2016/02/28

AIR

Klaustrofobiškame bunkeryje iš "šaldiklių" nubunda du vyrukai ir prasideda niūrus, mažo biudžeto, postapokaliptinis trileris su Norman Reedus iš Walking Dead. Veiksmas vystosi lėtai ir jo nedaug, praktiškai visą filmą ant savo pečių ištempia du-trys aktoriai, bet žiūrėti vistiek įdomu, nes niekad neapleidžia sudaryta slogi, košmariška atmosfera. Klaidžiojimai po tamsius koridorius, vienatvė, neviltis, nežinomybė. Nepavydėtinas požeminis egzistavimas.

Gal labai norint net galima būtų pavadinti amerikietiška Letters from a dead man versija. Nors Air ir ne toks slegiantis, bet žiūrėdamas tamsoje, vėlų vakarą su ausinėmis, apturėjau tikrai nejaukų seansą. Dar šiek tiek, kažkuo, priminė Moon.
Rekomenduosiu tik tiem, kam patinka dramatiški, post-apokaliptiniai niūralai. Nekantresni žiūrovai gali ir pažiovauti, bet man tai tikrai visai pritiko.

7/10


2016/02/21

THESE FINAL HOURS

Dar apokaliptinio aukso, šį kartą iš 2013 Australijos.
Randamės karštos saulės kankinamam Perthe, kur mum pranešama, kad prieš 10 minučių, į kitą žemės rutulio pusę jobtelejo nemenkas dangaus kūnas. Radijo diktorius beviltišku balsu vardina, jog jau nebėra vakarų europos, vakarų afrikos, kanados ir t.t. Žemė lupasi lyg apelsinas, tik vietoje žievelės - ugnis, šventė pamažu atkeliauja ir į mūsų kiemą. Liko mažiau nei dešimt valandų. Gatvėse mayhemas, nekontroliuojamas smurtas, girtuoklystė ir seksas, tik šį kart - šiuolaikiškiau, realistiškiau ir brutaliau, nei Last Night.

Pagrindinis herojus, besiblaškantis vyrukas, gyvenimą matyt leidęs gana vėjavaikiškai, bet neišvengiamos pražūties akivaizdoj atsiverčiantis į sąžiningą, geros širdies žmogų. Kartu su juo mes aplekiame tam tikrus taškus, kur sutinkame kitus susijusius veikėjus. Aplinkoje chaosas, visur tvyro mirtis ir neviltis. Atrodo jauti kaip kapsi laikas ir kaip atidunda ta kraupi pragaištis. Niūri, slegianti vizija, pripompuota panikos ir nerimo.

Gal ne visos "pakelės" scenos ar personažai man labai patiko, šiek tiek erzino tie psychuojantys australai, tačiau pabaiga, mano skoniui, yra šedevras ir įsirėš labai ilgam. Žiūrėjome filmą prieš naktį ir abu su žmona miegodami sapnavome tą grėsmingai atgriaudinčią ugnies sieną. Juokinga nebuvo, dusinantis košmaras.
Dešimtuko nerašysiu, nes filmas nėra tobulas, turi silpnesnių momentų. Tačiau jei apskritai kalbėti apie apokaliptinius filmus (nepainiokime su post-apokaliptiniais), šitą tikrai dėčiau prie visų laikų esminių.
Mėgstantiems temą - privaloma. Jei ne dėl veikėjų ar siužeto, tai bent jau dėl idealiai sukurtos atmosferos, kuomet, atrodo, tiesiog fiziškai jauti, iš ekrano spinduliuojantį karštį ir tragiškos lemties alsavimą.

9/10


2016/02/20

BLUE RUIN

Rimtesnis Murder Party režisieriaus kūrinys.
Tamsus, kruvinas trileris, parodantis keršto ir smurto beprasmiškumą, jų sukeliamą neviltį, baimę ir kitus šaunius dalykėlius.
Istorija paprasta kaip du kart du, bet įdomiai ir niūriai parodyta. Palieka skausmingą tuštumą viduje, kai lyg ir klausi savęs "kam visa tai?", bet akivaizdu, kad tokia ir buvo filmo žinutė... Rekomenduočiau kriminalinių dramų mėgėjams. Daugiau neturiu ką pasakyti.

7/10

2016/02/14

LAST NIGHT

Iš to paties apokaliptinių filmų rekomendacijų sąrašo, dar vienas pasimetęs perlas, 1998-ųjų Last Night. Tema gvildenama panaši, kaip ir Seeking a friend for the end of the world, tačiau nuotaika čia dar artimesnė Miracle Mile, ko gero, dėl to, kad filmas senesnis. Vėl vienišas vyrukas, taip pat žmonės švenčiantys ar gedintys dėl apokalipsės, visi savotiškai atsisveikina su gyvenimu: kas pisasi, kas daužo mašinas gatvėj, kas vagia paskutinį butelį vyno... Taigi ir mintys puola panašios - ką daryčiau aš?
Skirtumas dar tas, kad čia rodomos paskutinės šešios žmonijos valandos, o ne kelios savaitės, kaip Seeking a friend...

Sekame švelniai persipinančias, kelių žmonių istorijas agonijos apimtame Toronte. Įdomu tai, kad niekad nepaaiškinama dėl ko pasaulis turi baigtis, žiūrovas tiesiog "pastatomas prieš faktą", koncentruojamasi į veikėjų emocijas, išgyvenimus ir pasirinkimus.
Filmas kiek niūresnis, liūdnesnis ir labiau veikia kaip drama, nei komedija. Į pabaigą, sušlapusiais akių kampais, net pagaunu save kiek sukrėstą. Čia taip pat nepamatysite daug kainuojančių griūnančių gatvių ir sprogstančių dangoraižių vaizdų. Tai dar vienas savo subtilumu ir paprastumu sužavintis, užslėptas lobis, kurį privalo pamatyti visi apokaliptinių filmų mėgėjai. Mano skoniui tai beveik tobulas žanro dalykas. Beje vaidina ir pats Davidas Cronenbergas!

9/10


2016/02/13

SEEKING A FRIEND FOR THE END OF THE WORLD

Tykiai nuvilnijusi, 2012-ų, sci-fi-dramytė / romantinė komedija, apie pasaulio pabaigą.
Jau pirmosiomis filmo akimirkomis pareiškiama - liko trys savaitės, tuomet žmonija bus neišvengiamai nušluota nuo žemės paviršiaus. Taisyklės nebegalioja, niekas nebeveikia, visiem viskas nusispjaut. Ką veikti paskutines dienas? Žudytis, depresuoti, šėlti vakarėliuose, mėginant visus narkotikus iš eilės, atsiduoti neatsakingo, laukinio sekso geiduliams, o gal tiesiog gyventi, kaip gyvenai ir kasdien eiti į darbą?

Pagrindinis veikėjas, The Office veidas, Steve Carell yra paprastas, ramus vyrukas, kuris pabaigos mintį sutinka be išskirtinės panikos. Su kiek emocingesne kaimyne, kurią vaidina Keira Kinghtley, jie leidžiasi į savotišką road tripą, kuris galiausiai ir tampa pagrindine filmo siužetine linija. Baigtinumo suvokimas išlaisvina, neginčytinas mirties fakto konstatavimas įgalina tikrąjį, tyrą gyvenimo džiaugsmą. Gal tokia ir turėtų būti natūrali, nekontroliuojama, žmonijos būsena?

Vienas tų atvejų, kuomet filmo kuklumas ir subtilumas, pasitarnauja, kaip prabangų deimantą apšlifuojantys lazeriai. Geras humoras, persipina su jautria romantika ir kraupiu apokalipsės pojūčiu. Norisi net palyginti su, kadaise visiškai stogą nurovusiu, Miracle Mile.
Mano nuomone, tikrai gražus, lengvai žiūrimas, bet tuo pat metu ir pagalvoti verčiantis, nepakankamai pelnyto dėmesio susilaukęs, filmas.

9/10


WAYWARD PINES [Season 1]

Kokybiškų TV serialų eroje, man ir toliau sunkiai sekasi jų išvengti. Laimei Aišktingos Pušys kolkas turi tik vieną, dešimties, 40 min trukmės, serijų, sezoną, tad visai realu jį įveikti keliais prisėdimais.
Tai sci-fi/mistery serialas, apie vyruką, atsibundantį mažame, keistame miestelyje, iš kurio jis niekaip negali ištrūkti. Pradžioje atrodo banalu ir matyta, pirma serija net kvepia Silent Hill ar Jacobs Ladder, tačiau po keletos serijų suprantame, kad čia visai ne taip, nors užmojai tikrai dideli, drąsūs ir originalūs, kaip negerame, lakios fantazijos žmogaus, sapne. Dėl to tikrai įdomu ir varyt iki galo.

Didžiausias trūkumas, kurį, deja, turiu paminėti, tai naivumas.
Visi veikėjai elgiasi, kaip kažkokie autistai, pastoviai kažko "nedasako", dėl ko vėliau kyla visokių nesusipratimų, nuolat elgiasi ir reaguoja kažkaip kvailai vaikiškai. Niekada neapleidžia toks naivus, erzinantis, "Styveno Kingo novelės vaikams", jausmas, todėl suprasiu jei daug kas negalės išžiūrėti, kaip kad mes su žmona nusispjovėme į tragiškai nusipezėjusį Under the Dome.
Jei tas "pasakaitės iš rūsio" stilius jūsų neatbaido ir galite mėgautis ne itin realistišku, košmariško sapno stiliaus siužeto atskleidimu, idėja yra tikrai smagi ir verta dėmesio, tad manau turėsite gerų įspūdžių, vien ją gvildendami iki pat įspūdingos (pirmojo sezono) pabaigos.
Rekomenduočiau, kaip įdomų laiko užmušimą, valgant vakarienę ar panašiai.

7/10


2016/02/08

THE VISIT

Toks jausmas, kad ne tik aš, bet ir visas likęs pasaulis pasimetęs, negali suprasti ar režisierius, ponas M. Night Shyamalan [The Sixth Sense, The Happening, Signs, The Village, After Earth] yra užsislėpęs, dar nesuprastas genijus, ar tik sėkmės lydimas naivus retardas. Man kai kurie jo filmai taip pat patiko, o kai kurie suerzino iki absurdiško juoko ribos. Naujasis siaubiakas The Visit, - dar labiau sviruoja ant tos keistos, sunkiai paaiškinamos briaunos, tarp kažko visai kieto, bei originalaus ir kažko gėdingai, apgailėtinai nevykusio. Netikiu, kad tai padaryta tikslingai...

Mamytė išleidžia abu savo vaikus į kitą valstiją, pas penkioliką metų nematytus senelius, o pati tuo tarpu girta stebi plaukuočiausios krūtinės konkursą pramoginiame kruize. Laiks nuo laiko jie pasišneka per skaipą, anūkai vieši savaitę. Kodėl mamos kadaise susipykta su seneliais - paslaptis, tarnaujanti kaip priemonė, siužetui vystyti.
Mano supratimu, visiškai beprasmiškai, pasirinktas pseudodokumentikos stilius, todėl vaikai viską aplink filmuoja ir ne pagal savo amžių sofistikuotu, publicistiniu stiliumi, šneka į kamerą. Vaikų kuriamas "filmas" žiauriai nervina, bet seneliai pasirodo yra frykai ir naktį pradeda darytis idomiau.

Pasipila jump scare'sai, tokie blogi ir debiliški, kad net keistai smagu pasidaro. Idiotiškas mėginimas gąsdinti ilgaainiui įgauna juodosios komedijos efektą ir filmą jau žiūrime, kaip siaubo parodiją. Nuo čia reikalai klostosi visai gerai, kvailas juokas net ima virsti kažkuo isteriškai nejaukiu, kuomet persistengiantys aktoriai ilgam paliekami ekrane, ima kelti svetimos gėdos jausmą. Tuo pat metu nepritariamai purtydamas galva į šonus, pričiumpu save besižavint šito keisto ir kvailo filmo drąsa. Net nepastebiu kaip, filmas tampa visai įtemptas ir baisus. Galiausiai Shyamalanui būdingas twistas kiek nustebina ir durnai vystęsis filmas dar durniau pasibaigia, palikdamas vien tik prieštaringus jausmus.
Paliksiu spręsti kiekvienam pagal savo skonį... Man tai debiliškas filmas, kurį tik jo debiliškumas ir padaro visai smagiu siaubiaku.

4/10


2016/02/06

HATEFUL EIGHT

Tarantino vėl padarė tai, ką moka geriausiai: trys valandos intensyvių plepalų, atsiperkančios pokšinčio parako smarve ir tykštančių kraujo fontantų mayhemu. Kiekvieną kartą stebina, kaip šmaikštūs pezalai apie nieką gali taip prikaustyti dėmesį. Visi pažįstami, kieti, aktoriai, Morikonės muzika ir 70mm kino juosta - ingredientai, iš kurių, ko gero sunku išvirti prastą vesterną, o dar kai virtuvėj šeimininkauja savamokslis genijus Tarantino, tai patys jau žinot kaip ten būna, ką čia daug beprišnekėsi.

Siužetas gana paprastas, turbūt taip pat geriausia nieko nepasakoti. Įtempta situacija, bei paslaptis, izoliuotoje erdvėje man labai priminė sci-fi siaubo klasiką The Thing, kas yra smagu, nes taip pat vaidina Kurtas Russelas, o ir garso takelis turi sąsajų.
Vėl stipriai naudojama rasizmo tematika, tačiau jei lyginti su Django, man patiko, kad veiksmo čia kiek daugiau ir jis prasideda ankščiau. Visi aktoriai puikiai pasirodo savo rolėse. Sunku nesimpatizuoti Samuelio L. Jacksono personažui, bet mano asmeninis favoritas - teksasietė kalinė / nusikaltelė, labiau atsiskleidžianti antroje filmo pusėje.

Hateful Eight yra filmas, kurio vertė yra jo patyrime, o ne pamastymuose apie jį. Nors jo stuburas yra detektyvinis smalsumas, kuomet norisi išsiaiškinti kas čia ką padarė, kodėl ir kaip, jis turės ir išliekamąją vertę, nes ateityje norėsis pažiūrėti dar kartą. Matyt dėl meistriškos kinematografijos, nepriekaištingo stiliaus ir t.t. Jei jums patinka Tarantino stilius, - abejoti neverta, reikalas bus žinomas ir suprantamas. Jeigu nepatinka... Na tuomet tikrai nežinau ką patarti, nes nuoširdžiai sakau, nesutikau dar nė vieno, kiną mylinčio žmogaus, kuriam argumentuotai nepatiktų Tarantino kūryba. Asmeniškai gal kitą kart jau norėčiau pamatyti kažką kitokio nei rasistiniai plepalai istoriniame kontekste, bet paėmus Hateful Eight, kaip atskirą filmą, priekaištų turiu labai mažai.

9/10


DEATHGASM

Naujosios Zelandijos siaubo komedija apie metalistus, prisičiūdinusius su juodaja magija. Pradžioje tikrai džiugina ir kabina, tik metalistams suprantamais bajeriais, minimom žinomom grupėm ir gera muzika, tačiau kažkur nuo vidurio, kai veiksmas jau turėtų įsibėgėti, pasidaro ištempta ir nuobodoka. Galu gale nebesulaukiu kol baigsis, nors trukmė visai ne ilga, bet sunkiai begelbsti tiek metalas, tiek Evil Dead įkvėpti apsėstų kūnų darkymai. Siaubo ir pramogos ne itin daug belieka, nors gerų momentų taip pat buvo, tarkim, vikingiškos, heavy metal įkvėptos, fantazijos apie nuogus papus ir gėrimą iš rago.

Humoras pusėtinas, kai kurie pokštai vykę, - kiti nelabai. Personažai lyg ir tobulinti, tačiau likę tokiam vaikiškos fantazijos lygyje: kaip imbecilai, susimuša dėl bobos, susitaiko ir t.t. Pagrindinis "traukos objektas", papinga blondinė, kurios susidomėimas, jausmai ir motyvacija lengvai keičiami ir visai neaiškūs, kvepia penkta klase.
Galiausiai įspūdis lieka toks biški geresnis nei vidutiniškas, bet rekomenduočiau tik metalistams ir metalo kultūrai prijaučiantiems, nes nurengus metalo aspektą filmas būtų tikrai niekuo neypatingas. Geras goras, gana originalus sumanymas, pora papų ir kožų, ant pachmo.

6/10


2016/02/02

ATTACK ON TITAN

Japonija! Išsiilgta, egzotiška, unikali. Dabar Godzilos tautą puola siaubingi, kraupūs milžinai - Titanai. Kaip suprantu jau buvo ir komiksai ir anime, o dabar pasirodė ir kino filmas. Iš karto kelios dalys, bet apie tai sužinojau tik pradėjęs rašyt ir kolkas pažiūrėjau tik vieną.
Mūsų kino teatrus tokie dalykėliai, žinoma, irgi aplenkia ir suprantu kodėl... Tačiau vistiek naiviai atsidusau pasvajojęs, kaip achujėnai būtų pamatyti tuos košmariškus, baubiančius milžinus didžiajame ekrane.

Treileris nurovė stogą vien dėl spec. efektų ir Titanų dizaino. Šis filmo aspektas nenuvylė nė trupučio, - Titanai atrodo tikrai gerai ir nemaloniai, tikras džiaugsmas akiai. Veiksmo scenos irgi nepriekaištingos, net jei ir matosi, kad didžioji dalis jų nufilmuota "žaliam ekrane", judesys vis vien atrodo super efektingai ir jei filmą reiktų vertinti vien už vizualinę pusę - tektų pilt dešimtuką.
Deja personažų vystimas ir dialogai ne tokie vykę ir kiek nuobodoki, tad bendras vaizdas nėra idealus. Bet kokiu atveju, jei jum patinka pabaisų filmai, japoniškas siaubas su goru ir komiksiniu actionu, - neturėtumėt dvejoti nė sekundės.

8/10