimas ko gero ir būtų pagrindinis šio filmo minusas, mano skoniui norėtųsi ir šiek tiek lėtesnio, sunkesnio, tįstančio siaubo. Tačiau čia tik stilius ir skonio reikalas, o gerai padaryti pokštelėjimai irgi yra gerai. Ypač kai ji, kaip tarkim pas Jamesą Vaną, tikrai kraupūs, o ne vien paremti dideliu garsu ir kokiu nors "oi tai tebuvo katė" apgavimu.

Dar patiko tai, kad, kaip sakoma, neviniojama į vatą. Veiksmas prasideda daugmaž iškart, įtampa nuolat laikoma na max, nėra kažkokios ištemptos paslapties, kuri po biški skleidžiasi vidury filmo veikėjams ką nors "paguglinus". Viskas yra daugmaž aišku nuo pat pradžių ir net kaip ir aišku ką reikia daryti, tačiau linksmieji siaubo kalneliai vėl ir vėl mus prigauna, neleisdami atsikvėpti, net ir paprasčiausiais, nuspėjamais metodais ir lūpos pačios nebyliai dėlioja "zjbs". Labai malonu kai galima ramia sąžine rekomenduoti visiems tradicinį siaubiaką. Geriausias efektas būtų garsiai, tamsoje ir ant pachmo, kad tikrai sustotų širdis.

8/10


2017/04/17

AUTOPSY OF JANE DOE

Nuostabi "pasakėlė iš rūsio" pachmielnam sekmadienio vakarui, kai viskas ir taip baisu, bet kažkaip ir biški juokinga.
Neturiu daug žodžių po šios praeitų metų siaubo filmo peržiūros, bet tie keli žodžiai, kuriuos turiu, yra labai geri. Širdis pasiilgusi buvo ir labai džiaugiasi gavus dozytę tokio tikro, paprasto ir puikaus horroro. Tokių visada norisi, tik kodėl jų tiek mažai? Klasikinės siaubiakų priemonės, gerai panaudotos klišės, suprantami ir tinkami motyvai kuria puikiai nejaukią, kraupią ir tuo pačiu smagią atmosferą. Šiaip jau beveik viskas ko aš noriu iš siaubiakų, o iki dešimtuko trūksta nebent gylio. Labai zjbs.

9/10


2017/04/15

THE VOID

The Void yra 2016 siaubiakas, labai stiprus savo vizualine puse. Spalvos, garsai, pažarstyti simboliai - tikras grobis horror estetikos mylėtojams. Čia galima užčiuopti ir The Thing ir Silent Hill ir Hellraiser ar net Event Horizon prieskonių, tačiau iki tobulos duoklės dar trūksta kažko organiško, kas jungtu šitų gerų dalykų makalynę į vientisą, naują kūrinį. Net nesakyčiau "minties", gal labiau - "stuburo".
Dabar šiek tiek sunkoka suprasti kas vyksta ir kodėl, o priimti to neaiškumo kaip žavingos paslapties nesinori, nes žiūrint aiškiai jaučiasi, kad į vaizdus darbo įdėta daug daugiau nei į istoriją ir su paaiškinimais nepersistengta. Na bet tai toli gražu nereiškia, kad čia kažkas labai jau blogo, tikrai siūlyčiau pamėginti pažiūrėti.

Iš tikro tai sunku nesidžiaugti, matant ekrane kokybiškai atgyjančius dalykus, įkvėptus aukščiau išvardintų šedevrų.
Patiko agresyvus startas, kai pradžioje lyg ir apsigauname, kad tempas bus įprastas, o tada iš karto nutinka/užpuola net trys skirtingos negandos. Seniai begirdėjau tokią paprastą ir gerą theme music. Gaila, kad ji suskambėjo tik pradžioje, norėtųsi bent kelis kartus per filmą ją išgirsti, bet tikriausiai nuspręsta, kad trukdys bendrai, niūriai nuotaikai. Na ir su nuotaika pavyko, nieko neprikiši.
Viskas čia badass ir kietai, tikrai gražių, tamsių dalykų, simbolių kabinta, ir aš ir kiti siaubo fanai manau tą puikiai mato. Tik vat gaila, kad tie visuals'ai nusveria visus kitus įprastinius elementus ir bendram įspūdy lieka neaišku kas ir kodėl čia nutiko. Per didelė laisvė interpretacijai, šiuo atveju, sufleruoja... tuštumą. Kūrėjai juda teisinga linkme, bet ateičiai jiem reiktų dar patobulinti ne tik spec. efektų "departamentą" ir tuo met galime iš jų sulaukti nepriekaištingo horroro.

7/10


SPLIT

Po kelių labai neblogų filmų [Sixth Sense, Unbreakable, Signs], ponas M. Naktis Šiamalanas pridarė prastesnių filmų [The Village, The happening] ir daug apverktino šūdo [The Last Airbender, After Earth, The Visit] ir dėl to tapo savotišku pajuokos objektu, tačiau regis pagaliau atsitiesia. Mano ir turbūt daugelio kitų žiūrovų nuostabai, Split pavyko kaip visai intelektualus ir gražiai žiūrimas trileris. Girdėjau, kad prie kinematografijos nagus prikišo It Follows kinematografas, tai žiūrint juntama, kad žmogus žino ką daro. Kampai, kompozicija ir transitionai labai gražūs. Soundtrekas irgi geras, ypač artėjant finalui.

Šiaip tai yra gana paprastas siaubiakas apie psychą pagrobiantį keletą mergų. Kabliukas čia tame, kad maniako kūne gyvena daug skirtingų asmenybių, kurios mainosi ir lenda lauk, vis kitaip įtakodamos jo ir aukų elgesį (plojimai pagrindiniam aktoriui). Nors ir neaišku nuo pat pradžių, kodėl jos tiesiog tryse nesupisa jam galvos, pamažu sluoksneliais atsiskleidžia personažų istorija, kuri daugmaž visus neaiškumus ir padengia. Faina, kad ne viskas parodoma tiesiog kaip faktas, yra nutylėtų dalykų, kuriuos žiūrovui leidžiama suprasti pačiam. Taip atsiranda tas geras jausmas, kad filmo autoriai nelaiko tavęs visišku debilu. Na ir aišku, koks gi Shiamalano filmas, be rimto twisto pabaigoje. Visai gerai, tikėkimės režisierius įsiklausė į kritiką ir šitas atsigavimas ne vienkartinis.

7/10


SOLARIS

Ilgai kabėjo ant sąžinės man šita milžiniška kino išsilavinimo spraga, bet kas matė nors vieną Tarkovskio filmą, žino, kad jie labai lėti ir jiems nuoširdžiai prisiruošti reikia laiko ir tinkamos nuotaikos, kitaip gali pasirodyti tiesiog nuobodu. Na tai pagaliau sulaukiau to didžiulio noro, pasižiūrėti legendinį Soliarį, nes remeiką su Clooney jau esu matęs daug ankščiau. Tai padaryti mane pastūmėjo įdomus video, kuriame gana detaliai išdėstoma, kaip Solaris galimai tiesiogiai įkvėpė žaidimo Silent Hill 2 siužetinę liniją. Sąsajos tikrai regimos, bet ne tame esmė.

Solaris tikrai yra nuostabus meno kūrinys, bet, kaip ir tikėtasi, siaubingai lėtas. Tas subtilumas žavi ir pakeri, bet turite būti tikrai gerai išsimiegoję, nes kitaip snausite jau po pirmo trečdalio, o filmas trunka beveik tris valandas. Tačiau skirtingai, nei filmuose, kurie yra lėti blogąja prasme, iš čia nieko nepavyktų išimti, nesugriovus bendro vaizdo, taigi tiesiog reikia suprasti, kad kaip ir knygos, ne visi filmai yra skirti grynai pramogai ir čia vienas tų atvejų. Lėtumą ir kuklumą atidėjus į šalį, Solaris tai unikalus ir sunkiai užmirštamas dalykas, bent jau mano galvon, manau, pasiliksiantis ilgam, panašiai kaip Kosmoso Odisėja.
Liūdnas, baugus, drąsus (ypač savo laikui ir šaliai) ir labai filosofiškas.

9/10